Хелен Филдинг - Bridžitos Džouns dienoraštis

Džudė buvo prislėgta, nes Bjaurybė Ričardas, su kuriuo ji šiuo metu išsiskyrė, nesiliauja skambinti ir norėdamas išlaikyti dėmesį mėto smulkius žodinius jaukus, kad ši sutiktų vėl su juo susitikinėti, tačiau norėdamas apsisaugoti tvirtina, jog trokšta išlikti „draugais“ (apgaulinga, liguista samprata). Vakar vakare paskambino ypatingai globėjišku ir negailestingu reikalu: paklausti, ar Džudė eina į jų bendro draugo rengiamą vakarėlį. „Na ką, tai tada gal aš neisiu, — pasakė. — Ne, tikrai, tai būtų negražu tavo atžvilgiu. Supranti, galvojau atsivesti tokią merginą, na, tarsi draugę. Žinoma, nieko rimto. Tiesiog mergelė tokia naivi, kad jau porą savaičių sutinka su manim dulkintis“.

— Ką?! — sprogo Šeron, pradėjusi kaisti. — Gyvenime nesu girdėjusi tokios šlykštynės apie jokią moterį. Subinė ir pasipūtėlis! Kaip jis drįsta su tavim taip elgtis: vadina tai draugyste, o pats apsimetinėja kietuoliu ir stengiasi tave pažeminti, girdamasis nauja drauge. Jei jam tikrai rūpėtų, kaip jautiesi, užsičiauptų ir ateitų į vakarėlį, o ne tampytų tau nervus pasakodamas apie tą savo mergą.

— “Draugas“? Cha! Geriau sakytų, pikčiausias priešas! — patenkinta suklykiau, užkąsdama eilinę „Silk Cut“ pora lašišos suktinukų. — Suskis!

Apie pusę dvyliktos Šeron jau siautėjo nevaržoma.

— Prieš dešimt metų žmones, kuriems rūpėjo aplinkosauga, visi laikė apskurusiais barzdylom ir iš jų šaipėsi, o dabar jūs pažiūrėkit, kokie paklausūs rinkoje ekologiški produktai, — šaukė ji, pirštais kabindama tiramisu ir kraudamasi tiesiai į burną. — Labai greit tas pat atsitiks feminizmui. Vyrai nepalikinės šeimų ir klimaksą išgyvenusių žmonų dėl jaunų meilužių, nemėgins daryti įspūdžio moterims pagyromis, kaip kitos moterys dėl jų alpsta, ir nesistengs miegoti su moterimis be jokios atsakomybės bei subtilumo, nes tos jaunos meilužės ir kitos moterys paprasčiausiai lieps jiems atšokti, ir jeigu vyrai neišmoks padoriai elgtis, turės apsieiti be sekso ir moterų, nes moterys neleis teršti savo gyvenimo tokiu ŠŪDINU, EGOISTIŠKU, PASIPŪTĖLIŠKU ELGESIU!

— Suskiai! — sukliko Džudė, sriaubdama „Pinot Grigio“.

— Suskiai, — pritariau aš pilna burna tiramisu ir torto su avietėm.

— Prakeikti suskiai! — rėkė Džudė, užsidegdama naują „Silk Cut“ nuo ką tik surūkytos.

Kaip tik tada paskambino į duris.

— Garantuoju, kad čia Danielis, prakeiktas suskis, — pasakiau. — Ko nori? — suriaumojau į telefonspynės ragelį.

— Sveika, mieloji, — švelniu ir maloniu balsu tarė Danielis. — Tikrai labai atsiprašau, kad trukdau. Skambinau tau anksčiau ir palikau žinutę. Tiesiog visą vakarą sėdėjau įkliuvęs klaikiai nuobodžiame valdybos posėdyje, o taip norėjau tave pamatyti. Tik pabučiuosiu, o tada eisiu, jei nori. Ar galiu užlipti?

— Hrrr. Na gerai, — nenorom subambėjau, paspaudžiau spynos mygtuką ir nusvirduliavau prie stalo. — Prakeiktas suskis.

— Prakeiktas patriarchatas, — suurzgė Šeron. — Maistas paduotas, globa užtikrinta, o kai jie nusensta ir išplera, mėgaujasi jaunų gražuolių kūnais. Visi įsitikinę, kad moterys tik ir laukia, kol jie pirštu pamos... Ei, klausykit, nejau vynas baigėsi?

Laiptų viršuje pasirodė svaiginamai besišypsąs Danielis. Atrodė pavargęs, tačiau skaistaus veido, švariai nusiskutęs ir labai tvarkingas su kasdieniu kostiumu. Rankose laikė tris dėžutes „MilkTray“.

— Nupirkau visoms po vieną prie kavos, — tarė seksualiai pakėlęs antakį. — Netrukdysiu jums. Buvau pirkinių savaitgaliui.

Nunešė į virtuvę aštuonis „Cullens“ maišelius ir ėmė dėlioti pirkinius į spinteles.

Suskambo telefonas. Taksi firma, kuriai prieš pusvalandį skambino merginos, pranešė, kad, Ledbrouk Grouve baisūs kamščiai, be to, netikėtai sprogo pusė jų mašinų, todėl taksi atvažiuos ne anksčiau kaip po trijų valandų.

— Ar toli gyvenat? — paklausė Danielis. — Parvešiu jus namo. Tokiu paros metu negalima gatvėje ieškoti taksi.

Merginos ėmė blaškytis, ieškoti rankinių ir kvailai šieptis Danieliui, o aš atsidariau savo dėžę ir ėmiau valgyti visus saldainius su riešutiniu, kakaviniu, migdoliniu ir karameliniu įdaru; jaučiausi apstulbinta pasididžiavimo naujuoju tobulu draugu, su kuriuo merginos mielai būtų pasidulkinusios, ir kartu įsiutusi, nes tas šiaip jau bjaurus girtuoklis ir seksistas sugadino mūsų feministinį įkarštį, iškrypėliškai apsimetęs pasakų princu. Chm. Na ką gi, pažiūrėsim, kiek laiko tai truks, pagalvojau, laukdama jo sugrįžtant.

Sugrįžęs jis užbėgo laiptais, čiupo mane į glėbį ir nusinešė į miegamąjį.

— O čia dar vienas šokoladukas tau už tai, kad esi tokia žavi net ir įniršusi, — pasakė ištraukęs iš kišenės šokoladinę širdelę su blizgančiu popieriuku. O paskui... Mmmmm.

GEGUŽĖS 14, SEKMADIENIS

7 valanda vakaro.Nekenčiu sekmadienio vakarų. Jaučiuosi lyg moksleivė, kuriai reikia ruošti pamokas. Iki rytojaus turiu parašyti Perpetujai tekstą katalogui. Gal geriau pirma paskambinsiu Džudei.

7.05.Niekas neatsako. Hmmmm. Gerai, reikia dirbti.

7.10.Dar tik paskambinsiu Šeron.

7.45.Šeron suirzo, kad jai paskambinau, nes ką tik grįžo ir norėjo susukti numerį 1471, kad sužinotų, ar neskambino tas vyrukas, su kuriuo kartais susitinka, o dabar jai pasakys mano numerį.

Tas 1471 man atrodo nuostabus išradimas: juo paskambinusi gali sužinoti telefono numerį, iš kurio tau paskutinį kartą skambinta. Tiesą sakant, Šeron reakcija šiek tiek juokinga, nes kai mes sužinojome apie 1471, ji baisiai priešinosi ir tvirtino, jog Britų telekomas taip pelnosi iš Britanijos gyventojus apėmusios nesaugumo ir santykių irimo epidemijos. Sako, yra žmonių, kurie skambina šituo numeriu po dvidešimt kartų per dieną. Džudė, priešingai, labai džiaugėsi naujuoju išradimu, tačiau turėjo pripažinti, kad žmogui, kuris ką tik išsiskyrė su draugu arba pradėjo su kuo nors miegoti, jis tik prideda sielvarto: šalia sielvarto, grįžus namo ir neradus žinutės atsakiklyje, prisideda sielvartas, kai 1471 nepraneša jokio numerio arba praneša mamos numerį.

Sako, kad Amerikoje irgi yra panaši paslauga, tik ten žmogui pasako visus numerius, iš kurių tau skambino nuo tada, kai paskutinį kartą teiravaisi, ir kiek kartų skambinta. Drebu iš siaubo pagalvojusi, kad tokiu būdu Danielis būtų galėjęs sužinoti, kaip beprotiškai jam kadaise skambinėjau. Pas mus geriau: jei prieš surinkdamas kokį numerį surenki 141, to žmogaus telefonas nefiksuoja tavo skambučio. Tačiau Džudė perspėjo, kad su tuo reikia elgtis atsargiai, nes jei esi pamišęs dėl kokio žmogaus ir netyčia paskambini, kai jis namie, paskui padedi ragelį, o joks numeris neužfiksuotas, tai žmogus nesunkiai supras, jog tai buvai tu. Reikia pasirūpinti, kad Danielis šitų dalykų nesužinotų.

9.30vakaro. Sugalvojau pašokti čia pat už kampo nusipirkti cigarečių. Lipdama viršum išgirdau, kaip skamba telefonas. Staiga prisiminiau, kad po Tomo skambučio pamiršau įjungti atsakiklį, užlėkiau laiptais kaip stirna, išverčiau visą rankinę ant grindų, kol radau raktą, puoliau prie telefono, kuris kaip tik nutilo. Nuėjau į tualetą, ir jis vėl suskambo. Kai priėjau, nutilo. Tada nuėjau į kitą kambarį, ir jis vėl suskambo. Pagaliau pavyko atsiliepti.

— A, labas, meilute, žinai ką? — mama.

— Ką? — nepatenkinta paklausiau.

— Nusivesiu tave į spalvų ir grožio studiją! Ir neatsakinėk „ką“, meilute. „Beauty For All Seasons“. Man iki gyvo kaulo įgriso žiūrėti, kaip slankioji įsisupusi į tamsias, niūrias spalvas. Atrodai kaip Mao pasekėja.