Хелен Филдинг - Bridžitos Džouns dienoraštis

LAPKRIČIO 21, ANTRADIENIS

55,5 kg (nervai degina riebalus), alkoholio vienetai 9 (L blogai), cigaretės 37 (LL blogai), kalorijos 3479 (ir dar pasibjaurėtinos).

9.30 ryto.Atidengiau puodą. Vietoje dešimties litrų koncentruoto skonio sultinio radau apdegusius vištos kaulus, padengtus drebučiais. Užtat apelsinų konfitiūras atrodo fantastiškai, lygiai taip, kaip nuotraukoje, tik kiek tamsesnis. Reikia eiti į darbą. Pareisiu ketvirtą, tada ir sugalvosiu, kaip įveikti sriubos krizę.

5 valanda popiet.Viešpatie. Ne diena, o košmaras. Rytą pasitarime Ričardas Finčas prie visų iškaršė man kailį.

— Bridžita, dėl Dievo meilės, padėk tą virimo knygą. Fejerverkų apdeginti vaikai. Taip mąstau: suluošinti vaikai. Mąstau: džiugios šeimos šventės virsta košmarais. Mąstau: po dvidešimt metų. Kas nutiko tam vaikigaliui, kurio kišenėje šešiasdešimtais metais sprogo petarda ir nutraukė penį? Kur jis dabar? Bridžita, surask man fejerverkų vaiką be penio. Surask man septinto dešimtmečio Gajų Foksą Bobitą.

Hrrr. Subjurusi kaip naginė rinkau keturiasdešimt aštuntą telefono numerį, norėdama sužinoti, ar tikrai egzistuoja pagalbos grupė nusvilusių penių savininkams, kai mano telefonas suskambėjo.

— Labas, meilute, čia mama, — jos balsas buvo neįprastai aukštas ir isteriškas.

— Labas, m am.

— Labas, meilute, sakau paskambinsiu, atsisveikinsiu prieš išvažiuodama, tikiuosi, tau viskas gerai.

— Išvažiuodama? Kur išvažiuoji?

— O. Ahahahaha. Juk sakiau, mudu su Chulijum norim porai savaitėlių šoktelti į Portugaliją, tik pasimatyti su šeima ir panašiai, žinai, truputį įdegti prieš Kalėdas.

— Tu man nesakei.

— Ai, meilute, nebūk tokia paikšelė, tikrai sakiau. Turi išmokti klausytis. Na, gerai, tai laikykis.

— Aha.

— A, tiesa, meilute, dar štai kas.

— Kas?

— Taip atsitiko, kad buvau baisiai užsiėmusi, pamiršau užsisakyti banke kelionės čekių.

— O, nesijaudink, galėsi juos pasiimti oro uoste.

— Bet matai, meilute, aš dabar kaip tik važiuoju į oro uostą ir žiūriu, kad pamiršau banko kortelę.

Išsproginau akis į telefoną.

— Taip nepasisekė. Tai ir pagalvojau... Ar tu negalėtum man paskolinti truputį grynųjų? Žinai, nedaug, tik kokius porą šimtų, gal tris, kad galėčiau nusipirkti kelionės čekių.

Ji kalbėjo tokiu tonu, kad nejučia prisiminiau girtuoklius, kaulijančius smulkių puodeliui arbatos.

— Bet aš dabar labai dirbu, mama. Ar Chulijus negali truputį paskolinti?

Ji baisiai pasipūtė.

— Negaliu patikėti, kad gali būti tokia nedraugiška, meilute. Po to, ką esu dėl tavęs padariusi. Aš tau dovanojau gyvybę, o tu net negali savo motinai paskolinti keleto svarų kelionės čekiams.

— Bet kaip aš tau juos įduosiu? Reikės eiti prie pinigų automato, paskui perduoti grynuosius per kurjerį, o jis juos pavogs ir viskas baigsis idiotiškai. Kur tu esi?

— Oooo. Tiesą sakant, žinai, taip vykusiai susiklostė, aš kaip tik visai čia pat, jei po penkių minučių išlėktum prie banko kitoje gatvės pusėje, aš tavęs ten laukčiau, — pliurpė ji. — Tai super, meilute. Ikiiii!

— Bridžita, karve tu, kur dabar išleki? — užbliovė Ričardas, man besistengiant tyliai išsprūsti. — Ar jau radai tą beuodegį sprogdintoją?

— Gavau labai svarbios informacijos, — atsakiau stuksendama pirštu per nosį ir išlėkiau iš kambario.

Stovėjau prie pinigų automato, laukiau, kol iš jo išlįs šviežutėliai, traškūs mano banknotėliai ir galvojau, kaip mama ketina išsiversti dvi savaites Portugalijoje su dviem šimtais svarų, kai pamačiau ją atskubančią su akiniais nuo saulės, nors lauke lynojo, ir skubriai besidairančią per petį.

— A, štai tu, meilute. Baisiausiai miela. Labai labai ačiū. Reikia bėgti, vėluoju į lėktuvą. Ikiiiii! — išgiedojo ji, čiupdama banknotus man iš rankų.

— Kas čia darosi? — paklausiau. — Ką tu čia veiki, kai oro uostas kitam miesto gale? Kaip galvoji išsiversti be banko kortelės? Kodėl Chulijus negali tau paskolinti pinigų? Kodėl? Ką čia sugalvojai? Ką?

Akimirką pasirodė, jog ji išsigando ir ketina pravirkti, bet paskui įbedė akis į tolį ir nutaisė įskaudintos princesės Dianos išraišką.

— Aš susitvarkysiu, meilute, — ir nusišypsojo ypatinga, narsia šypsena.

— Na, laikykis, — pridūrė slopstančiu balsu, skubiai mane apsikabino ir nubėgo, mostais stabdydama važiuojančias mašinas ir kaukšėdama per gatvę.

7 valanda vakaro.Ką tik parėjau namo. Na ką gi. Ramiau, ramiau. Sriuba bus kuo puikiausia. Išvirsiu ir sutrinsiu daržoves, kaip rašoma recepte, o paskui imsiuosi skonio koncentracijos — nuskalausiu mėlynus drebučius nuo vištos kaulų ir užpylusi grietinėle užvirsiu kaip sriubą.

8.30 vakaro.Viskas nuostabu. Visi svečiai susirinko svetainėje. Markas Darsis labai mielas, atnešė šampano ir belgiškų šokoladinių saldainių dėžę. Dar nepagaminau karšto patiekalo, tik paruošiau bulves, bet tikrai ilgai neužtruksiu. Vis tiek pradėti reikia nuo sriubos.

8.35 vakaro.O Jėzau. Pakėliau puodo dangtį, norėdama išgraibyti kaulus. Sriuba ryškiai mėlyna.

9 valanda vakaro.Mano mylimiausi draugai nuostabiausi pasaulyje. Mėlyną sriubą priėmė tiesiog puikiai, Markas Darsis su Tomu net ilgokai pasamprotavo apie tai, kad reikėtų atsikratyti spalvinių prietarų maisto srityje. Kodėl pagaliau, kaip sakė Markas, — tik dėl to, kad ne taip lengva iš karto sugalvoti mėlyną daržovę, — turėtume priešintis mėlynai sriubai? Juk žuvies piršteliai irgi nėra iš prigimties oranžiniai. (Pasakysiu tiesą, nepaisant visų pastangų, sriubos skonis buvo kaip virintos grietinėlės, ir Bjaurybė Ričardas labai nemandagiai tą pastebėjo. Tada Markas Darsis jo paklausė, kur dirbąs, ir išėjo l. juokingai, nes praėjusią savaitę Bjaurybę Ričardą atleido iš darbo už sąskaitų klastojimą.) Na nieko, nesvarbu. Užtat karštas patiekalas bus l. skanus. Gerai, turiu pradėti gaminti vynuoginių pomidorų piurė.

9.15 vakaro. Ovarge. Ko gero, mikseryje buvo kažko įpilta, gal „Fairy“ skysčio, nes pomidorų piurė suputojo ir jos triskart daugiau, negu buvo pomidorų. Negana to, bulvės fondant turėjo būti iškepusios prieš dešimt minučių, o tebėra kietos kaip akmenys. Gal įkišiu į mikrobangę? Aaaaaa, aaaaa... Ką tik apžiūrėjau šaldytuvą ir neradau tuno. Kas nutiko tunui? Kas?

9.30 vakaro.Ačiū Dievui. Džudė su Marku Darsiu atėjo į virtuvę, padėjo man iškepti didžiulį omletą, sugrūdo pusiau iškepusias bulves ir apkepė jas keptuvėje, paskui padėjo ant stalo kulinarijos knygą, kad visi galėtų pamatyti, kaip būtų atrodęs ant grilio keptas tunas. Na, bent apelsinų konfitiūras bus geras. Atrodo beprotiškai. Tomas patarė nesiterlioti ruošiant Crème Anglaise su „Grand Marnier“ likeriu, geriau visi išgersime „Grand Marnier“.

10 valanda vakaro.L. liūdna. Svečiams prarijus pirmą šaukštelį apelsinų konfitiūro, viltingai apsidairiau aplinkui. Tvyrojo nejauki tyla.

— Kas čia, zuikeli? — galų gale paklausė Tomas. — Ar marmeladas?

Pagauta siaubo paragavau šaukštelį kūrinio. Jis teisus: marmeladas. Pasirodo, išleidusi krūvą pinigų ir baisiai nusikamavusi, draugams sugebėjau patiekti:

mėlyną sriubą,

omletą

ir marmeladą.

Esu beviltiška nevykėlė. Vakarienė kaip trijų žvaigždučių restorane? Veikiau kaip stoties užkandinėje.