Хелен Филдинг - Bridžitos Džouns dienoraštis

— Taip, — griežtai nukirtau. — Ar buvai vakarėlyje? Aš tavęs nemačiau.

— Žinau, kad nematei. Užtat aš tave mačiau. Kalbėjai su Marku Dar siu.

— Iš kur tu pažįsti Marką Darsį? — paklausiau apstulbusi.

— Kembridžas. Negaliu jo pakęsti. Perdžiūvęs pirmūnas. Iš kur tu jį pažįsti?

— Jis Malkolmo ir Eleinės Darsių sūnus, — pradėjau aiškinti ir jau beveik žiojausi sakyti: „Bet, mielasis, juk tu pažįsti Malkolmą ir Eleinę! Jie pas mus atvažiuodavo į svečius, kai gyvenom Bakingeme...“

— Kokių dar...

— Jie mano tėvų draugai. Kai buvau mažytė, žaidžiau su juo tvenkinyje.

— Neabejoju, — sumurmėjo, — mažoji pasileidėlė. Ar nori ateiti pas mane vakarienės? .

Vidinė pusiausvyra, priminiau sau, vidinė pusiausvyra.

— Na einam, Bridže, — spyrėsi jis, gundančiai lenkdamasis prie manęs. — Turiu labai rimtai apsvarstyti tavo palaidinę. Ji nepaprastai plona. Geriau ištyrus, tiesiog peršviečiama. Ar niekad nepagalvojai, kad tavo palaidinė serga... bulimija ?

— Turiu su kai kuo susitikti, — beviltiškai spyriausi.

— Einam, Bridže.

— Ne, — mano balsas nuskambėjo taip tvirtai, kad net pati nustebau.

— Labai gaila, — atsakė jis tyliai. — Tai iki pirmadienio, — ir nužvelgė mane tokiu seksualiu žvilgsniu, kad vos nepuoliau jam iš paskos staugdama: „Eime, tuoj pat eime į lovą!“

11 valanda vakaro.Paskambinau Džudei ir papasakojau apie nutikimą su Danieliu bei apie Malkolmo ir Eleinės Darsių sūnų, kurį mama su Una ketino man pripiršti kalakutienos troškinio vakarėlyje, ir kuris, elegantiškas bei simpatingas, staiga pasirodė prezentacijoje.

— Pala pala, — sustabdė mane Džudė. — Tu turi galvoje Marką Darsį? Tą advokatą?

— Taip. O ką, tu irgi jį pažįsti?

— Na taip. Kitaip sakant, buvau susidūrusi darbo reikalais. Jis nežmoniškai mielas ir žavus. Atrodo, tu sakei, kad anas iš kalakutienos troškinio buvo klaikus pabaisa.

Hmmm. Ragana Džudė.

BALANDŽIO 22, ŠEŠTADIENIS

54 kg , cigarečių 0 , alkoholio vienetų 0, kalorijų 1800 .

Šiandien džiugi ir įsimintina diena. Aštuoniolika metų stengiausi pasiekti penkiasdešimt keturių kilogramų svorį ir pagaliau man pavyko. Svarstyklės nemeluoja, faktą patvirtina džinsai. Esu plona.

Šito neįmanoma racionaliai paaiškinti. Praėjusią savaitę buvau dukart nuėjusi į aerobiką, bet toks reiškinys niekuo neypatingas, nors, tiesa, retas. Valgiau normaliai. Įvyko stebuklas. Paskambinau Tomui, ir jis pasakė, kad gal turiu kaspinuotį. Paaiškino, kaip juo atsikratyti: reikia po burna pasidėti dubenėlį šilto pieno ir turėti paruošus pieštuką. (Sako, kaspinuočiai dievina šiltą pieną. Tiesiog iš proto dėl jo eina.) Tada reikia išsižioti, ir kai išlenda kaspinuočio galva, atsargiai apvynioti jį aplink pieštuką.

— Klausyk, — atrėmiau, — šito kaspinuočio niekur netrauksiu. Aš jį myliu. Dabar aš ne tik plona, bet ir nebenoriu nei rūkyti, nei sriaubti vyną.

— Gal įsimylėjai? — įtariai ir pavydžiai paklausė Tomas. Jis visada taip. Pats nenori su manim būti, nes juk yra gėjus. Bet kai esi nevedęs, labiausiai pasaulyje nenori, kad tavo geriausia draugė užmegztų su kitu žmogumi ilgalaikius prasmingus santykius. Gerokai pamąsčiau ir staiga mane it žaibas nusmelkė netikėta įžvalga. Nebesu įsimylėjusi Danielio. Aš laisva.

BALANDŽIO 25, ANTRADIENIS

54 kg, alkoholio vienetų 0 (puiku), cigarečių 0 (l.l.g.), kalorijos 995 (svarbiausia nesustoti).

Hm. Šiandien nuėjau pas Džudę į vakarėlį apsitempusi maža juoda suknele ir labai patenkinta savo figūra.

— Viešpatie, ar tu gerai jautiesi? — paklausė Džudė, kai tik įėjau. — Atrodai baisiai pavargusi.

— Jaučiuosi puikiausiai, — atsakiau truputį išmušta iš vėžių. — Numečiau tris kilus. O kas yra?

— Nieko. Ne, žinai, tik pagalvojau...

— Ką? Ką pagalvojai?

— Žinai, gal truputį per greitai numetei, ypač... nuo veido, — nutęsė, žiūrėdama į mano kiek suzmekusį biustą.

Saimonas neatsiliko.

— Bridžiiiita! Turi cigaretę?

— Ne, mečiau.

— Ojėzau, tada man aišku, kodėl taip atrodai...

— Kaip atrodau?

— Ne, nieko, nieko. Gal tik truputį... išvėsusi.

Ir taip visą vakarą. Nėra nieko baisesnio, kaip iš visų girdėti, jog atrodai pavargusi. Jau geriau tegu nesiceremonija ir tiesiai pasako, kad atrodau kaip lavonas. Jaučiausi labai patenkinta, kad negeriu, bet vakaras slinko, visi girtėjo, o aš išlikau tokia rami ir pasipūtusi, kad net pati susierzinau. Kažkaip vis įsipainiodavau į pokalbius, kuriuose neturėjau ką pasakyti, todėl sėdėjau ir labai išmintingai bei atsainiai linksėjau.

— Ar turi ramunėlių arbatos? — sykį paklausiau pro šalį netvirtai bėgančios Džudės, o ji ėmė nevaldomai kikenti, apglėbė mane per pečius ir dribo ant grindų. Nutariau, kad geriau eisiu namo.

Parėjusi atsiguliau į lovą ir padėjau galvą ant pagalvės, tačiau nieko neįvyko. Dėliojau galvą ir šiaip, ir taip, tačiau niekaip negalėjau užmigti. Šiaip tokiu metu jau seniai būčiau nulūžusi ir sapnuočiau traumų sukeltus košmarus. Uždegiau šviesą. Buvo tik pusė dvylikos. Gal reiktų ką nors nuveikti, pavyzdžiui, ee... išgerti? Vidinė pusiausvyra. Suskambo telefonas. Tomas.

— Ar tau viskas gerai?

— Taip. Viskas puiku. O ką?

— Kažkokia šįvakar buvai... kaip nesava. Visi taip sakė.

— Ne, viskas gerai. Ar pastebėjai, kokia aš plona?

Tyla.

— Tomai?

— Žinai, auksiuk, man tu anksčiau buvai gražesnė.

Dabar jaučiuosi nusivylusi ir sutrikusi — tarsi žemė būtų išslydusi iš po kojų. Aštuoniolika tuščiai praleistų metų. Aštuoniolika metų, iššvaistytų skaičiuojant kalorijas ir riebalų vienetus. Aštuoniolika metų ilgų sijonų ir palaidų megztinių, pastangų intymiose situacijose išeiti iš kambario šonu, kad nebūtų matyti užpakalio. Milijonai nesuvalgytų varškės pyragų ir tiramisu, dešimtys milijonų gabalėlių ementalio sūrio. Aštuoniolika metų kovų, pasiaukojimo ir didvyriškų pastangų — ir kas iš to? Atrodau „išvėsusi ir nesava“. Jaučiuosi kaip mokslininkas, supratęs, jog jo viso gyvenimo darbas buvo didelė klaida.

BALANDŽIO 27, KETVIRTADIENIS

Alkoholio vienetų 0 , cigarečių 0, momentinės loterijos bilietų 12 (l. L blogai , bet užtat visą dieną nesisvėriau ir negalvojau apie dietą — l.g.).

Reikėtų nustoti pirkti tuos momentinės loterijos bilietus, bet problema ta, kad gana dažnai išlošiu. Momentinė loterija daug geresnė už paprastą, nes anos loterijos laimingųjų skaičių neberodo per „Meilę iš pirmo žvilgsnio“ (šiuo metu pertrauka), o kai parodo, labai dažnai ten nėra nė vieno iš tų, kuriuos išsirinkai, todėl iškart pasijunti bejėgė ir žiauriai apgauta, tad nėra ką daryti, tenka sulamdyti bilietą ir mesti ant grindų.

Momentinė loterija visai kas kita, joje jautiesi aktyviai dalyvaujanti, ypač kai reikia nukrapštyti tuos šešis skaičius — darbas nelengvas ir reikalaujantis nemenkų įgūdžių, — todėl niekad nepasijunti atsidūrusi už žaidimo ribų. Kai trys skaičiai sutampa, išloši, o mano patirtis rodo, kad laimėjimas dažnai būna labai arti, pavyzdžiui, nutrynusi pamatai du sutampančius skaičius po 50.000 svarų.

Šiaip ar taip, negalima atsisakyti visų gyvenimo malonumų. Dabar per dieną suvartoju tik kokius keturis ar penkis bilietus, be to, vis tiek ketinu greitai liautis.