Хелен Филдинг - Bridžitos Džouns dienoraštis

— Ee, tiesą sakant, jau matau, anava ten. Puikumėlis. Ačiū, — išpyliau ir nudrožiau išėjimo link. Išsiveržusi pro duris susmukau prie sienos stengdamasi atgauti kvapą ir įnirtingai mąstydama: „vidinė pusiausvyra, vidinė pusiausvyra“. Iki šiol sekėsi ne kažin kaip, nieko nepasakysi.

Ilgesingai pažvelgiau į laiptus. Idėja pareiti namo, apsivilkti naktinius marškinius ir įsijungti televizorių ėmė rodytis kankinamai patraukli. Tačiau prisiminiau aiškiai apibrėžtus vakarėlio tikslus, giliai įkvėpiau pro nosį, sumurmėjau: „vidinė pusiausvyra“ ir grįžau atgal. Perpetuja tebestovėjo prie durų ir kalbėjosi su savo šlykštdraugėmis Pige ir Arabela.

— A, Bridžita, — tarė ji. — Gal eini įsipilti gėrimo? — ir ištiesė savo taurę. Kai grįžau nešina trimis vyno taurėmis ir stikline „Perrier“, jos buvo įsivažiavusios nejuokais.

— O aš jums pasakysiu, kad tai tiesiog šlykštu. Išeina, kad mūsų laikais ištisa jaunų žmonių karta pažįsta didžiuosius literatūros kūrinius — Ostin, Eliot, Dikensą, Šekspyrą ir kitus — tik iš televizijos ekranizacijų.

— Visiškai teisingai. Ne, tai absurdiška. Tiesiog nusikaltimas.

— Absoliučiai. Ir jie dar mano, kad tai, ką akies krašteliu pamato, perjunginėdami kanalus nuo „Noel’s House Party“ į „Meilę iš pirmo žvilgsnio“, ir yra tikroji Ostin ar Eliot.

— “Meilę iš pirmo žvilgsnio“ rodo šeštadieniais, — įsiterpiau.

— Atsiprašau? — atsisuko į mane Perpetuja.

— Šeštadieniais. „Meilę iš pirmo žvilgsnio“ rodo šeštadieniais, penkiolika po septynių, iškart po „Gladiatorių“.

— Tai ką? — lediniu balsu paklausė Perpetuja, dirstelėjusi į Arabelą ir Pigę.

— Tų garsiųjų romanų ekranizacijų šeštadienių vakarais nerodo.

— O, žiūrėkit, ten Markas, — pertraukė Pigė.

— Viešpatie, tikrai, — sucypė Arabela. — Jis išsiskyręs su žmona, ar ne?

— Aš tik norėjau pasakyti, kad kai rodo literatūros šedevrus, daugiau niekas nerodo nieko tokio gero, kaip „Meilė iš pirmo žvilgsnio“, todėl nemanau, kad labai daug kas perjunginėtų kanalus.

— A, tai „Meilė iš pirmo žvilgsnio“ tokia gera, ką? — tyčiojosi Perpetuja.

— Taip, labai gera.

— O tu, Bridžita, bent įsivaizduoji, kad „Midlemarčas“ pradžioje buvo knyga, ir tik paskui sukurtas serialas?

Kaip aš nekenčiu tokių Perpetujos fintų. Iškvėšusi storašiknė pamaiva.

— Matai, o aš maniau, kad knygą parašė pagal scenarijų, — subumbėjau, niūriai čiupau nuo pro šalį nešamo padėklo saują krevečių ant pagaliukų ir susikišau į burną. Pakėlusi akis pamačiau tiesiai priešais save tamsiaplaukį vyriškį su kostiumu.

— Labas, Bridžita, — tarė jis. Vos nepaspringau krevečių pagaliukais. Tai buvo Markas Darsis. Tačiau nevilkėjo tuo sporto komentatoriaus megztiniu su rombais.

— Labas, — ištariau pilna burna, stengdamasi susivaldyti. Prisiminusi straipsnį, pasisukau į Perpetują.

— Markai, Perpetuja... — pradėjau ir sustingau nebaigusi sakinio. Ką sakyti? Perpetuja baisiai stora ir ištisas dienas mane gainioja? Markas labai turtingas ir turėjo itin žiaurios rasės žmoną?

— Taip? — padrąsino Markas.

-... yra mano viršininkė ir perka butą Fuleme, o Markas, — beviltiškai pasisukau į Perpetują, — yra labai garsus žmogaus teisių advokatas.

— O, labas, Markai, daug apie tave girdėjau, — suklego Perpetuja, tarsi ji būtų Prunela Skeils iš „Folčio viešbučio“, o jis — Edinburgo hercogas.

— Markai, labas, — suburkavo Arabela, plačiai atmerkdama akis ir lapatuodama blakstienomis, veikiausiai įsitikinusi, jog atrodo be galo patraukliai. — Šimtą metų tavęs nemačiau. Kaip laikosi Big Apple?

— Mes kaip tik kalbėjome apie kultūrų hierarchiją, — užriaumojo Perpetują. — Pasirodo, Bridžita įsitikinusi, kad tas „Meilės iš pirmo žvilgsnio“ momentas, kai ekranas užtemsta, įtaiga prilygsta finaliniam Otelo monologui, — baigė sprogdama iš juoko.

— Aha. Vadinasi, Bridžita yra tobula postmodernistė, — atsakė Markas Darsis. — Čia Nataša, — pridūrė mostelėjęs ranka link aukštos, lieknos, baisiai elegantiškos merginos, stovinčios šalia jo. — Nataša labai garsi šeimos teisės specialistė.

Man pasirodė, kad jis iš manęs šaiposi. Apsišikęs pižonas.

— Tiesą sakant, — įsiterpė Nataša, šypsodamasi išmanančia šypsena, — aš asmeniškai manau, kad žmonės, kurie ketina žiūrėti filmą klasikinio literatūros kūrinio motyvais, pirmiausia turėtų įrodyti, jog skaitė knygą.

— O taip, visiškai teisingai, — nusičiupo Perpetują, toliau baubdama iš juoko. — Kokia nuostabi mintis!

Tiesiog mačiau, kaip ji mintyse sodina Marką Darsį ir jo Natašą tarp savo Pūkuotukų ir Knysliukų naujajame Fulemo bute, prie pietų stalo.

— O tiems, kurie neįrodė, kad yra nuo pradžios iki galo išklausę „Turandot“, — kikeno Arabela, — reikėjo uždrausti klausytis „Pasaulio Taurės“ įžanginio signalo.

— Nors turiu pasakyti, — staiga surimtėjo Marko Nataša, tarsi sunerimusi, kad pokalbis nukrypo netinkama vaga, — jog mūsų kultūros demokratizacijoje įžvelgiu daug pozityvių aspektų...

— Tik ne ponas Blobis 13, kurį vos gimusį derėjo sutraiškyti, — spiegė Perpetuja. Nejučia žvilgtelėjau į jos užpakalį ir pagalvojau: „Tu tik pažiūrėk, kas kritikuoja“, ir pagavau ten pat nukreiptą Marko Darsio žvilgsnį.

— Tačiau štai kas man kelia tikrą pasipiktinimą, — toliau varė išbalusi ir drebulio apimta Nataša, tarsi kalbėtų Oksfordo ar Kembridžo diskusijų klube, — tai tas, pasakyčiau, arogantiškas individualizmas, kai kiekviena karta kažin kodėl įsivaizduoja galinti sukurti pasaulį iš naujo.

— Bet juk būtent tai ir daro, — romiai atsakė Markas Darsis.

— A, jei tu ketini nagrinėti problemą šiame lygmenyje... — gindamasi pareiškė Nataša.

— Kokiame lygmenyje? — paklausė Markas Darsis. — Joks čia ne lygmuo, paprasčiausiai rimtas argumentas.

— Ne. Ne. Atsiprašau, bet tu tyčia apsimeti, jog manęs nesupranti, — atsakė Nataša ryškiai išraudusi. — Man nerūpi demonstruoti naujas dekonstrukcionalistines vizijas. Aš kalbu apie visišką kultūrinio lauko vandalizaciją .

Atrodė, jog Markas Darsis tuoj prapliups kvatotis.

— Noriu pasakyti, kad jei žmogus gina tokią simpatišką, moraline prasme reliatyvistinę poziciją ir sako, jog „Meilė iš pirmo žvilgsnio“ yra gera laida... — tęsė ji, nemeiliai dirstelėjusi mano pusėn.

— Aš nieko neginu, man tikrai ji patinka, — atsakiau. — Tiesa, man atrodo, kad geriau jau leistų dalyviams patiems sugalvoti atsakymus, o ne verstų skaityti tuos idiotiškus ruošinius, pilnus žodžių žaismo ir seksualinių užuominų.

— Visiškai teisingai, — įsiterpė Markas.

— Užtat „Gladiatorių“ negaliu pakęsti. Kai juos žiūriu, jaučiuosi stora, — pridūriau. — Malonu buvo su jumis susipažinti. Iki!

Stovėjau eilėje prie palto ir mąsčiau, kokią lemtingą įtaką megztinis su rombais gali daryti žmogaus patrauklumui, tik staiga pajutau, kaip kažkas apkabino mane per liemenį.

Atsisukau.

— Danieli!

— Džouns! Kas čia dabar, ko taip anksti pabėgi? — Jis pasilenkė ir pabučiavo mane. — Mmmm, kaip maloniai kvepi, — ir pasiūlė cigaretę.

— Ačiū, ne, aš atgavau vidinę pusiausvyrą ir mečiau rūkyti, — atsakiau mechanišku balsu, galvodama, koks velniškai patrauklus tas Danielis, kai atsiduri su juo akis į akį.

— Matai kaip, — nusišaipė jis, — sakai, vidinę pusiausvyrą?