Хелен Филдинг: Bridžitos Džouns dienoraštis

Nemaniau, kad po marmelado dar gali nutikti kas nors blogesnio. Tačiau vos spėjau nurinkti siaubingosios vakarienės likučius, suskambo telefonas. Laimei, pakėliau ragelį miegamajame. Skambino tėtis.

— Ar tu viena? — paklausė jis.

— Ne. Visi čia. Džudė ir šiaip visi. O ką?

— Aš... tik norėjau, kad nebūtum viena, kai... Atsiprašau, Bridžita. Turiu tau labai blogų naujienų.

— Kas? Kokių?

— Tavo motinos ir Chulijaus ieško policija.

2 valanda nakties. Northemptonšire, Alkonberių svečių kambario viengulėje lovoje.Uch. Užėmė kvapą ir turėjau prisėsti atsigauti, o tėtis kaip papūga ragelyje kartojo: „Bridžita? Bridžita? Bridžita?“

— Kas atsitiko? — galiausiai išstenėjau.

— Atrodo, juodu išviliojo pinigus iš daugybės žmonių, tarp jų keletas mūsų artimiausių draugų — dar turiu vilties, kad mama nežinojo, kas iš tikrųjų vyksta. Kol kas sukčiavimo mastai nežinomi, bet iš to, ką sako policija, atrodo, jog mama gali ilgam sėsti į kalėjimą.

— O Dieve mano. Tai štai kodėl ji išlėkė į Portugaliją su mano dviem šimtais.

— Gali būti, kad dabar jie jau gerokai toliau.

Pamačiau prieš mano akis skleidžiantis ateitį kaip didžiulį košmarą: Ričardas Finčas pramins mane „Netikėtai įkalintos viengungės“ dukterim, privers paimti iš mamos interviu kalėjimo pasimatymų kambaryje, pokalbį transliuos tiesiogiai į eterį ir dar jam nesibaigus paskelbs, jog išmeta mane iš darbo.

— Kaip jie tą darė?

— Panašu, kad Chulijus naudojosi tavo motina kaip „masalu“, taip sakant, ir jos padedamas išlupo iš Unos ir Džefrio, Naidželo ir Elizabetės, Malkolmo ir Eleinės (Dieve, juk tai Marko Darsio tėvai) nemenkas sumas, po kelis tūkstančius svarų, kaip įnašą už bendro valdymo atostogų butus 20.

— Ir tu nežinojai?

— Ne. Atrodo, jie jautė tam tikrą nesmagumą, kad ėmėsi verslo reikalų su slidžiu išsikvėpinusiu juočkiu, paviliojusiųjų seno draugo žmoną, todėl nė vienas nieko man neprasitarė.

— Ir kas atsitiko?

— Tų bendro valdymo butų visai nebuvo. Iš tavo motinos ir mano santaupų ir pensijų fondų neliko nė grašio. Be to, aš neapsižiūrėjęs palikau namą užrašytą mamos vardu, ir ji jį užstatė. Bridžita, dabar mes beturčiai ir benamiai, o tavo motina išgarsės kaip apgavikė ir nusikaltėlė.

Tai ištaręs apsiverkė. Prie telefono priėjo Una ir pasakė man, kad išvirs jam arbatos. Aš pasakiau, kad po dviejų valandų būsiu, bet Una liepė nevažiuoti susijaudinus, nes nieko padaryti neįmanoma, geriau palaukti ryto.

Padėjusi ragelį atsišliejau į sieną, vangiai keikdamasi, kad palikau cigaretes svetainėje. Tačiau į kambarį tuoj pat įėjo Džudė, nešina taure „Grand Marnier“.

— Kas atsitiko? — paklausė ji.

Vienu mauku išgėriau likerį ir viską jai papasakojau. Džudė nepratarė nė žodžio, tik tuoj pat atvedė Marką Darsį.

— Čia aš kaltas, — pasakė jis, veldamas rankomis plaukus. —

Turėjau tau aiškiau pasakyti per tą „Kunigų ir lengvabūdžių“ vakarėlį. Juk žinojau, kad tas Chulijus kažkoks slidus.

— Kaip tai?

— Girdėjau, kaip jis kalbėjo mobiliu telefonu, stovėdamas už gyvatvorės. Nepastebėjo, kad jo klausausi. Jeigu būčiau bent įtaręs, kad čia įpainioti mano tėvai, tai aš... — jis papurtė galvą. — Gerai pagalvojęs prisimenu, kaip mama kažką minėjo, bet kadangi paprastai pasišiaušiu tik išgirdęs žodžius „bendro valdymo butai“, tai ji veikiausiai išsigando ir nieko nebesakė. Kur dabar tavo mama?

— Nežinau. Portugalijoje? Rio de Žaneire? Kirpykloje?

Jis pradėjo žingsniuoti po kambarį ir tarsi kulkosvaidis tratinti klausimus, visai kaip tikras aukštos klasės advokatas.

„Kokių priemonių imtasi jai surasti?“ „Apie kokias pinigų sumas čia kalbama?“ „Kaip viskas išaiškėjo?“ „Kodėl įsikišo policija?“ „Kas dar žino?“ „Kur dabar tavo tėvas?“ „Ar nori pas jį važiuoti?“ „Ar leisi tave nuvežti?“ Štai ką jums pasakysiu, jis atrodė velniškai seksualiai.

Pasirodė Džudė su puodeliais kavos. Markas nusprendė, jog bus geriausia, jei jis lieps savo vairuotojui nuvežti mudu abu į Grafton Andervudą, ir vieną trumpą akimirką mane užliejo absoliučiai nepažįstamas jausmas — dėkingumas mamai.

Nuvažiavę pas Uną ir Džefrį radome visus labai susijaudinusius, po butą apsiašaroję šlaistėsi Enderbiai ir Alkonberiai, o ką tik atvykęs Markas Darsis tuoj puolė skambinti telefonu. Pasijutau truputį kalta, nes, nepaisant viso siaubo, tam tikra esybės dalimi mėgavausi tokia padėtimi: kasdieniai reikalai atidėti neribotam laikui, visi kaip per Kalėdas maukia stiklus chereso ir šlamščia sumuštinius su lašišos pasta. Lygiai toks pat jausmas kaip tada, kai senelę ištiko šizofrenijos priepuolis, ji visiškai nuoga išbėgo į Penės Hasbends-Bosvort sodą ir mums teko kviesti policiją.

LAPKRIČIO 22, TREČIADIENIS

55 kg (valio!), alkoholio vienetai 3, cigaretės 21 (visiškai suprantama, kai tikra motina apgavikė ir nusikaltėlė), kalorija 5671 (o varge, atrodo, apetitas grįžo), momentinės loterijos bilietai 7 (nesavanaudiškas mėginimas išlošti pinigų ir atiduoti nukentėjusiems , nors, gerai pagalvojus, gal visų neatiduočiau), bendras laimėjimas 10 svarų, pelnas 3 svarai (reikia kažkaip pradėti).

10 valanda ryto.Vėl savo bute, visiškai išsekusi ir neišsimiegojusi. Negana to, dar gausiu darbe į akį už pavėlavimą. Kai išvažiavau, tėtis atrodė truputį atsigavęs: svyravo tarp svaigulingo džiaugsmo, kad Chulijus pasirodė besąs šunsnukis, todėl dabar mama tikriausiai grįš pas jį naujam gyvenimui, ir juodžiausios depresijos, nes naujajame gyvenime teks lankymo dienomis važinėti į kalėjimą visuomeniniu transportu.

Markas Darsis labai anksti išvyko į Londoną. Palikau jo atsakiklyje žinutę, kurioje padėkojau už pagalbą ir panašiai, tačiau jis man nepaskambino. Aišku, Nataša ir į ją panašios tikriausiai nešeria jo mėlyna sriuba ir nei iš šio, nei iš to nevirsta nusikaltėlių dukterimis.

Una ir Džefris liepė nesijaudinti dėl tėčio, nes pas juos kurį laiką pabus Brajanas ir Meivisė, tad padės jį prižiūrėti. Pradėjau galvoti, kodėl visi sako „Una ir Džefris“, o ne „Džefris ir Una“, tačiau „Malkolmas ir Eleinė“, o taip pat „Brajanas ir Meivisė“. Be to, dar „Naidželas ir Odrė“ Kolsai. Niekas niekad nesako ir nesakys „Džefris ir Una“, tačiau taip pat nesakys „Eleinė ir Malkolmas“. Kodėl? Nejučiomis ėmiau galvoti apie savo vardą: įsivaizdavau, kaip po daugelio metų Šeron arba Džudė mirtinai nukamuos savo dukras, zyzdamos: „Bet, mieloji, juk tu pažįsti Bridžitą ir Marką, jie gyvena didžiuliame name Holand Parke ir nuolat atostogauja Karibuose“. Taip. Taip ir bus: Bridžita ir Markas. Bridžita ir Markas Darsiai. Arba tiesiog Darsiai. Tik jau ne Markas ir Bridžita Darsiai. Neduok Dieve. Visai neskamba. Staiga baisiai bjauriai pasijutau, kad galvoju apie Marką Darsį kaip guvernantė Marija iš „Muzikos garsų“ apie kapitoną fon Trapą; dabar dar turėčiau pabėgti pas vienuolyno vyresniąją, o ji man sudainuotų „Įkopk į visus kalnus“.

LAPKRIČIO 24, PENKTADIENIS

56,5kg, alkoholio vienetai 4 (bet gėriau policijos akivaizdoje, taigi tikrai nieko blogo), cigarečių 0, kalorijų 1760 , 1471 skambučių tikrinant, ar skambino Markas Darsis, 11 .

10.30vakaro.Viskas eina blogyn. Jau maniau, kad vienintelis šviesos spindulėlis mano motinos nusikalstamumo fone bus galimybė arčiau susipažinti su Marku Darsiu, tačiau jis man nepaskambino nuo tada, kai išvažiavo iš Alkonberių. Ką tik buvo atėję policininkai manęs apklausti. Elgiausi visai kaip žmonės, prieš televizijos kameras pasakojantys apie savo akimis matytą lėktuvo katastrofą: kalbėjau klišėmis, nugirstomis žiūrint žinių laidas, filmus apie teismo procesus ar policinius detektyvus. Nė pati nepajutusi savo motiną apibūdinau kaip „baltosios rasės“ ir „vidutinio kūno sudėjimo“.