Хелен Филдинг: Bridžitos Džouns dienoraštis

9.45ryto.Ką tik skambino mama.

— Meilute, aš noriu tik pasakyti, jog šiais metais dovanų nebus. Judu su Džeimiu jau žinot, kad Kalėdų Senelio nėra, o mes visi turim per daug darbo. Geriau paprasčiausiai susirinkime ir pasidžiaukime vieni kitais.

Bet mes visad gaudavome dovanėlių nuo Kalėdų Senelio, kurias jis įkišdavo į kojūgalyje pakabintas kojines. Be jų pasaulis atrodo toks tuščias ir pilkas. Tai nebebus tikros Kalėdos.

O Dieve, jau eisiu į darbą — bet negersiu nei per pietus, nei diskotekoje, su Metu elgsiuosi maloniai, bet kolegiškai, pabūsiu maždaug iki pusės keturių, tada grįšiu ir užrašysiu atvirukus.

2 valanda nakties.Ašim , kad niek toko — visi geria kaledasdarbe. Lbai smakgu. Megoti, drabužiai nesvarb, paskui...

GRUODŽIO 20, TREČIADIENIS

5.30ryto.O Dieve mano. O Dieve mano. Kur aš?

GRUODŽIO 21, KETVIRTADIENIS

58,5 kg (tiesą sakant , esu tiek persirijusi, kad gali būti , jog numesiu svorio per pačias Kalėdų šventes — tuoj po šventinių pietų visai dera atsisakyti maisto, nes esi labai privalgiusi. Ko gero , tai bene vienintelis laikas metuose , kada niekas nesistebės, kodėl nevalgai).

Štai jau dešimt dienų gyvenu nuolatinių pagirių būsenoje ir apsieinu be normalaus karšto maisto.

Kalėdos primena karą. Išėjusi į Oksfordo gatvę jaučiuosi kaip fronto linijoje ir tik svajoju, kad Raudonasis Kryžius ar vokiečiai mane iš čia išgabentų. Hrrrr. Jau dešimta ryto. Nenupirkau kalėdinių dovanų. Neišsiunčiau kalėdinių atvirukų. Reikia eiti į darbą. Gerai, daugiau tikrai, tikrai niekad gyvenime nebegersiu. Hrrr — lauko telefonas.

Chm. Tai mama, bet galėjo būti ir Gebelsas, mėginęs įkalbėti mane užpulti Lenkiją.

— Meilute, skambinu tik pasitikslinti, kurią valandą penktadienį tavęs laukti.

Mama bravūriškai surengė sentimentalias šeimynines Kalėdas, kuriose juodu su tėčiu „tik dėl vaikų“ (t. y. manęs ir Džeimio, kuriam jau trisdešimt septyneri) apsimeta, jog šių metų įvykių išvis nebuvo.

— Mama, mes jau, rodos, šnekėjom, kad penktadienį aš neatvažiuosiu. Parvažiuosiu Kūčioms. Atsimeni, kiek kartų esam tai aptarusios? Pirmą kartą... dar rugpjūtį...

— Ak, neišsidirbinėk, meilute. Negali per Kalėdas visą savaitgalį lindėti namie. Ką ketini valgyti?

Hrr. Kaip aš to nekenčiu. Tarsi vienišas žmogus neturėtų nei namų, nei draugų, nei pareigų ir tik iš egoizmo nesutiktų per visas Kalėdų šventes patarnauti giminaičiams, džiugiai miegoti kraupiais kampais išlenktame miegmaišyje, patiestame ant paauglio sūnaus miegamojo grindų, visą dieną valyti Briuselio kopūstus penkiasdešimčiai žmonių ir „gražiai elgtis“ su įvairiausiais „dėdėmis“ vadinamais iškrypėliais, godžiai vėpsančiais į iškirptę.

Tuo tarpu mano brolis gali atvažiuoti ir išvažiuoti kada nori, visi jį gerbia bei džiaugiasi, ir tik dėl to, kad jis sugeba išgyventi su pamišusia veganizmo ir tai chi entuziaste. Atvirai sakant, aš mieliau pati padegčiau savo butą, negu apsigyvenčiau jame su Beka.

Neįtikėtina, bet mano motina nejaučia jokio dėkingumo Markui Darsiui, kuris išsuko ją iš keblios padėties. Priešingai, Markas jai siejasi su didžiąja tema, „apie kurią nedera kalbėti“, arba „bendro valdymo butų suktybėmis“, todėl apsimeta, tarsi jis neegzistuotų. Įtariu, kad norėdamas grąžinti žmonėms jų pinigus, jis gerokai pakratė savo kišenes. Labai mielas ir malonus žmogus. Aiškiai per geras man.

O Dieve. Reikia apvilkti patalynę. Tiesiog šlykštu miegoti ant pliko čiužinio. Tačiau kur mano patalynė? Gaila, kad namie neturiu ką valgyti.

GRUODŽIO 22, PENKTADIENIS

Kalėdos jau čia pat, ir aš imu jausti sentimentus Danieliui. Neįtikėtina, tačiau negavau nuo jo kalėdinio sveikinimo (tiesa, prisiminiau, kad ir pati dar neišsiunčiau nė vieno atviruko). Baisiai keista: dar šiais metais buvome tokie artimi, o dabar visai nebesusitinkam. L. liūdna. Gal Danielis žydas ortodoksas? Gal Markas Darsis rytoj man paskambins ir palinkės linksmų Kalėdų?

GRUODŽIO 23, ŠEŠTADIENIS

59 kg, alkoholio vienetų 12, cigaretės 38, kalorijos 2916, draugų ir artimųjų, kuriems būčiau reikalinga ir mylima per šventes, 0.

6 valanda vakaro.Kaip džiaugiuosi, kad ryžausi švęsti Kalėdas viena savo bute, kaip princesė Diana.

6.05 vakaro.Įdomu, kur dabar visi kiti? Tikriausiai visi su draugais arba išvažiavę namo pas saviškius. Na, bet užtat yra laiko daug ką nuveikti... arba turi savo šeimas. Kūdikius. Mažulyčius rausvaskruosčius džiaugsmelius su pižamėlėm, kurie susijaudinę spokso į Kalėdų eglutę. O gal visi susirinkę milžiniškame vakarėlyje, kuriame nėra tik manęs. Na, nieko. Turiu galybę darbų.

6.15 vakaro.Na, nieko. Liko tik valanda iki „Meilės iš pirmo žvilgsnio“.

6.45 vakaro.Dieve , kokia aš vieniša. Net Džudė mane pamiršo. Visą savaitę skambinėjo it paklaikusi, nesugalvodama, ką nupirkti Bjaurybei Ričardui. Dovana neturi būti per brangi: gali pagalvoti, kad viskas darosi pernelyg rimta, arba įtars Džudę mėginimais pakirsti jo vyriškumą (jei kam įdomi mano nuomonė, tai puikiausias sumanymas); negalima dovanoti drabužių, nes neįtikėtinai sunku atitaikyti pagal skonį, be to, gali priminti buvusią draugę Bjaurybę Džilę (pas kurią jis nenori grįžti, bet apsimeta tebemylįs, kad išvengtų įsipareigojimų Džudei — sakau, tikras šeškas). Galiausiai Džudė sugalvojo nupirkti viskio, tačiau norint išvengti anonimiškumo ir kaltinimų šykštumu, priėjo reikia pridėti dar vieną smulkią dovanėlę ir mandarinų bei šokoladinių medalių — tai priklauso nuo to, ar Džudė nuspręs, kad įprastos kalėdinės dovanos „mielos“ iki vėmimo, ar pripažins jas baisiai sąmojingomis ir postmodernistinėmis.

7 valanda vakaro.Aliarmas: skambino apsiraudojusi Džudė. Tuoj ateis pas mane. Bjaurybė Ričardas grįžo pas Bjaurybę Džilę. Džudė kaltina dovaną. Ačiū Dievui, kad likau namie. Aiškiai esu paskirta Kūdikėlio Jėzaus įgaliotine, per Kalėdas gelbstinčia apsišaukėlių Erodų, pvz., Bjaurybės Ričardo, aukas. Džudė ateis 7.30.

7.15 vakaro.Velnias. Praleidau „Meilės iš pirmo žvilgsnio“ pradžią, nes paskambino Tomas ir pranešė, kad taip pat ateis. Trumpam sugrįžęs Džeromas vėl jį pametė ir išėjo pas buvusį draugą, kuris dainuoja chore „Katėse“.

7.17 vakaro.Dar ateina Saimonas. Jo draugė sugrįžo pas vyrą. Ačiū Dievui, kad likau namie, dabar galiu priglausti nukentėjusius draugus kaip širdžių karalienė ar Gelbėjimo armija. Bet tokia jau esu: man patinka mylėti kitus.

8valanda vakaro.Valioo! Magiškas kalėdinis stebuklas. Ką tik paskambino Danielis.

— Džounš, — suburbuliavo, — aš tave myliu, Džounš. Padariau baišią klaidą. Durnė Šukė viša iš Silikono. Papai styro kaip morkoš. Myliu tave, Džounš. Tuoj ateinu, patikrinšiu, kaip ten tavo šijonaš.

Danielis. Stebuklingas, išdrikęs, seksualus, jaudinantis, sąmojingas Danielis.

Vidurnaktis.Chm. Nė vienas nepasirodė. Bjaurybė Ričardas persigalvojo ir grįžo pas Džudę, Džeromas pas Tomą, o Saimono mergina pas Saimoną. Tai buvo tik klastinga dikensiška Kalėdų dvasia, privertusi visus staiga prisiminti buvusius partnerius. O Danielis! Paskambino man dešimtą: