Хелен Филдинг - Bridžitos Džouns dienoraštis

Skubiai paskambinau Džudei ir viską pranešiau. Džudė liepė tuoj pat perkelti šiukšliadėžę.

— O kur, labai įdomu? — paklausiau. — Tik jau ne į Santykių ar Palikuonių sritis.

Džudė prisakė palaukti ir nuėjo pasiimti „Cosmopolitan“.

— Gal Turto? — paklausė grįžusi.

— Na, nežinau, artėja Kalėdos, ir šiaip, — numykiau, jausdamasi tikra menkysta.

— Na, jei taip žiūri į gyvenimą. Noriu pasakyti, kad vienos dovanos pirkti jau vis tiek nereikės... — apkaltino mane Džudė.

Galiausiai nutariau šiukšliadėžę perkelti į Pažinimo sritį ir nuėjau į artimiausią supermarketą įsigyti keletą apvalialapių augalų, kuriuos ketinau pastatyti Šeimos bei Draugų ir Pagalbininkų srityse (augalai aštriais lapais, o labiausiai kaktusai, labai žalingi). Pasilenkusi traukiau vazoną iš spintelės po kriaukle ir staiga išgirdau, kaip kažkas dzingtelėjo. Susivokusi trinktelėjau sau delnu į kaktą. Tai buvo atsarginiai Tomo buto raktai, kuriuos man paliko išvažiuodamas į Ibizą.

Pradžioje pagalvojau, kad reikėtų ten nueiti be Džudės. Ji juk paskambino policijai nepasitarusi su manim. Tačiau paskui tokios mintys pasirodė labai žemos, todėl jai paskambinau ir nutarėme dar pasiimti Šezę: juk tai ji pirmoji paskelbė paiešką.

Tačiau kai įsukome į Tomo gatvę, aš atsipeikėjau: užuot vaizdavusis, kaip oriai, tragiškai ir iškalbingai bendrausiu su fotoreporteriais bei sykiu baiminusis, kad policija mane apkaltins Tomo nužudymu, suvokiau, jog tai ne žaidimas. Gal iš tiesų įvyko kas nors tragiško ir baisaus!

Lipome priekiniais laiptais nesikalbėdamos ir nežiūrėdamos viena į kitą.

— Gal pirmiausia reikėtų paskambinti, — šnibždomis pasiūlė Šeron, kai aš prikišau raktą prie durų.

— Aš paskambinsiu, — pasišovė Džudė. Trumpai dirstelėjo į mus ir paspaudė skambutį.

Stovėjome visiškoje tyloje. Nieko. Ji paspaudė dar kartą. Jau ketinau kišti raktą į spyną, kai iš telefonspynės pasigirdo balsas:

— Alio?

— Kas ten? — paklausiau virpėdama.

— O kaip tau atrodo, idiote?

— Tomai! ^ džiaugsmingai suriaumojau. — Įleisk mus!

— Kas tie mes? — įtariai paklausė balsas.

— Aš, Džudė ir Šezė.

— Žinai, zuikeli, gal geriau ateikit kitą kartą.

— Et, velniop, — įsiterpė Šezė, nustumdama mane šalin. — Tomai, tu pusproti, ar žinai, kad pusė Londono per tave skambina policijai ir šukuoja sostinę, nes niekas nežino, kur dingai? Na jau ne, dabar malonėk mus įsileisti.

— Įsileisiu tik Bridžitą, — kaprizingai pareiškė Tomas. Aš angeliškai nusišypsojau draugėms.

— Tik jau nebūk tokia sumauta primadona, — pasipiktino Šezė.

Tyla.

— Baik išsidirbinėti, kvaily. Tuoj pat įleisk.

Vėl tyla. Paskui pasigirdo skambučio „bizzzz“.

— Tik nenusigąskit, — Tomo balsas pasitiko mus dar belipančias į jo aukštą.

Visos trys suklykėme. Tomo veidas buvo siaubingai sumaitotas, geltonas ir juodas, kur ne kur sutvirtintas gipsu.

— O, Tomai, kas tau atsitiko? — surikau, nerangiai verždamasi jį apkabinti ir bučiuodama į ausį. Džudė prapliupo ašaromis, o Šezė spyrė į sieną.

— Tomai, tu nesijaudink, — suurzgė ji. — Mes surasim prakeiktus šiknius, kurie tau tai padarė.

— Kas atsitiko? — vėl paklausiau, o mano skruostais ėmė sroventi ašaros.

— Em, na... — atsakė sutrikęs Tomas, išsivaduodamas iš mano glėbio, — aš, mat, em, pasitiesinau nosį...

Paaiškėjo, kad Tomas trečiadienį slapta nuėjo į operaciją, o mums nesakė todėl, kad anąkart labai atsainiai pažiūrėjome į jo nosies netobulumą. Buvo sutarta, kad jį prižiūrės Džeromas, nuo šiol vadinamas Kiaule Džeromu (turėtų būti Beširdis Džeromas, tačiau visos sutikome, jog toks vardas skambėtų nepelnytai patraukliai). Tačiau Kiaulė Džeromas, pamatęs Tomą po operacijos, labai pasibjaurėjo, pareiškė kelioms dienoms išvykstąs, dėjo į krūmus ir dingo. Vargšas Tomas buvo toks prislėgtas, sukrėstas ir apdujęs nuo narkozės, kad paprasčiausiai išjungė telefoną, palindo po antklodėmis ir užmigo.

— Reiškia, tai tave ketvirtadienį mačiau Ledbrouk Grouve? — paklausė Šezė.

Taip, tai buvo Tomas. Jis palaukė, kol stos gili tamsa, ir tada pagaliau ryžosi išlįsti paieškoti maisto. Nepaisant akivaizdaus mūsų džiaugsmo, kad Tomas gyvas, pastarasis labai liūdėjo dėl Džeromo.

— Niekas manęs nemyli, — kalbėjo jis.

Aš liepiau jam paskambinti į mano atsakiklį ir išklausyti dvidešimt dvi nerišlias žinutes nuo paklaikusių draugų, kurie išprotėjo vos jam dingus: jų susidomėjimas apmalšino mus kamavusią vienišos mirties baimę ir nerimą, kad lavoną apgrauš Elzaso aviganis.

— Arba kad lavono neras tris mėnesius... ir jis pradės tekėti ant kilimo, — pridūrė Tomas.

Ir išvis, pasakėm Tomui, kaip vienas pusprotis pamaiva idiotišku vardu galėjo priversti pagalvoti, kad jo niekas nemyli?

Išgėrus po porą „Kruvinųjų Merių“, Tomas jau kvatojosi iš Džeromo, mėgdžiodamas jo amžiną susirūpinimą „savižina“ ir tyčiodamasis iš ilgų aptemptų apatinių kelnių, pirktų pas Kalviną Kleiną. Per tą laiką Tomui paskambino Saimonas, Maiklas, Rebeka, Magda, Džeremis ir nežinomas jaunuolis, pasivadinęs Elziu.

— Aš žinau, kad mes visi psichai, vienišiai, nesugebam palaikyti normalių santykių ir bendraujame tik telefonu, — pagautas sentimentų suvebleno Tomas, — bet vis tiek esam tarsi šeima, ką?

Taip ir žinojau, kad fengshui padės. Dabar, kai apvalialapis augalas jam skirtą užduotį atliko, ketinu jį perstumti į Santykių sritį. Gaila, kad nėra Kulinarijos srities. Liko tik devynios dienos.

LAPKRIČIO 20, PIRMADIENIS

56 kg (Lg.), cigarečių 0 (nieku gyvu negalima rūkyti , kai darai kulinarijos stebuklus) , alkoholio vienetai 3, kalorijų 200 (pastangos , įdėtos einant į supermarketą , veikiausiai sudegino daugiau kalorijų , negu nupirkau, jau nekalbant apie tai , ką suvalgiau).

7 valanda vakaro.Ką tik grįžau iš supermarketo, kur išgyvenau klaikų, viduriniosios klasės viengungiui baisią kaltę įvarantį patyrimą: stovėjau eilėje greta sėkmingai funkcionuojančių asmenybių su vaikais, pirkusių pupas, žuvies pirštelius, abėcėlinius makaronus ir panašius daiktus, o mano krepšyje buvo:

20 česnako galvučių,

skardinė žąsies taukų,

butelis „Grand Marnier“ likerio,

8 gabalai tuno filė,

36 apelsinai,

1 litras riebios grietinėlės,

4 vanilės lazdelės po 1.39 svaro už vieną.

Reikia pradėti ruoštis šį vakarą, nes rytoj dirbu.

8 valanda vakaro.Och, visai nenoriu prasidėti su maistu. Juo labiau imtis kapstyti pasibjaurėtiną vištienos kaulų krūvą: totali šlykštynė.

10 valanda vakaro.Na gerai, sudėjau tuos kaulus į puodą. Bet kilo problema: Marko rašo, jog skonį išryškinančius porus bei salierus reikia surišti, o aš turiu tik mėlyną virvelę. Et, nieko, gal tiks ir tokia.

II valanda vakaro.Siaubas, tas sultinys verda ištisus amžius, bet apsimoka, nes sumokėjusi tik 1.70 svaro pasigaminsiu dešimt litrų puikaus sultinio, užšaldyto ledo formelėse. Mmm, apelsinų konfitiūras irgi bus puikus. Na, dabar tik liko smulkiai supjaustyti trisdešimt šešis apelsinus ir sutarkuoti žieveles. Ilgai netruksiu.

1 valanda nakties.Pavargau, akys merkiasi, bet sultinį reikia virti dar dvi valandas, o apelsinai dar mažiausiai valandą turi pabūti orkaitėje. Sugalvojau. Sumažinsiu viryklės ir orkaitės temperatūrą iki minimumo ir paliksiu sultinį virti per naktį, o apelsinus orkaitėje, kur jie labai suminkštės, kaip troškinys.