Хелен Филдинг - Bridžitos Džouns dienoraštis

— Och, Una, žinai, aš mirštu iš nuovargio, gal eisiu ir iškart atsigulsiu, — pareiškė mama, metusi vienintelį žvilgsnį į pagiežingus veidus, šaltą vakarienę ir apiblankusias burokėlių riekeles.

Suskambo telefonas, kvietė tėtį.

— Tai Markas Darsis, — pasakė tėtis sugrįžęs. Mano širdis sulapatavo, tačiau pasistengiau suvaldyti veido išraišką. — Jis Albufeiroje. Atrodo, su... su tuo sukčium juočkiu pavyko kažką sutarti... ir atgauti dalį pinigų. Ko gero, namo mes neprarasim...

Tai išgirdę visi garsiai, džiaugsmingai sušukome, o Džefris uždainavo „Ilgiausių metų“. Jau laukiau, kol Una pasakys ką nors apie mane, bet ji nutylėjo. Kaip visada. Vos tik aš nusprendžiu, kad Markas Darsis man visai patinka, visi tuoj pat nustoja man jį piršti.

— Ar ne per daug pieno, Kolinai? — paklausė Una, duodama tėčiui arbatos puodelį su išpieštomis gėlėmis ir abrikosais.

— Nežinau... Nesuprantu, kodėl... Nieko nebesusigaudau... — susirūpinęs atsakė tėtis.

— Klausyk, jaudintis visai nėra ko, — tarė Una neįprastai ramiu ir autoritetingu balsu, ir aš staiga joje pamačiau rūpestingą mamą, kokios niekad neturėjau. — Tiesiog įpyliau truputį per daug pieno. Gal nupilsiu lašelį ir pridėsiu karšto vandens.

Pagaliau ištrūkusi iš katastrofos vietos, beprasmiškai maištaudama nulėkiau į Londoną, smarkiai viršydama greitį ir visą kelią rūkydama kaip kaminas.

GRUODIS

O JĖZAU

GRUODŽIO 4, PIRMADIENIS

58 kg (chm, reikėtų prieš kalėdinį apsirijimą kiek suplonėti), alkoholio vienetai viso labo 3, cigaretės 7 (šventoji), kalorijos 3876 (o varge), 1471 skambučių tikrinant, ar neskambino Markas Darsis, 6 (g.).

Nuėjau į supermarketą ir ėmiau nei iš šio, nei iš to galvoti apie Kalėdų eglutes, židinius, giesmes, pyragus ir panašius dalykus. Staiga supratau kodėl. Iš ventiliacijos angų prie įėjimo, iš kurių paprastai pučiamas kepamos duonos kvapas, šiandien sklido kalėdinių pyragų aromatas. Neįtikėtina, kad žmonės galėtų taip ciniškai elgtis. Prisiminiau mėgstamą kalėdinį Vendi Koup eilėraštį:

Kalėdos artinas linksmai eglučių spindesy ,

Vaikai ant slidžių ir rogučių dūksta sau visi,

Džiugiais balsais varpeliai ataidi iš toli ,

Tačiau tau noris nusišaut, jei vienišas esi .

Markas Darsis vis dar tyli.

GRUODŽIO 5, ANTRADIENIS

58 kg (viskas, nuo šiandien jau tikrai pradėsiu laikytis dietos), alkoholio vienetai 4 (šventinio sezono pradžia), cigarečių 10, kalorijos 3245 (jau geriau), 1471 skambučių 6 (stabili pažanga ).

Dėmesį blaško kalėdinių dovanų katalogai, krintantys iš visų laikraščių. Labiausiai man patiko skydo formos metalinis stovas akiniams, aptrauktas „žaismingu kailiuku“: „O, kaip dažnai dedame akinius tiesiai ant stalo, tarsi prašytumės nelaimingo atsitikimo“. Šventa teisybė. Elegantiška „Juodosios katės“ raktinė su žibintuvėliu iš tiesų lengvai prisisega prie raktų ryšulio ir „ryškiu raudonu spinduliu apšviečia kiekvieno kačių mylėtojo rakto skylutę“. Bonsai rinkinys! Valio! „Įsigilinkite į senovinį bonsai auginimo meną, įsigiję šį vazoną, kuriame pasodintas gležnas rožinės japoniškos vyšnios daigas.“ Gražu, labai gražu.

Man be galo liūdna, kad Marko Pjeras Vaitas ir mano motina kaustytais batais sutrypė tarp mudviejų su Marku Darsiu užsimezgusio romano gležnus rožinius daigus, tačiau stengiuosi į viską žvelgti filosofiškai. Gal Markas Darsis man per geras, per daug grynas ir tobulas: toks gabus, protingas, nerūkantis, nevergaujantis alkoholiui ir turintis automobilį su vairuotoju. Gal dangus man lėmė leisti gyvenimą su neklusnesniu, labiau gundančiu ir ne tokiu išauklėtu žmogumi. Kad ir tokiu kaip Marko Pjeras Vaitas, arba, pavyzdžiui, Danielis. Hmmmm. Na, nieko. Reikia nustoti gailėtis savęs ir pradėti gyventi.

Ką tik paskambinau Šezei, kuri pasakė: niekur neparašyta, jog būtinai turiu susidėti su Marko Pjeru Vaitu, ir jau tikrai ne su Danieliu. Šiais laikais moteriai reikalinga tik ji pati. Valio!

2 valanda popiet.Kodėl Markas Darsis man nepaskambino? Kodėl? Kodėl? Aišku, kad mano lavoną apgrauš Elzaso aviganis, nors ir kaip stengiausi to išvengti. Viešpatie, už ką man taip?

GRUODŽIO 8, PENKTADIENIS

59,5 kg (katastrofa), alkoholio vienetai 4 (g.), cigarečių 12 (puiku), nupirktų kalėdinių dovanų 0 (blogai), išsiųstų atvirukų 0, 1471 skambučių 7.

4 valanda popiet.Chmm. Paskambino Džudė, pakalbėjom ir ji prieš atsisveikindama tarė:

— Tai pasimatysim sekmadienį pas Rebeką.

— Rebeką? Sekmadienį? Kokią Rebeką? Kas bus?

— O, tai ar ji?.. Na, ji kvietė keletą... Atrodo, bus toks prieškalėdinis vakarėlis.

— Sekmadienį aš vis tiek negaliu, — pamelavau. Pagaliau turėsiu laiko gerai iškuopti visus dulkėtus kampus. Visad maniau, kad mudvi su Džude Rebekai vienodos draugės, tai kodėl dabar ją pakvietė, o manęs ne?

9 valanda vakaro.Užšokau su Šeron į „192“ atsigaivinti buteliu vyno, o ta ir klausia:

— Ką apsirengsi per Rebekos pobūvį?

Pobūvį? Reiškia, tas vakarėlis bus pobūvis.

Vidurnaktis.Nesvarbu. Nereikia jaudintis. Tiesiog tokie dalykai neturi gyvenime rūpėti. Reikia leisti žmonėms kviesti į savo vakarėlius ką tik nori, o nepakviestieji neturėtų niekingai skaudintis.

5.30 ryto.Kodėl Rebeka manęs nepakvietė į savo pobūvį? Kodėl? Kiek dar įvyko vakarėlių, į kuriuos visi ėjo, išskyrus mane? Galiu lažintis, kad ir dabar visi kur nors susirinkę kvatojasi ir gurkšnoja brangų šampaną. Niekas manęs nemėgsta. Kalėdos bus nyki dykuma, išskyrus tris vakarėlius gruodžio 20, kai aš visą vakarą turėsiu sėdėti montažinėje.

GRUODŽIO 9, ŠEŠTADIENIS

Kvietimų į kalėdinius vakarėlius 0.

7.45 ryto.Iš miegų pažadino mamos skambutis.

— Labas, meilute. Skambinu labai trumpam, nes Una ir Džefris klausė, ko norėtum Kalėdoms, ir aš pagalvojau, gal tau patiktų sauna veidui?

Kaip mano motina, patyrusi siaubingą gėdą ir per plauką išvengusi ilgų metų kalėjime, gali išlikti lygiai tokia pati kaip anksčiau, atvirai flirtuoti su policininkais ir mane kankinti?

— Tarp kitko, ar ateisi į... — mano širdis trumpam suspurdėjo nuo minties, kad ji ištars „kalakutienos troškinio vakarėlį“ ir tokiu būdu netiesiogiai primins Marką Darsį, bet ne: — ...“Vibrant TV“ vakarėlį ateinantį antradienį?

Sudrebėjau nuo pažeminimo. Dėl Dievo meilės, aš juk dirbu „VibrantTV“.

— Manęs nekvietė, — suburbėjau. Nėra nieko baisesnio, kaip prisipažinti savo mamai, kad nesi labai mėgstama žmonių.

— Baik, meilute, kaip tai nekvietė? Kvietė visus.

— Manęs ne.

— Na, gal tu dar per trumpai ten dirbi. Šiaip ar taip...

— Bet mama, — pertraukiau ją, — tu ten išvis nedirbi.

— O, tai visai kas kita, meilute. Na, gerai. Turiu bėgti. Ikiiii.

9 valanda ryto.Prieš akis trumpam sušmėžavo kalėdinė oazė, pašto dėžutėje atsiradus kažkokiam kvietimui, tačiau netrukus paaiškėjo, jog tai kalėdinis miražas: kvietimas į akinių išpardavimą.

11.30 ryto.Pasinėrusi į paranojišką neviltį paskambinau Tomui, siūlydama šįvakar kur nors nueiti.

— Atsiprašau, — sučirškėjo jis, — bet šiandien veduosi Džeromą į prodiuserių vakarėlį „Groucho“ klube.