Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

AXEL MUNTHE

Knyga apie San Mikelę

Iš anglų kalbos vertė

Valentina Churginaitė

Versta iš:

THE STORY OF SAN MICHELE

by AXEL MUNTHE

ISBN 9786090104545

© Axel Munthe 1929

© Vertimas į lietuvių kalbą, Valentina Churginaitė, 2009

© Leidykla „Alma littera“, 2009

Iš anglų kalbos vertė Valentina Churginaitė

Redaktorė Simona Kaziukonytė

Korektorės Rasa Praninskienė ir Marijona Treigienė

Viršelio dailininkė Jūratė Šatūnienė

Maketavo Jurga Morkūnienė

Ce n’est rien donner aux hommes

que de ne pas se donner soi-même.

Neatiduodamas žmogui savęs,

neduodi jam nieko.

Autoriaus pratarmė

Kritikams, atrodo, buvo nelengva nustatyti, kokiam žanrui priskirti „Knygą apie San Mikelę“, ir aš nesistebiu. Vieni ją vadino autobio­grafija, kiti – gydytojo prisiminimais. Kiek pats galiu spręsti, čia nei tas, nei tas. Savo gyvenimo istorijai papasakoti man tikriausiai nebūtų prireikę penkių šimtų puslapių, net jeigu nebūčiau praleidęs liūdniausių ir nuotykingiausių skyrių. Galiu tik pasakyti, kad niekuomet nesirengiau rašyti knygos apie save; priešingai – nuolat stengiausi pabėgti nuo tos neaiškios asmenybės. Jei vis dėlto pasirodė, kad ši knyga – autobiografija, tai spręsdamas iš to, kokio ji sulaukė pasisekimo, turiu pripažinti, kad, norint parašyti knygą apie save, paprasčiausiai tereikia visomis išgalėmis stengtis galvoti apie kitus. Užtenka tyliai sėdėti vienui vienam krėsle ir akla akimi žvelgti į praėjusį gyvenimą. O dar geriau – atsigulti ant žolės ir visai nieko negalvoti, tiktai klausyti. Tada tolimas pasaulio gausmas nutyla, girios ir laukai suskardi nuo tyros paukščių giesmės, ir patiklūs gyvuliai prieina prie tavęs išpasakoti savo džiaugsmų ir sielvarto suprantamais tau garsais ir žodžiais, o kai įsiviešpatauja visiška tyla, net nebylūs šalia esantys daiktai ima tau kuždėti pro miegus.

Dar labiau netinka, mano manymu, vadinti šią knygą „Gydytojo prisiminimais“, kaip siūlo kai kurie kritikai. Tokia pretenzinga paantraštė niekaip nesiderina su trykštančiu pasakojimo paprastumu, beatodairišku atvirumu ir svarbiausia – su jo vaiskumu. Žinoma, gydytojas, kaip ir kiekvienas žmogus, turi teisę retkarčiais pasijuokti iš savęs nuotaikai pataisyti, galbūt net pasijuokti iš savo kolegų, jei nesibijo pasekmių. Bet jis neturi teisės juoktis iš savo pacientų. Dar blogiau, kai jis ima lieti drauge su jais ašaras: verkšlenantis daktaras – blogas daktaras. Senas gydytojas išvis turi gerai pagalvoti, prieš sėsdamasis rašyti memuarų. Tegul jis verčiau niekam neatskleidžia to, ką matė ir ką sužinojo apie Gyvenimą ir Mirtį. Geriau visai nerašyti memuarų, nedrumsti mirusiesiems ramybės, o gyviesiems – jų iliuzijų.

Kažkas pavadino „Knygą apie San Mikelę“ knyga apie Mirtį. Galbūt tai tiesa, nes Mirtis retai teapleidžia mano sąmonę. Non nasce in me pensier che non vi sia dentro scolpita la Morte 1, – rašė Mikelandželas Vazariui. Aš taip ilgai grūmiausi su niūria savo kolege ir visuomet pralaimėdavau: mačiau, kaip ji vieną po kito žudo visus, kuriuos stengiausi išgelbėti. Kai kuriuos jų turėjau galvoje rašydamas šią knygą, – tokius, kokius mačiau juos gyvus, kokius mačiau juos kenčiančius, mačiau juos mirštančius. Tik tiek aš tegalėjau jiems padaryti. Tai buvo kuklūs žmonės – ant jų kapų nėra marmurinių paminklų, ir daugelis jų buvo užmiršti daug anksčiau, negu mirė. Dabar jiems gerai. Senoji Marija Laiškininkė, kuri trisdešimt metų nešiojo man laiškus, skaičiuodama basomis kojomis septynis šimtus septyniasdešimt septynias finikietiškas pakopas, dabar nešioja paštą danguje, kur gerasis Pakjalė sėdi taikiai rūkydamas pypkę ir žvelgia į beribę jūrą, kaip kadaise žiūrėdavo į ją nuo San Mikelės galerijos, ir kur mano bičiulis Arkandželas Fuskas, Monparnaso gatvių šlavėjas, šluoja nuo aukso grindų žvaigždžių dulkes. Po didinga lazurito kolonada oriai vaikštinėja smagusis ponas Alfonsas, „Vargdienių seselių“ prieglaudos seniūnas, su naujutėliu Pitsbergo milijonieriaus surdutu ir prieš kiekvieną šventąjį kiloja savo mėgstamą cilindrą, kaip andai sveikindavo visus mano bičiulius, važinėdamas po Korsą mano ekipažu.

Džonas, mažas mėlynakis berniukas, kuris niekuomet nesišypsodavo, dabar linksmai žaidžia su daugybe kitų laimingų vaikų senajame Bambino lopšelyje. Pagaliau jis išmoko šypsotis. Kambarys pilnas gėlių, čiulbėdami paukščiai nardo ten ir atgal pro atdarus langus. Kartkarčiais dirsteli vidun madona pažiūrėti, ar vaikams nieko netrūksta. Džono motina, taip švelniai jį slaugiusi Viljė aveniu, vis dar čia, su mumis. Anądien buvau ją sutikęs. Vargšė Flopetė, paleistuvė, atrodo dešimčia metų jaunesnė negu tada, kai mačiau ją naktį bulvare, kavinėj; dabar ji – antroji Marijos Magdalenos kambarinė ir vilki kuklia tvarkinga balta suknele.

Nuošaliame Eliziejaus laukų kampelyje yra šunų kapinės. Ten visi mano mirę draugai, jų palaikai tebeguli po kiparisais prie senojo bokšto, ten, kur juos palaidojau, bet ištikimos jų širdys jau paimtos į dangų. Šventas Rokas, maloningasis šunų globėjas, sergi jų kapines, o geraširdė senoji panelė Hol dažnai jas lanko. Net nenaudėliui Biliui, girtuokliui pavianui, padegusiam kanauninko dono Džačinto karstą, buvo leista bent jau bandomajam laikotarpiui atsigulti paskutinėje eilėje gretimose beždžionių kapinėse, nors prieš tai šventas Petras, užuodęs viskio kvapą ir iš pradžių palaikęs Bilį žmogumi, be galo atidžiai jį apžiūrėjo. Patsai donas Džačintas, turtingiausias Kaprio dvasininkas, niekuomet nedavęs vargšams nė skatiko, tebespirga savo karste; o buvusiam Anakaprio mėsininkui, kuris įkaitinta adata badė putpelėms akis, Šėtonas, profesinio pavydo pagautas, pats savo rankomis jas išdūrė.

Kažkoks kritikas pažymėjo, kad „Knyga apie San Mikelę“ gali aprūpinti romantinių apsakymų autorius siužetais visam gyvenimui. Jei iš tiesų taip yra, tegul jie naudojasi šia medžiaga, kiek tik širdis geidžia. Man jos nereikia. Aš visą savo amžių uoliai rašiau receptus ir po šitokių literatūrinių pastangų gyvenimo saulėlydyje vargu ar bandysiu jėgas kurdamas romantinius apsakymus. Gaila, nepagalvojau apie tai anksčiau – nebūčiau atsidūręs tokioje padėtyje. Tikriausiai kur kas ramiau sėdėti krėsle ir rašyti romantinius apsakymus, negu visą gyvenimą rinkti jiems medžiagą, lengviau aprašinėti ligas ir Mirtį, negu kovoti su jomis, ir maloniau kurti šiurpias intrigas, negu patirti jas savo kailiu. O kodėl šie profesionalai rašytojai negalėtų patys rinkti medžiagos? Bet taip nedažnai būna. Romanistai, atkakliai vedantys savo skaitytojus į lūšnas, retai aplanko jas patys. Ligų ir Mirties specialistus retai teprikalbinsi nueiti į ligoninę, kur jie ką tik numarino savo heroję. Poetai ir filosofai, skambiomis eilėmis ir proza šlovinantys Išlaisvintoją Mirtį, dažnai išbąla, vien paminėjus geriausios jų bičiulės vardą. Tai sena istorija. Leopardis, žymiausias šių dienų Italijos poetas, nuostabiuose eilėraščiuose nuo pat vaikystės ilgėjęsis Mirties, pirmasis, niekingo siaubo apimtas, pabėgo iš Neapolio, kai jame ėmė siausti cholera. Net didysis Montenis, kurio ramių apmąstymų apie Mirtį užtenka, kad jis taptų nemirtingas, spruko kaip zuikis, vos tik Bordo kilo maras. Niūrusis Šopenhaueris, garsiausias šių laikų filosofas, gyvenimo neigimą padaręs savo mokymo kertiniu akmeniu, nesileisdavo į jokias kalbas apie Mirtį. Kraupiausias knygas apie karą, mano manymu, parašė taikūs žmonės, net negirdėję, kaip sprogsta toliašaudžių vokiškų pabūklų sviediniai. Rašytojai, su didžiausiu malonumu peršantys skaitytojams seksualinių orgijų aprašymus, patys paprastai nenusikalsta dorovei. Man yra žinoma tik viena išimtis – Gi de Mopasanas, ir aš mačiau, kaip jis nuo to mirė.