Хелен Филдинг: Bridžitos Džouns dienoraštis

Jaučiuosi baisiai prislėgta. Danielis visą savaitę buvo be galo draugiškas, plepus ir net galantiškas, bet nė karto neužsiminė, kas vyksta tarp mūsų, tarsi miegoti su bendradarbe būtų normaliausias dalykas pasaulyje. Darbas, anksčiau tik erzinantis ir nuobodus, dabar virto žiauria kankyne. Kas kartą, kai jis išeina pietauti arba darbui baigiantis velkasi paltą, aš išgyvenu šiurpią traumą: kur jis eina? su kuo? kas ji?

Perpetuja įsigudrino suversti man visus savo darbus ir leidžia dienas prie telefono, pasakodama Arabelai ar Pigei apie tą butą Fuleme už pusę milijono, kurį juodu su Hugo ketina pirkti. „Taip. Nia. Taip. Nia, tu absoliučiai teisi. Bet matai, koks klausimas: ar verta mokėti dar trisdešimt gabalų už ketvirtą miegamąjį?“

Penktadienį penkiolika po keturių man į darbą paskambino Šeron.

— Mes su Džude susitarėm rytoj susitikti, ateisi?

— Em... — sunerimusi nutilau, galvodama: o jei Danielis pasiūlys ką nors savaitgaliui, prieš išeidamas namo?

— Paskambink, jei jis nepakvies, — po pauzės sausai ištarė Šeron.

Be penkiolikos šeštą pamačiau Danielį, kuris jau su paltu slinko durų link. Skausmas, atsispindėjęs mano veide, tikriausiai net jį sugėdino, nes gudriai nusišiepė, mostelėjo galva kompiuterio link ir movė lauk.

Ir tikrai, monitoriuje švysčiojo užrašas „Nauja žinutė“ . Nutariau perskaityti. Štai ką radau:

Kam: Džouns

Gero savaitgalio. Pyp pyp.

Klyvas

Nusiminusi pakėliau ragelį ir susukau Šeron.

— Kada rytoj susitinkam? — droviai suburblenau.

— Pusę devynių. „Cafe Rouge“. Neliūdėk, mes tave mylim. Perduok jam nuo manęs, kad atsikabintų. Emocinis užknisinėtojas.

2 valanda nakties.Galings vakrėls su Šžeze Džude. Nrūpi nekiek man durnas Danelis durnas subinė. Dabar tik trupti bloga. Oi.

KOVO 5, SEKMADIENIS

8 valanda ryto.Ūū. Geriau būčiau numirusi. Daugiau niekada, niekada gyvenime negersiu nė vieno lašo.

8.30 ryto.Oooch. Suvalgyčiau kokį bulvių traškutį.

11.30 ryto.Organizmas klaikiai trokšta vandens, bet geriau būti užsimerkus ir laikyti galvą stabiliai padėtą ant pagalvės, kad neišjudinčiau visų viduje kalančių dantračių.

Vidudienis.Buvo baisiai smagu, bet galutinai susipainiojau, kaip elgtis su Danieliu. Pirmiausia reikėjo gerai apsvarstyti Džudės problemas su Bjaurybe Ričardu, nes čia reikalas daug rimtesnis: jie draugauja pusantrų metų, o mes tik kartą pergulėjom. Todėl nebyliai laukiau savo eilės, kad galėčiau papasakoti naujausius Danielio nuotykius. Papasakojusi susilaukiau vieningo nuosprendžio: „Šikniškas užknisinėjimas“.

Užtat Džudė papasakojo apie naują įdomią sąvoką — „vyrišką laiką“, — pasigautą iš filmo „Painiava“: taigi tos penkios dienos („septynios“, neiškentusi įsikišau), kurias naujasis romanas po sekso epizodo kybo ore, vyriškiams atrodo anaiptol ne kančių kupina amžinybė, bet normalus jausmų susigulėjimo laikotarpis, po kurio galima eiti toliau. Džudė tvirtino, kad Danielis neabejotinai jaudinasi dėl to, kas vyksta darbe, ir t.t., ir pan., todėl reikia jo nespausti, elgtis draugiškai ir žaismingai: taip jis įsitikins, jog aš juo pasitikiu ir neketinu prisisiurbti it dėlė ar pulti į isteriją.

Tai išgirdusi Šeron vos neprispjovė į trintą parmezaną ir pareiškė, kad stačiai nežmoniška palikti moteriškę visiškai vieną po sekso du savaitgalius iš eilės, kad tai šiurpulingas piktnaudžiavimas mano pasitikėjimu ir kad turėčiau aiškiai iškloti, ką apie jį galvoju. Hmmm. Na, nieko. Geriau dar truputį numigsiu.

2 valanda popiet.Ką tik pergalingai grįžau iš didvyriško žygio: buvau nulipusi laiptais žemyn pasiimti laikraščio, o po to išgėriau stiklinę vandens. Jutau, kaip krištolinė vandens srovė liejosi tiesiai į galvą, kuri jos labiausiai troško. Nors kai pagalvoju, tai negalėčiau tvirtai pasakyti, kad vanduo gali patekti tiesiai į galvą. Gal jis pernešamas su krauju. Kadangi pagirias sukelia dehidratacija, tai gal smegenys traukia vandenį savo kapiliarais.

2.15 popiet.Perskaičiau laikraštyje pasakojimą apie tai, kaip dvejų metų vaikams reikia atlikti psichologinius testus prieš pradedant lankyti darželį, ir vos nepašokau iki lubų. Šiandien popiet turiu būti krikštasūnio Hario gimimo dienoje.

6 valanda popiet.Praktiškai mirdama lėkiau it patrakusi per pilką, lietaus permerktą Londoną pas Magdą, tik pakeliui sustojau „Waterstone“ parduotuvėje nupirkti dovanos. Darėsi silpna vien pagalvojus, kad pavėlavusi ir pagiriota atvyksiu į gimtadienį, kur mane pasitiks buvusios dirbančios moteriškės, dabar tapusios tarpusavyje konkuruojančiomis mamomis. Magda anksčiau dirbo finansų maklere, o dabar meluoja sakydama, kiek Hariui metų, kad vaikas atrodytų labiau išsivystęs. Jau būdama nėščia stengėsi perspjauti visas kitas moteris ir gėrė šešiskart daugiau folinės rūgšties bei mineralų negu reikėjo. Gimdymas buvo didingas. Ištisus mėnesius Magda išdidžiai pasakojo, kaip ji gimdys natūraliai, o praėjus dešimčiai minučių po pirmųjų sąrėmių jau klykė nesavu balsu: „Tuoj pat duok nuskausminančių, tu stora karve!“

Gimtadienio šventimas atrodė tikras košmaras: atsidūriau tarp krūvos nepakaltinamų motinų, kurių viena atsinešė net keturių savaičių kūdikį.

— Ojojoi, koks meilutis, — suburkavo Sara de Lail, ir staiga smogė: — O koks jo AGPAR rezultatas?

Nežinau, ko žmonės taip jaudinasi, kad testuojami dvimečiai — pavyzdžiui, tas AGPAR įvertinimas atliekamas, kai naujagimiui tik dvi minutės. Magda prieš dvejus metus apsigėdino prisigyrusi, kad jos Hario rezultatas buvo vienuolika: kita viešnia, pediatrė, pareiškė, kad testo skalę sudaro dešimt punktų.

Nenugalėta Magda pradėjo auklėms skleisti pagyras, neva jos sūnus esąs tikras kontroliuojamo tuštinimosi didmeistris, ir tuo sukėlė atsakomąją kitų mamų pagyrų bangą. Todėl mažvaikiai — aiškiai dar tokio amžiaus, kai vaikas turėtų būti nuo galvos iki kojų įsuktas į neperšlampamus vystyklus, — šliaužiojo po kambarį tik su seksualiomis „Baby Gap“ kelnaitėmis. Po mano atėjimo nepraėjo nė dešimt minučių, o ant kilimo jau gulėjo trys kakučiai. Kilo iš pirmo žvilgsnio humoristinis, tačiau iš tiesų principinis ginčas dėl kakučių autorystės, po kurio vaikams nervingai buvo nutrauktos kelnaitės: tai įžiebė naują ginčą — apie kūdikių genitalijų dydį, o vėliau, žinoma, ir vyrų.

— Čia jau nieko nepadarysi, tai grynas paveldimumas. Kozmas juk neturi šios srities problemų, ką?

Maniau, kad nuo triukšmo plyš galva. Pagaliau atsiprašiau Magdos ir moviau namo, visą kelią džiaugdamasi, jog esu netekėjusi.

KOVO 6, PIRMADIENIS

11 valanda ryto. Darbe.Esu visiškai išsekusi. Vakar vakare maloniai gulėjau karštoje vonioje su cinamono aliejumi ir gurkšnojau degtinę su toniku, tik staiga suskambo durų skambutis. Ant slenksčio stovėjo apsiraudojusi mama. Prireikė nemaža laiko, kol išsiaiškinau, kas atsitiko, nes ji blaškėsi po virtuvę, karts nuo karto prapliupdama ašaromis ir kartodama, jog nenori apie tai kalbėti; buvau bepradedanti manyti, jog tėtis, Chulijus ir mokesčių inspektorius kaip susitarę nustojo ja domėtis, tad neseniai įgytas seksualinės galios pojūtis dingo it nebuvęs. Pasirodo, ne. Paprasčiausiai ji užsikrėtė sindromu „noriu visko tuoj pat“.

— Jaučiuosi kaip tas žiogas, kuris visą vasarą šoko ir dainavo, — prisipažino ji (tą pačią sekundę, kai mano susidomėjimas krize ėmė slūgti). — Štai atėjo mano gyvenimo žiema, o aš nieko neturiu sukaupusi.