Хелен Филдинг - Bridžitos Džouns dienoraštis

BALANDŽIO 28, PENKTADIENIS

Alkoholio vienetų 14, cigaretės 64 , kalorijų 8400 (l.g., tik blogai, kad suskaičiavau. Labai nesveikas perdėtas susirūpinimas plonėjimu), momentinės loterijos bilietų 0.

Vakar be penkiolikos devintą leidau vandenį voniai su atpalaiduojančiais aromatiniais aliejais ir gurkšnojau ramunėlių arbatą, kai staiga užklykė automobilio sirena. Aktyviai kovoju prieš automobilių sirenas savo gatvėje, nes jos ne tik nepakenčiamos, bet ir niekam nereikalingos: jau veikiau į tavo automobilį įsilauš persiutęs kaimynas negu tikras vagis.

Tačiau šį kartą, užuot įniršusi ir paskambinusi policijai, tik giliai įkvėpiau ir sumurmėjau: „vidinė pusiausvyra“. Suskambo lauko durų skambutis. Paėmiau telefonspynės ragelį. Balsas labai aristokratišku akcentu pro ašaras subliovė: „Tas subinė turi mergą!“ ir pasigirdo isteriškas kūkčiojimas. Puoliau žemyn, kur už durų ašaromis paplūdusi Magda kažko rausėsi po vairu Džeremio „Saabe“, neapsakomai garsiai aimanuojančiame „dolyyydolyyy-dolyyy“ ir žybčiojančiame visomis šviesomis, o vaikas ant užpakalinės sėdynės žviegė tarsi žiauriai žudomas katės.

— Išjunk tuoj pat! — suriko kažkas iš trečio aukšto.

— Eikit šikti, aš negaliu! — klykė Magda, tampydama variklio gaubtą.

— Džeri! — sužviegė ji į mobilų telefoną, — Džeri, tu šlykštus pasileidėli! Kaip atidaryti „Saabo“ gaubtą!

Magda labai aristokratiška. Mūsų gatvė — visiškai ne. Tai viena iš tų gatvių, kur iki šiol kabo plakatai: „Laisvę Nelsonui Mandelai“.

— Pasikark, aš tau šimtą kartų sakiau, kad negrįšiu! — toliau rėkė Magda. — Tik noriu sužinoti, kaip atidaryti tą prakeiktą gaubtą!

Dabar jau mudvi abi lindėjome automobilyje ir traukėme visus įmanomus svertus, o Magda vis užsiversdavo „Laurent Perrier“ butelį. Ėmė rinktis įtūžusi minia. Netrukus „Harley Davidsonu“ atriaumojo Džeremis. Tačiau užuot išjungęs signalizaciją, ėmė traukti nuo užpakalinės sėdynės vaiką, o Magda ant jo šaukė. Staiga Danas, mano apatinis kaimynas australas, atidarė langą:

— Ėhėj, Bridžita! — suriko jis. — Pro mano lubas laša!

— Velnias! Vonia!

Nuskuodžiau namo, bet pribėgusi prie durų prisiminiau, jog užtrenkiau jas iš lauko, o raktas liko viduje. Ėmiau daužyti į duris galva, rėkdama: „Šūdas, šūdas!“

Vestibiulyje pasirodė Danas.

— Jėzau, — pasakė jis, — gal geriau imk, va.

— Ačiū, — sukūkčiojau ir kone surijau pasiūlytą cigaretę.

Po ilgų manipuliacijų kredito kortele, paskatinusių surūkyti dar bene pusę pakelio, galiausiai įžengėme į vandeniu paplūdusį butą. Niekaip nepavyko užsukti čiaupo. Danas nubėgo apačion ir atnešė veržliaraktį bei butelį škotiško viskio. Kažin kaip užsukęs vandenį, pradėjo kartu su manim šluostyti grindis. Staiga automobilio signalizacija nutilo, ir mes abu puolėm prie lango: kaip tik spėjom pamatyti nurūkstantį „Saabą“, kurį tarsi prilipęs vijosi „Harley-Davidsonas“.

Pradėjome kvatotis — jau buvom gerai įkalę viskio. Staiga — pati nežinau, kaip čia buvo, — jis pradėjo mane bučiuoti. Etiketo požiūriu situacija buvo labai kebli, nes aš ką tik užtvindžiau jo butą ir sugadinau vakarą, tad nenorėjau pasirodyti nedėkinga. Žinau, kad tai neduoda jam teisės mane seksualiai persekioti, bet netikėtas santykių posūkis pasirodė išties gana malonus, ypač po šitiek dramų, vidinės pusiausvyros ir taip toliau. Staiga tarpduryje (buvo neužrakinta) išdygo žmogus baikerio drabužiais su picos dėže rankose.

— O velnias, — pasakė Danas. — Visai pamiršau, kad buvau užsakęs picą.

Tai suvalgėme picą, išgėrėm butelį vyno, paskui surūkėm dar po kelias cigaretes, baigėm viskį, jis vėl pradėjo mane bučiuoti, aš sunkiai išlemenau: „Ne ne, taip negalima“, tada jis pasidarė kažkoks keistas ir ėmė burbėti: „Ojėzau Jėzau“.

— Kas tau yra? — paklausiau.

— Aš vedęs, — atsakė jis. — Bet man atrodo, Bridžita, kad aš tave myliu.

Kai jis pagaliau išėjo, drebėdama susmukau ant grindų nugara į duris ir ėmiau rūkyti visas nuorūkas iš eilės. „Vidinė pusiausvyra“, — netvirtai ištariau. Suskambo durų skambutis. Nekreipiau dėmesio. Vėl suskambo. Paskui ėmė skambėti be paliovos. Paėmiau ragelį.

— Mieloji, — ištarė kitas girtas balsas, kurį iškart pažinau.

— Eik velniop, Danieli, — sušnypščiau.

— Ne. Tuoj tau viską paaiškinsiu.

— Ne.

— Bridže... Įleisk mane.

Tyla. O Dieve. Kodėl Danielis mane vis dar taip traukia? — Aš tave myliu, Bridže.

— Eik velniop. Tu girtas, — atsakiau griežčiau negu norėjau.

— Džouns?

— Ką?

— Galiu užeiti į tavo tualetą?

BALANDŽIO 29, SEKMADIENIS

Alkoholio vienetų 12, cigaretės 57, kalorijos 8489 (nuostabu).

Praėjo dvidešimt dvi valandos, išnyko keturios picos, vieni indiški pietūs į namus, trys pakeliai cigarečių ir trys buteliai šampano: Danielis tebėra. Aš įsimylėjusi. Be to, tikriausiai:

a) vėl įsipainiojau į rūkymo pinkles,

b) esu susižadėjusi,

c) esu kvaila,

d) esu nėščia.

11.45 vakaro.Ką tik buvau nusivemti. Tyčia sulindau kone iki pusės į klozetą, kad Danielis negirdėtų, tačiau jis netikėtai suriko iš miegamojo:

— Čia iš tavęs liejasi vidinė pusiausvyra, pampuška. Sakyčiau, ten jai ir vieta.

GEGUŽĖ

BŪSIMOJI MOTINA

GEGUŽĖS 1, PIRMADIENIS

Alkoholio vienetų O, cigarečių O, kalorijų 4200 (valgau už du).

Rimtai manau, kad esu nėščia. Kaip galėjau taip kvailai pasielgti? Danielis ir aš tiesiog pasidavėme netikėto susitikimo euforijai, ir tą akimirką atrodė, kad tikrovė neegzistuoja, o kai taip atsitinka... ne, klausykit, nenoriu apie tai galvoti. Šį rytą pajutau labai aiškų šleikštulį, bet gal dėl to, kad išėjus Danieliui jaučiausi tarsi pagiriota ir ėmiau be saiko šlamšti, norėdama pataisyti nuotaiką. Suvalgiau:

2 pakelius „Ementalio“ sūrio riekelių,

1 litrą šviežiai išspaustų apelsinų sulčių,

1 šaltą bulvę su lupena,

2 gabaliukus nekepto citrininio varškės pyrago (labai nekaloringas; be to, tikriausiai jau turiu valgyti už du),

1 šokoladuką „Milky Way“ (tik 125 kalorijos. Kūnas be galo entuziastingai priėmė varškės pyragą, o tai reiškia, jog kūdikiui reikalingas cukrus),

1 šokoladinį Vienos desertą su plakta grietinėle (kūdikis godus ir neįtikėtinai ėdrus), garuose virtų brokolių (mėginimas suteikti kūdikiui sveiko maisto, kad neišleptų), .

4 šaltos Frankfurto dešrelės (daugiau jokių konservų spintelėje nebuvo, o aš pernelyg išsekinta nėštumo, kad dar kartą eičiau į parduotuvę).

O Viešpatie. Jau man pradeda patikti, kai įsivaizduoju save, jauną motiną Kalvino Kleino drabužiais, gal net trumpai apsikirpusią, spindulingai besišypsančią ir mėtančią kūdikį aukštyn labai brangios dujinės viryklės reklamoje ar jausmingame filme visai šeimai.

Šiandien darbe Perpetuja buvo šlykšti kaip niekad, 45 minutes prapliurpė telefonu su Dezdemona svarstydama, ar prie geltonų sienų tiks rožinės ir pilkos spalvų rauktos užuolaidos, o gal jiedviem su Hugo geriau pasirinkti kraujo raudonumo sienas su apvadu gėlių motyvais. Geras penkiolika minučių ji tik kartojo: „Be abejo... ne, jokių abejonių... be abejo, ne kitaip“, o paskui susumavo: „Bet žinai, tiesą pasakius, tie patys argumentai tinka ir raudonai spalvai“.