Хелен Филдинг - Bridžitos Džouns dienoraštis

Pergalės dieną pabudau nuo ankstyvų gegužės karščių ir stengiausi susijaudinti dėl karo pabaigos, Europos išvadavimo, kaip tai stebuklinga, nuostabu ir t.t. O tiesą sakant, jaučiuosi baisiai nelaiminga. Ko gero, tiksliausia bus pasakyti, jog „nerandu sau vietos“. Neturiu nė vieno senelio. Tėtis šneka tik apie susiėjimą Alkonberių sode, kuriame jis dėl kažin kokių paslaptingų priežasčių ketina kepti blynus. Mama ketina važiuoti į savo vaikystės gatvę Čeltneme ir dalyvauti viešose pramogose, turbūt su Chulijum. (Dėkui Dievui, kad nesusidėjo su vokiečiu.)

Niekas iš mano draugų nieko neruošia. Švęsti tarsi nedera, lyg būtume apimti beprasmio ir netinkamo entuziazmo, išduodančio teigiamą požiūrį į gyvenimą ar pastangas slapčiomis pasisavinti mums nepriklausančią šventę. Kai baigėsi karas, aš dar neegzistavau net kaip kiaušinėlis. Manęs tiesiog nebuvo: o visi kiti kovėsi mūšiuose, virė morkų džemą ir kitaip linksminosi.

Apie tai pagalvojus man darosi bloga; pamaniau, gal paskambinti mamai ir paklausti, ar jai karo pabaigoje jau buvo prasidėjusios mėnesinės. Kažin, ar kiaušinėliai gaminasi po vieną kas mėnesį, ar pasigamina iš anksto ir saugomi iki apvaisinimo? Gal aš, dar būdama kiaušinėlio ląstele, kaip nors pajutau karo pabaigą? O, jei turėčiau senelį: galėčiau įsisukti į patį pramogų sūkurį, apsimetusi, kad noriu jam prisigerinti. Et, velniop, geriau eisiu į kokią parduotuvę.

7 valanda vakaro.Prisiekiu, nuo karščio mano kūnas ištino ir dabar yra dvigubai didesnis. Daugiau niekad gyvenime kojos nekelsiu į bendrą pasimatavimo kabiną. Matavausi suknelę „Warehouse“, toji įstrigo man po pažastimis, aš mėginau ją nusitraukti per galvą ir likau stovėti apsivyniojusi audeklu, mataruodama ore rankomis, demonstruodama drebantį it šaltiena pilvą bei šlaunis krūvai kikenančių penkiolikmečių. O kai pamėginau nusitraukti tą idiotišką suknelę per apačią, ji įstrigo man ant klubų.

Nekenčiu bendrų pasimatavimo kabinų. Visi slapčiomis dėbso į kitų kūnus, bet niekas nežiūri į akis. Būtinai pasitaiko mergina, kuriai tinka absoliučiai viskas ir ji tą žino; todėl švytėdama laksto iš kampo į kampą, maskatuoja plaukais, kraiposi prieš veidrodį ir klausinėja: „Kaip manai, šitas manęs nestorina?“, neišvengiamai apsupta nutukusių draugių, kurios visad atrodo kaip buivolai, kad ir ką apsirengtų.

Šiaip ar taip, patyriau visišką nesėkmę. Puikiausiai žinau, kaip reikia pirkti drabužius — pasirinkti kelis suderintus kokybiškus daiktus iš „Nicole Farhi“, „Whistles“ arba „Josepho“ — tačiau tenykštės kainos kelia man tokį siaubą, kad paspaudusi uodegą grįžtu į „Warehouse“ arba „Miss Selfridge“, renkuosi vieną iš tūkstančių suknelių už 34.99 svarus, tada ji įstringa man ant galvos, tada einu į „Marks and Spencer“ ir ten perku, nes jų drabužių nebūtina matuotis, o kažką nusipirkti reikia.

Grįžau nešina keturiais pirkiniais: nė vienas man netinka ir nėra labai reikalingas. Vieną, neišimtą iš „M ir S“ maišelio, paliksiu dvejus metus gulėti miegamajame ant kėdės. Tris kitus pakeisiu į „Boules“, „Warehouse“ ir kt. kreditinius kuponus, kuriuos paskui pamesiu. Kitaip sakant, iššvaisčiau 119 svarų, už kuriuos galėjau nusipirkti vieną tikrai gerą daiktą iš „Nicole Farhi“, pavyzdžiui, labai mažyčius teniso marškinėlius.

Suprantu, kad taip esu baudžiama už materialistišką, lėkštą pirkinių aistrą, kuriai atsiduodu užuot visą vasarą dėvėjusi tą pačią dirbtinio šilko suknelę ir paišiusi kojinių siūles ant plikų kojų; ir už tai, kad nedalyvavau Pergalės dienos iškilmėse. Gal reikėtų paskambinti Tomui ir pirmadienį, per banko šventę, surengti smagų vakarėlį. Kažin, ar žmonės rengia ironiškus, kičinius vakarėlius Pergalės dienai — kaip karališkosioms vestuvėms? Ne, negalima juoktis iš žuvusiųjų. Be to, iškyla vėliavų problema. Pusė Tomo draugų priklauso Antifašistų lygai, todėl, jei iškelsim Britanijos vėliavas, pamanys, jog laukiam ateinant skinhedų. Įdomu, o kas, jei mūsų karta būtų išgyvenusi karą? Gerai, pats metas šiek tiek išgerti. Greit ateis Danielis. Laikas pradėti ruoštis.

11.59 vakaro.Viešpatie. Slepiuosi virtuvėje ir rūkau. Danielis miega. Tiesą sakant, manau, kad tik apsimeta. Absoliučiai nesuprantamas vakaras. Dabar supratau, kad mūsų ligšioliniai santykiai rėmėsi aiškia idėja, jog kuris nors vienas turėtume priešintis seksui. Todėl vakaras, praleistas su mintimi, kad galų gale reikės užsiimti seksu, buvo nežmoniškai keistas. Sėdėjom ant sofos ir žiūrėjom per televizorių Pergalės dienos iškilmes, Danielis negrabiai užmetė ranką man ant pečių, tad buvome panašūs į du keturiolikmečius kine. Ranka smarkiai spaudė mano sprandą, tačiau nedrįsau paprašyti, kad patrauktų. Kai pasidarė akivaizdu, jog tuoj reiks eiti miegoti, staiga pradėjom elgtis oficialiai ir mandagiai kaip tikri anglai. Užuot nuplėšę vienas nuo kito drabužius tarsi apkvaitę gyvuliai, stovėjom ir derėjomės:

— Gal tu pirmas eik į vonią.

— Ne, tu pirma.

— O ne, ne, tik po tavęs.

— Ne, ką tu, jokių kalbų, tik po tavęs.

— Nenoriu nė girdėti. Tuoj, tik paduosiu tau svečių rankšluostį ir keletą kriauklelių formos muiliukų.

Paskui atsigulėme greta neliesdami vienas kito kaip vaikiškų spektaklių herojai. Jei Dievas yra, norėčiau nuolankiai jo paprašyti — nepamiršdama pridurti, jog esu be galo Jam dėkinga už tai, kad po begalinio užknisinėjimo netikėtai pavertė Danielį mano gyvenimo dalimi, — ar negalėtų atpratinti Danielį vilkėti lovoje pižamą ir nešioti skaitymui skirtus akinius, 25 minutes stebeilytis į knygą, paskui išjungti šviesą ir nusisukti į sieną, bet vėl jį paverstų nuogu, paklaikusiu nuo geismo žvėrimi, kurį pažinojau ir mylėjau anksčiau.

Iš anksto dėkoju, Viešpatie, kad maloningai atsižvelgsi į mano prašymą.

GEGUŽĖS 13, ŠEŠTADIENIS

57,75 kg , cigaretės 7, kalorijos 1145, momentinės loterijos bilietai 5 (laimėjau 2 svarus , todėl bendros išlaidos momentinei loterijai tik 3 svarai , l.g.), 2 svarai išleisti paprastai loterijai , atspėtas skaičius 1 (jau geriau).

Kaip galėjo atsitikti, kad po vakarykščios apsirijimo orgijos priaugau tik ketvirtį kilogramo?

Gal maisto ir svorio santykis toks pat, kaip česnako ir smarvės iš burnos: jei suvalgai kelias galvutes, iš burnos nė kiek nesmirdi, tai gal sušlamštus nežmonišką maisto kiekį svoris nustoja augęs? Keista ir guodžianti teorija, tik labai pavojinga. Reikės ją rimčiau apsvarstyti. Kad ir kaip ten būtų, praleidau nuostabiausią vakarą su Šeron ir Džude: prisigėrėm ir leidomės į aistringas feministines kalbas.

Buvo suvartotas neapsakomas kiekis maisto ir vyno, nes dosniosios merginos atsinešė ne tik po butelį, bet dar šio to užkąsti iš „Marks and Spencer“. Todėl šalia dviejų butelių vyno (1 putojančio, 1 balto) ir trijų patiekalų vakarienės, kurią aš buvau nupirkusi tame pačiame „Marks and Spencer“ (turiu galvoje, paruošusi, ištisą dieną triūsdama prie plytos), dar turėjome:

1 tūtelę humuso ir 1 pakelį miniatiūrinių pitų,

12 rūkytos lašišos suktinukų su sūriu,

12 miniatiūrinių picų,

1 orinį tortuką su avietėmis,

1 (Šeimyninę) porciją tiramisu,

2 šokoladus „Swiss Mountain“.

Šeron buvo puikiausios formos.

— Suskiai! — suriko ji jau 8.35 ir nutilusi susipylė tiesiai į gerklę tris ketvirčius stiklinės „Kir Royale“. — Kvaili, pasipūtę pamaivos ir manipuliatoriai, egoistai ir suskiai. Jie įsivaizduoja, kad visas pasaulis jiems skolingas. Būk gerutė, paduok man vieną picą.