Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Jis buvo jaunas ir energingas, – užsistojo šventas Povilas. – Geriau būtų...

– Senatvė jo nepataisė, – sumurmėjo kažkoks atsiskyrėlis.

– Jis mylėjo vaikus, – tarė šventas Jonas.

– Taip pat ir jų motinas, – burbtelėjo sau į barzdą kažkoks patriarchas.

– Jis buvo darbštus gydytojas, – tarė apaštalas Lukas, šventasis daktaras.

– Dangus pilnas jo pacientų, taip pat, kiek žinau, ir pragaras, – atkirto šventas Domininkas.

– Jis toks įžūlus, jog atsivedė ir šunį. Jis tupi, laukdamas savo pono, prie dangaus vartų, – pareiškė šventas Petras.

– Nebeilgai jam teks laukti savo pono, – sušvokštė šventas Ignotas.

– Šuo prie dangaus vartų?! – įniršęs suriko kažkoks niūrus senas pranašas.

– Kas jis? – pašnibždom paklausiau šunų globėją.

– Susimildamas, tylėk! Atsimink arkangelo įspėjimą! Man rodos, tai Habakukas.

– Jei Habakukas sėdi tarp mano teisėjų – aš žuvęs. Il est capable de tout 287, kaip pasakė Volteras.

– Šuo prie dangaus vartų! – užkriokė Habakukas. – Šuo, purvinas gyvulys!

Aš nebeiškenčiau.

– Šuo visai ne purvinas gyvulys! – atšoviau, piktai dėbtelėjęs į Habakuką. – Jį sukūrė tas pats Dievas, kuris sukūrė tave ir mane. Jei mes turime dangų, tai ir gyvuliai privalo turėti dangų, nors jūs, rūstūs seni pranašai, sunuožmėję ir atbukę nuo savo šventumo, visai juos užmiršot. Beje, jūs irgi juos užmiršot, šventieji apaštalai, – šnekėjau toliau, vis labiau ir labiau netekdamas galvos. – Nes kodėl gi jūs nepaminėjote savo evangelijose nė vieno Viešpaties žodžio, pasakyto nebyliems mūsų broliams užtarti?

– Šventoji bažnyčia, kuriai aš žemėje priklausiau, niekuomet nesidomėjo gyvuliais, – pertraukė šventas Anastazijus, – todėl ir danguje mes nieko nenorim apie juos girdėti. Kvailas piktžodžiautojau! Užuot rūpinęsis jų sielomis, verčiau pagalvotum apie savo nuodėmingą sielą, kuri netrukus nugarmės tamsybėn, iš kur atklydo.

– Mano siela atkeliavo iš dangaus, o ne iš to pragaro, kurį jūs padarėt žemėj. Aš netikiu jūsų pragaru!

– Greit patikėsi, – sušvokštė didysis inkvizitorius, ir jo akyse sužaižaravo nematomos liepsnos atšvaitai.

– Ant jo krito Dievo rūstybė! Jis beprotis! Beprotis! – pasigirdo kažkieno balsas.

Teismo salėje nuaidėjo siaubo šauksmas:

– Liuciferis! Liuciferis! Šėtonas tarp mūsų!

Mozė pakilo iš savo krėslo, didingas ir rūstus. Gyslotos jo rankos laikė lenteles su dešimčia Dievo įsakymų, o akys svaidė žaibus.

– Koks jis atrodo piktas, – pasibaisėjęs sukuždėjau šventam šunų globėjui.

– Jis visuomet piktas, – tyliai atsakė nuščiuvęs šventasis.

– Užteks kalbėti apie šią dvasią, – sugriaudė Mozė. – Balsas, kurį aš ką tik girdėjau, sklido iš rūkstančių šėtono nasrų. Kas tu būtum, žmogus ar velnias – lauk iš čia! Jehova, Izraelio Dieve, sunaikink jį savo ranka! Sudegink jo kūną, išsekink jo gyslose kraują! Sutraiškyk jam kaulus! Išvyk jį iš dangaus ir iš žemės, nutrenk atgal pragaran, iš kurio jis atėjo!

– Pragaran! Pragaran! – nuskambėjo kaip aidas po visą teismo salę.

Bandžiau kažką sakyti, bet negalėjau praverti lūpų. Širdis suledėjo, jaučiausi apleistas Dievo ir žmonių.

– Jei tau liūdnai baigsis, aš žiūrėsiu tavo šunį, – pašnabždėjo man nedidukas šventasis.

Staiga grėsmingoj tyloj lyg ir pasigirdo paukščių čiulbesys. Mažytė devynbalsė nutūpė be jokios baimės man ant peties ir ėmė suokti į ausį:

– Tu išgelbėjai gyvybę mano senelei, o tetą, tris mano brolius ir seseris apsaugojai nuo kančių ir mirties, kurią jiems buvo paspendus žmogaus ranka uolėtoje saloje. Būk pasveikintas! Būk pasveikintas!

O vieversėlis gnibtelėjo man pirštą ir sučirpsėjo:

– Lapių krašte sutikau musinukę, kuri man papasakojo, kad tu, būdamas vaikas, išgydei sparną vienam jos protėviui ir atšildei prie savo krūtinės sužvarbusį jo kūnelį. O kai atgniaužei kumštį, prieš išleisdamas į laisvę, pabučiavai ir tarei: „Laimingos kelionės, paukšteli! Laimingos kelionės!“ Būk pasveikintas! Būk pasveikintas!

– Padėk man, paukšteli! Padėk!

– Pasistengsiu, pasistengsiu, – sučyravo vieversėlis, išskleisdamas sparnelius, ir nulėkė, linksmai čiulbėdamas. – Pasisteeeeengsiu!

Nenuleidau nuo vieversėlio akių, kol jis skrido tolyn prie žydrųjų kalvų, stūksančių gotiškos arkos gilumoje. Kaip gerai man buvo pažįstamos šitos kalvos iš Fra Andželiko paveikslų! Tie patys pilkšvai sidabriniai alyvmedžiai, tie patys niūrūs kiparisai, ryškėjantys švelnioje vakaro dangaus žydrynėje. Išgirdau Asyžiaus varpus skambinant Angelą Dievo ir išvydau jį, blyškiaveidį Umbrijos šventąjį, iš lėto besileidžiantį vingiuotu kalno takeliu tarp brolio Leono ir brolio Leonardo. Aplink jį skraidė čiulbėdami greitasparniai paukščiai – vieni lesė iš jo delno trupinius, kiti be jokios baimės glaudėsi abito klostėse. Šventas Pranciškus ramiai atsistojo šalia manęs ir pažvelgė į teisėjus nuostabiomis akimis, akimis, kurių žvilgsnis sutramdydavo ir Dievo, ir žmogaus, ir žvėries rūstybę.

Mozė sukniubo krėsle, jam iš rankų iškrito lentelės su dešimčia įsakymų.

– Amžinai jis! – apmaudžiai suniurnėjo Mozė. – Amžinai jis, gležnas svajotojas, apsuptas paukščių, elgetų ir atstumtųjų. Toks gležnas ir vis dėlto užtektinai stiprus sulaikyti tavo keršto rankai, o Viešpatie! Argi tu ne Jehova, pavydulingasis Dieve, kurs nužengei tarp liepsnos ir dūmų ant Sinajaus kalno ir privertei Izraelio tautą drebėti iš siaubo? Argi ne tavo rūstybė paskatino mane grūmoti keršto vėzdu, naikinti laukuose žolę ir versti medžius, idant viskas žūtų – ir žmonės, ir gyvuliai? Argi ne tavo balsas bylojo iš dešimties mano įsakymų? Kas gi dabar bijos tavo žaibų blykčiojimo, o Viešpatie, jei tavo rūstybės griausmą gali nutildyti paukščio čiulbėjimas?

Mano galva nusviro ant švento Pranciškaus peties.

Aš buvau miręs ir pats to nežinojau.

283 Nėr didesnės kankynės, / Negu džiaugsmų dienas minėti varguos. (Dantė, Pragaras, V knyga. A. Churgino vertimas.)

284 Elgetėlė ( it .). Taip Italijoje vadinamas šventas Pranciškus Asyžietis.

285 Mirties šokis ( pranc .).

286 Kas žino? ( It .)

287 Iš jo visko galima laukti ( pranc .).