Хелен Филдинг: Bridžitos Džouns dienoraštis

Užtat policininkai buvo neapsakomai žavūs ir draugiški. Tiesą sakant, pabuvo ilgokai, o vienas pasakė, kad dar kada užsuks eidamas pro šalį ir papasakos, kaip juda byla. Turiu pasakyti, kad elgėsi tikrai maloniai.

LAPKRIČIO 25, ŠEŠTADIENIS

57 kg, alkoholio vienetai 2 (cheresas, hrrr), cigaretės 3 (surūkytos persisvėrus pro Alkonberių langą), kalorijos 4567 (valgiau tik kreminius pyragaičius ir sumuštinius su lašiša), 1471 skambučių tikrinant, ar neskambino Markas Darsis, 9 (g.).

Ačiū Dievui. Mama paskambino tėčiui. Atrodo, liepė jam nesijaudinti, ji esanti saugioje vietoje ir viskas būsią gerai, o po to padėjo ragelį. Policininkai klausėsi telefono pokalbių Unos ir Džefrio namuose, kaip tame filme „Teima ir Luiza“; jie sakė, jog mama tikrai skambinusi iš Portugalijos, tik ne visai aišku, iš kokios vietos. Kaip norėčiau, kad paskambintų Markas Darsis. Aišku, kad jį išgąsdino kulinarinės katastrofos bei nusikaltėliai šeimoje, tik buvo pernelyg mandagus ir to neparodė. Bendri tvenkinyje praleistos kūdikystės atsiminimai nublanksta prieš pavogtas tėvų santaupas, kurias išviliojo nenaudėlė žioplės Bridžitos mama. Šiandien popiet važiuosiu pas tėtį kaip tragiška visų vyrų pamesta senmergė, o ne prabangiu automobiliu su vairuotoju, sėdėdama šalia aukštos klasės advokato, kaip esu įpratusi.

1 valanda popiet.Valio! Valio! Jau einant pro duris suskambo telefonas, atsiliepusi išgirdau tik keistą signalą. Padėjau ragelį, telefonas suskambo dar kartą. Skambino Markas iš Portugalijos. Koks jis puikus ir gudrus. Pasirodo, visą savaitę laisvu nuo aukščiausios klasės advokatavimo laiku jis kalbėjosi su policija, o vakar išskrido į Albufeirą. Tenykštė policija surado mamą, ir Markas mano, kad ji išsisuks, nes visiems aišku, jog neturėjo nė mažiausio supratimo, ką rezga Chulijus. Policininkams pavyko atsekti šiek tiek pinigų, tačiau Chulijus dingo. Mama grįžta šįvakar, bet tiesiai iš lėktuvo turės vykti į policiją apklausai. Markas liepė nesijaudinti, tikriausiai viskas bus gerai, tačiau jei kartais nepavyktų, jis jau susitaręs įmokėti užstatą. Nespėjau jam nė padėkoti, kaip telefonas išsijungė.

Siaubingai troškau paskambinti Tomui ir iškloti nuostabiąsias naujienas, bet prisiminiau, kad niekam negalima pasakoti apie mamą; be to, lyg prisimenu, kad paskutinį kartą kalbėdama su Tomu apie Marką Darsį minėjau, jog jis yra išvėsęs mamos lepūnėlis.

LAPKRIČIO 26, SEKMADIENIS

57,5kg, alkoholio vienetų 0, cigaretės 1/2 (jokių šansų, kad bus dar), kalorijų Dievas žino kiek , minučių , praleistų trokštant užmušti mamą, 188 (nuosaikiausiu vertinimu).

Ne diena, o košmaras. Iš pradžių manėme, kad mama turi grįžti vakar vakare, paskui — kad šiandien rytą, paskui šiandien popiet. Tris kartus buvome susiruošę važiuoti į Getviką, tačiau galiausiai paaiškėjo, jog ji grįžta šį vakarą į Lutoną, lydima policijos. Mudu su tėčiu, naiviai tikėdamiesi, jog išgyvenimai bus aplaužę mamai ragus, buvome pasirengę sutikti ir guosti naujai užgimusį žmogų.

— Tuoj pat paleisk mane, nevisaproti, — nuaidėjo balsas per visą atvykimo salę. — Esame Britanijos teritorijoje, čia žmonės mane pažįsta, ir visai netrokštu jiems pasirodyti grubiai stumdoma policijos. Oooch, žinot, ką prisiminiau? Atrodo, lėktuve po krėslu palikau savo šiaudinę skrybėlę.

Abu policininkai užvertė akis į dangų, o mama, apsirengusi septinto dešimtmečio stiliaus paltu baltais ir juodais langeliais (tikriausiai ilgai tokio ieškojo, norėdama prisiderinti prie policijos uniformų), su juodais akiniais ir skara it strėlė pralėkė bagažo išdavimo link. Policininkai nuvargusiu žingsniu vilkosi iš paskos. Beveik po valandos jie grįžo. Vienas policininkas rankoje nešė šiaudinę skrybėlę.

Kai pamėgino ją įsodinti į policijos automobilį, vos neužvirė tikra kova. Tėtis apsiašarojęs sėdėjo priekinėje savo „Sierros“ sėdynėje, o aš stengiausi paaiškinti mamai, kad ji privalo nuvažiuoti į policiją ir sužinoti, ar jai iškelti kaltinimai; tačiau ji tik kartojo: „Och, meilute, nebūk kvaila. Prieik arčiau. Kas čia tau ant veido? Negi neturi nosinaitės?“

— Mam, — užprotestavau, kai ji išsiėmė iš kišenės nosinę ir spjovė į ją. — Tau pateiks kriminalinius kaltinimus, — tebespurdėjau, kai ji padėjo valyti man veidą. — Manau, geriau nustok priešintis ir ramiai nuvažiuok su policininkais į skyrių.

— Pažiūrėsim, meilute. Gal rytoj, kai sutvarkysiu krepšį su daržovėm. Palikau kilogramą bulvių, dabar jos tikriausiai sudygo. Aišku, kol manęs nebuvo, niekas jų nė pirštu nepalietė, be to, galiu lažintis, jog Una neužsuko šildymo.

Tik kai priėjęs tėtis trumpai drūtai priminė, jog namą iš jų atims drauge su daržovių krepšiu, mama užsičiaupė ir įsižeidusi leidosi pasodinama į užpakalinę automobilio sėdynę šalia policininko.

LAPKRIČIO 27, PIRMADIENIS

57 kg, alkoholio vienetų 0, cigarečių 50 (o taip! taip!), 1471 skambučių tikrinant , ar neskambino Markas Darsis, 12, išmiegotų valandų 0.

9 valanda ryto.Rūkau paskutinę cigaretę prieš eidama į darbą. Jaučiuosi kaip negyva. Vakar mudviem su tėčiu teko dvi valandas laukti ant suolo prie policijos nuovados. Pagaliau išgirdome koridoriumi artėjantį balsą:

— Taip, jūs teisus, tai aaaš! Kiekvieną rytą, programoje „Netikėtos viengungės“. Aišku, galima. Ar turit kuo rašyti? Čia? Kokiu vardu užrašyti? Ach, koks jūs juokdarys... Iš kur žinot, kad mirštu kaip noriu pasimatuoti tokį...

— A, tėtuk, tu čia, — pareiškė mama, išnirdama iš už kampo su policininko šalmu ant galvos. — Automobilis yra? Kad jūs žinotumėt, kaip noriu kuo greičiau parsirasti namo ir užkaisti arbatą! Una nepamiršo įjungti taimerį?

Tėtis atrodė susiglamžęs, apstulbęs ir sutrikęs, aš jaučiausi lygiai taip pat.

— Tai tave paleido?

— Ak, meilute, nebūk kvaila! „Paleido“! Jau tu kad pasakysi! — skubiai sučiauškėjo mama, vartydama akis prieš policininką ir stumdama mane pro duris. Policininkas taip raudo ir šokinėjo aplink ją, kad nebūčiau nė kiek nustebusi, jei paaiškėtų, jog mama atgavo laisvę mainais į seksualines paslaugas apklausos kambaryje.

— Tai kas dabar bus? — paklausiau, kai tėtis pagaliau sukišo į „Sierra“ bagažinę visus jos lagaminus, skrybėles, šiaudinį asiliuką („Koks super, ar ne?“) bei kastanjetes ir užvedė variklį. Buvau pasiryžusi jai neleisti šito nuleisti juokais, apsimesti, jog nieko neįvyko, ir vaidinti toliau.

— Meilute, jau viską išsiaiškinom, buvo tik kvailas nesusipratimas. Ar kas šitoj mašinoj rūkė?

— Mama, kas atsitiko? — paklausiau grėsmingai. — Kur dingo visų pinigai ir bendro valdymo atostogų butai? Kur mano du šimtai svarų?

— Pfff! Paprasčiausiai atsirado kvailų problemų dėl statybos leidimų. Žinai, kai kurie Portugalijos valdininkai klaikūs kyšininkai. Jiems tik duok ir duok, kaip kokiai Vini Mandelai. Todėl Chulijus tiesiog grąžino žmonėms jų įnašus. Tarp kitko, atostogos buvo super! Oras, aišku, nepastovus, bet...

— O kur dabar Chulijus? — įtariai pasiteiravau.

— O, jis pasiliko Portugalijoje, nori sutvarkyti tą kebeknę su statybos leidimais.

— O mano namas? — paklausė tėtis. — Ir santaupos?

— Nesuprantu, ką čia kalbi, tėtuk. Nieko tam namui neatsitiko.

Tačiau, mamos nelaimei, sugrįžę namo pamatėme, jog visos spynos pakeistos, tad teko grįžti pas Uną ir Džefrį.