Хелен Филдинг: Bridžitos Džouns dienoraštis

Dieve, kaip šlykštu, kai Tomas patenkintas, pasitiki savim ir nesipyksta su Džeromu. Man daug labiau patinka, kai jis nelaimingas, apviltas ir neurotiškas. Kaip pats nuolat kartoja: „Visad smagu, kai kitiems irgi nesiseka“.

— Bet pasimatysim rytoj, — džiugiai suklykė, — pas Rebeką.

Tomas buvo sutikęs Rebeką tik du kartus, abu kartus pas mane, o aš ją pažįstu devynerius metus. Nusprendžiau geriau liautis svaičioti apie vakarėlį ir eiti į parduotuves.

2 valanda popiet.Sutikau „Graham and Greene“ Rebeką, kuri pirko šaliką už 169 svarus. (Kas darosi tiems šalikams? Ką tik jie buvo paprasčiausi skuduriukai po dešimt svarų, o dabar staiga ištaigingi, aksominiai ir kainuoja tiek pat, kiek televizorius. Kitąmet turbūt panašus dalykas ištiks kojines ar kelnaites, ir būsi ne žmogus, jei nemūvėsi raštuoto aksomo „English Eccentrics“ kelnaičių už 145 svarus.)

— Sveika, — susijaudinusi sušukau, galvodama, jog pagaliau vakarėlių košmaras baigsis ir ji man atsakys: „Pasimatysim sekmadienį“.

— O, labas, — šaltai atsakė Rebeka, nepakeldama akių. — Neturiu laiko. Visai užsilaksčiau.

Ji išėjo iš parduotuvės, garsiakalbiai užgrojo „Jingle Bells“, o aš rydama ašaras įsistebeilijau į Filipo Starko kiaura — samtį už 185 svarus. Nekenčiu Kalėdų. Visa šiluma, emocijos ir dovanos skirtos tik šeimoms ir įsimylėjėliams, o žmogui, kuris neturi nei draugo, nei pinigų, kurio motina pabėga su policijos ieškomu portugalų sukčiumi ir kurio atsižada draugai, kyla noras tuoj pat emigruoti į žiaurių musulmonų gyvenamą šalį, nes ten bent jau visos moterys laikomos pastumdėlėmis. Be to, man nusispjaut. Ketinu praleisti savaitgalį su gera knyga, klausydamasi klasikinės muzikos. Gal perskaitysiu „Išbadėjusiųjų kelią“.

8.30 vakaro.„Meilė iš pirmo žvilgsnio“ buvo l.gera. Eisiu nusipirksiu dar butelį vyno.

GRUODŽIO 11, PIRMADIENIS

Grįžusi iš darbo radau atsakiklyje žinutę, įkalbėtą lediniu balsu:

— Bridžita, čia Rebeka. Aš žinau, kad dabar tu dirbi televizijoje. Žinau, kad kas vakarą eini į daug aukštesnio lygio vakarėlius ir manasis tau per prastas, bet maniau, kad tau bent pakaks mandagumo atsakyti į draugės kvietimą.

Griūdama puoliau skambinti Rebekai, bet niekas nekėlė ragelio, o atsakiklis buvo išjungtas. Nutariau nubėgti pas ją ir palikti raštelį, bet ant laiptų susidūriau su Danu, tuo vaikinu iš Australijos, su kuriuo balandžio mėnesį sėmėm vandenį.

— Labas. Su ateinančiom Kalėdom, — gašliai išsišiepė jis, tyčia atsistojęs per arti. — Ar radai savo laiškus?

Pažvelgiau į jį nieko nesuprasdama.

— Aš juos kišau tau po durim, kad rytą nepersišaldytum, kai su naktinukais leki prie pašto dėžutės.

Kaip vėjas užlėkiau į viršų, atverčiau kilimėlį prie durų, o po juo tarsi kalėdinis stebuklas tūnojo dailutė atvirukų, kvietimų ir laiškų šūsnelė, ir visi jie skirti man. Man. Man. Man.

GRUODŽIO 14, KETVIRTADIENIS

58,5 kg, alkoholio vienetai 2 (blogai, nes vakar nieko negiliau — rytoj reikės kaip nors pasivyti, kad išvengčiau širdies smūgio), cigarečių 14 (blogai? o gal gerai? Taip: veikiausiai žmogaus organizmui naudingas saikingas nikotino kiekis, svarbiausia neprasirūkyti), kalorijų 1500 (puiku), momentinis loterijos bilietai 4 (blogai, bet būtų buvę gerai, jei Ričardas Bransonas būtų laimėjęs teisę organizuoti nepelno siekiančias loterijas), išsiųstų atvirukų 0, nupirktų dovanų 0, 1741 skambučių 5 (puiku).

Vakarėliai, vakarėliai ir vėl vakarėliai! Negana to, ką tik paskambino Metas iš televizijos ir paklausė, ar ateisiu antradienį į šventinius pietus. Negali būti, kad prie manęs taikytųsi — pagal amžių galėčiau būti jo senelės teta, — tačiau ko tada paskambino vakare? Ir kodėl paklausė, kuo esu apsirengusi? Negalima pamesti šaltakraujiškumo, nes kitaip vakarėlių šurmulys ir visokių snarglių telefonai apsuks galvą. Jau kartą turėjau romaną su bendradarbiu. Be to, negalima pamiršti paskutinio susidūrimo su gyvuliškai patraukliu pienburniu: klaikusis žeminantis Gevo: „Kokia tu minkštutė“. Hmmm. Kupini seksualinių lūkesčių šventiniai pietūs, po kurių kažkodėl numatyta diskoteka (laidos redaktorius taip įsivaizduoja pramogas), reiškia sudėtingą galvosūkį: reikia labai rimtai apgalvoti drabužius. Turbūt geriausia bus paskambinti Džudei.

GRUODŽIO 19, ANTRADIENIS

58,5 kg (bet iki Kalėdų dar turiu beveik savaitę, per kurią reikia numesti 3 kg), alkoholio vienetai 9 (blogai), cigarečių 30, kalorijų 4240, momentinės loterijos bilietas 1 (nuostabu), išsiųstų atvirukų 0, gautų atvirukų 11, tačiau tarp jų 2 nuo laikraščių išnešiotojo, 1 nuo šiukšlininko, 1 iš „Peugeot“ serviso ir 1 iš viešbučio, kuriame prieš ketverius metus nakvojau, išvykusi į komandiruotę. Niekam aš nerūpiu, o gal šiais metais žmonės vėliau siunčia atvirukus.

9 valanda ryto.Dieve, kaip klaikiai jaučiuosi: kamuoja šiurpiausios pagirios, o šiandien šventiniai pietūs darbe. Daugiau nebegaliu. Nuo neatliktų kalėdinių darbų tiesiog sprogstu, panašiai kaip prieš brandos egzaminus. Neišsiunčiau atvirukų ir niekam nenupirkau dovanų, išskyrus panikos kupiną siautėjimą vakar per pietus, kai su siaubu suvokiau, kad vakare paskutinį kartą prieš Kalėdas pamatysiu merginas pas Džeremį ir Magdą.

Baisi kančia keistis dovanomis su draugais, nes čia, kitaip negu šeimoje, niekaip negali žinoti, kas tau ką dovanos, ir ar bus įteikiami simpatijos ženklai, ar tikros dovanos: visa procedūra tampa kraupiai panaši į apsikeitimą užklijuotais vokais su derybų pasiūlymais. Prieš dvejus metus aš padovanojau Magdai žavingą Dinės Hol auskarą, o ji pasijuto nelaiminga ir sutrikusi, nes nebuvo man nieko nupirkusi. Todėl pernai jau aš nieko nepirkau, o ji man padovanojo brangų „Coco Chanel“ kvepalų flakoną. Šiais metais aš jai dovanojau didžiulį šafrano alyvos butelį ir antikvarinę vielinę muilinę, o ji baisiausiai pasimetė ir sumurmėjo akivaizdų melą, esą dar nespėjusi visiems nupirkti dovanų. Šeron pernai man dovanojo vonios putas Kalėdų senio pavidalo buteliuke, todėl vakar aš jai įkišau paprasčiausią šampūną su jūros dumbliais, o ši nei iš šio, nei iš to įteikė man rankinę. Buvau dar gražiai suvyniojusi butelį prašmatnaus alyvų aliejaus, ketindama apsisaugoti nuo netikėtai išnirusių dovanų adresatų, tačiau jis išslydo man iš rankinuko ir sudužo tiesiai ant Magdos kilimo iš Konrano parduotuvės.

Uch. Kodėl Kalėdos negali paprasčiausiai ateiti , be jokių dovanų. Kaip kvaila, kai visi neriasi iš kailio ir skaudama širdimi leidžia pinigus niekam nereikalingoms, beprasmėms smulkmenoms, kurios seniai nustojo buvusios meilės ženklais, o virto nerimastingais bandymais išsisukti iš padėties. (Hmmm. Bet turiu pripažinti, baisiausiai džiaugiuosi turėdama naują rankinę.) Kam reikia, kad tauta šešias savaites paniurusi šluotų parduotuves, ruošdamasi laikyti niekam nereikalingą egzaminą „Ar žinai, kas patinka tavo draugams?“, kuriame visi skandalingai susimaus ir dar bus apkrauti baisingais dovanotais produktais? Jei pavyktų su šaknimis išrauti dovanų ir atvirukų ydą, Kalėdos virstų švytinčiu pagonišku festivaliu, padedančiu išsklaidyti prailgusią žiemos tamsybę, ir būtų labai smagu. O jei vyriausybė, religinės organizacijos, tėvai, tradicijos ir t.t. primygtinai reikalauja mokėti Kalėdinių Dovanų mokestį, ar ne protingiau paskelbti, kad kiekvienas žmogus nusipirktų sau ko nori už 500 svarų, paskui išdalytų pirkinius draugams bei giminaičiams, o šie galėtų juos gražiai suvynioti ir jam dovanoti: nebereikėtų visos šios kankynės.