Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Iš anglų kalbos vertė

Joana Vanagienė

Turinys

Įvadas

I knyga - Apie supratimą

I dalis - Apie idėjas, jų kilmę, sudėtį, jungtis, abstrahavimą ir t.t.

I. Apie mūsų idėjų kilmę

II. Dalyko skirstymas

III. Apie atminties ir vaizduotės idėjas

IV. Apie idėjų jungtis, arba asociacijas

V. Apie santykius

VI. Apie modusus ir substancijas

VII. Apie abstrakčias idėjas

II dalis - Apie erdvės ir laiko idėjas

I. Apie begalinį mūsų erdvės ir laiko idėjų dalumų

II. Apie begalinį erdvės ir laiko dalumą

III. Apie kitas mūsų erdvės ir laiko idėjų kokybes

IV. Atsakymai į prieštaravimus

V. Tos pačios temos tęsinys

VI. Apie egzistavimo ir apie išorinio egzistavimo idėją

III dalis - Apie žinojimą ir tikimybę

I. Apie žinojimą

II. Apie tikimybę ir apie priežasties ir padarinio idėją

III. Kodėl priežastis visada būtina

IV. Apie sudedamąsias mūsų samprotavimų apie priežastį ir padarinį dalis

V. Apie juslių ir atminties įspūdžius

VI. Apie išvadą iš įspūdžio apie idėją

VII. Apie idėjos arba tikėjimo prigimtį

VIII. Apie tikėjimo priežastis

IX. Apie kitų santykių ir kitų įpročių padarinius

X. Apie tikėjimo įtaką

XI. Apie atsitiktinumų tikimybę

XII. Apie priežasčių tikimybę

XIII. Apie nefilosofinę tikimybę

XIV. Apie būtinosios jungties idėją

XV. Taisyklės, pagal kurias sprendžiame apie priežastis ir padarinius

XVI. Apie gyvūnų protavimą

IV dalis - Apie skepticizmo ir kitas filosofines sistemas

I. Apie skepticizmą dėl protavimo

II. Apie skepticizmą dėl juslių

III. Apie senovės filosofiją

IV. Apie modernybės filosofiją

V. Apie sielos nematerialumą

VI. Apie asmens tapatybę

VII. Šios knygos išvada

II knyga - Apie aistras

I dalis - Apie puikybę ir nuolankumą

I. Temos skirstymas

II. Apie puikybę ir nuolankumą, jų objektus ir priežastis

III. Iš kur atsiranda šie objektai ir priežastys

IV. Apie įspūdžių ir idėjų santykius

V. Apie šių santykių įtakų puikybei ir nuolankumui

VI. Šios sistemos apribojimai

VII. Apie ydą ir dorybę

VIII. Apie grožį ir bjaurumą

IX. Apie išorinius pranašumus ir trūkumus

X. Apie nuosavybę ir turtus

XI. Apie meilę šlovei

XII. Apie gyvūnų puikybę ir nuolankumą

II dalis - Apie meilę ir neapykantą

I. Apie meilės ir neapykantos objektą ir priežastis

II. Bandymai šiai sistemai patvirtinti

III. Sunkumai išspręsti

IV. Apie giminaičių meilę

V. Apie mūsų pagarbą turtingiesiems ir galingiesiems

VI. Apie prielankumą ir pyktį

VII. Apie gailestį

VIII. Apie pagiežą ir pavydą

IX. Apie prielankumo ir pykčio mišinį su gailesčiu ir pagieža

X. Apie pagarbą ir panieką

XI. Apie įsimylėjimo aistrą, arba meilę tarp lyčių

XII. Apie gyvūnų meilę ir neapykantą

III dalis - Apie valią ir tiesiogines aistras

I. Apie laisvę ir būtinybę

II. Tos pačios temos tęsinys

III. Apie valios motyvų įtakų

IV. Apie audringų aistrų priežastis

V. Apie įpročio padarinius

VI. Apie vaizduotės įtaką aistroms

VII. Apie gretimumą ir nuotolį erdvėje ir laike

VIII. Tos pačios temos tęsinys

IX. Apie tiesiogines aistras

X. Apie smalsumą arba meilę tiesai

III knyga - Apie moralę

I dalis - Apie dorybę ir ydą apskritai

I. Moralinė skirtis atsiranda ne iš samprotavimo

II. Moralinės skirtys atsiranda iš moralumo pojūčio

II dalis - Apie teisingumą ir neteisingumą

I. Teisingumas — prigimtinė ar dirbtinė dorybė?

II. Apie teisingumo ir nuosavybės kilmę

III. Apie taisykles, apibrėžiančias nuosavybę

IV. Apie nuosavybės perdavimą sutikimu

V. Apie pažadų prievolę

VI. Keletas tolesnių pamąstymų apie teisingumą ir neteisingumą

VII. Apie valdžios kilmę

VIII. Apie ištikimybės kilmę

IX. Apie ištikimybės mastą

X. Apie ištikimybės valdžiai objektus

XI. Apie tautų teises

XII. Apie skaistybę ir kuklumą

III dalis - Apie kitas dorybes ir ydas

I. Apie prigimtinių dorybių ir ydų kilmę

II. Apie proto didybę

III. Apie gerumą ir prielankumą

IV. Apie prigimtinius gebėjimus

V. Dar keletas pamąstymų apie prigimtines dorybes

VI. Šios knygos išvada

Priedas

Išnašos

ŽODIS SKAITYTOJUI

Šio mano veikalo sumanymas gana gerai paaiškintas įvade. Skaitytojas tik turi atkreipti dėmesį į tai, kad ne visos mano suplanuotos temos nagrinėjamos šiuose dviejuose tomuose. Supratimo ir aistrų temos pačios savaime sudaro užbaigtą samprotavimų grandinę; ir aš ketinau pasinaudoti šiuo natūraliu skirstymu tam, kad ištirčiau, ar tai patiks publikai. Jei man lemta patirti sėkmę, aš tęsiu toliau ir nagrinėsiu moralę, politiką ir kriticizmą; šiomis temomis užbaigsiu šį Traktatą apie žmogaus prigimtį. Viešą pritarimą aš laikau didžiausiu atlygiu už savo triūsą, bet į sprendimą, kad ir koks jis būtų, esu pasiryžęs atsižvelgti kaip į geriausią patarimą.

ĮVADAS

Manantiems, kad atrado pasauliui ką nors naujo filosofijoje ir moksluose, nieko nėra įprastesnio ir natūralesnio, kaip netiesiogiai įteigti pagyrimus savo sistemai menkinant visas tas, kurios buvo pateiktos iki jų. Ir išties, jei jie tenkintųsi apverkdami neišmanymą, vis dar slegiantį mus svarbiausiais klausimais, galinčiais iškilti žmogaus proto teismui, nedaug atsirastų apie mokslus nusimanančių, negalinčių lengvai jiems pritarti. Teisingai sprendžiančiam ir mokytam žmogui lengva suvokti, kad net ir didžiausią pripažinimą įgijusių ir aukščiausią protavimo tikslumą ir įžvalgumą pasiekusių sistemų pamatai yra silpni. Tikėjimu pagrįsti principai, netvirtai iš jų padarytos išvados, dalių darnos ir visumos akivaizdumo stoka — su tuo nuolat susiduriame pačių iškiliausių filosofų sistemose ir tai, regis, daro gėdą pačiai filosofijai.

Ir nereikia daug žinių pastebėti dabartinės mokslų padėties trūkumams; net ir neišmanėliai už durų iš girdimo triukšmo ir klegesio gali spręsti, kad ne viskas gerai viduje. Nėra nieko, kas netampa ginčų objektu ir dėl ko mokyti vyrai neturėtų priešingų nuomonių. Pats menkiausias klausimas neišvengia ginčų, o dėl paties svarbiausio neįstengiame pateikti jokio aiškaus sprendimo. Ginčų daugėja, tarsi viskas būtų neaišku, ir ginčijamasi taip karštai, tarsi viskas būtų aišku. Per visą šį šurmulį apdovanojamas ne protas, o iškalbingumas; ir nė vienam žmogui nereikia prarasti vilties, kad susilauks beprotiškiausios hipotezės šalininkų, jei gana sumaniai pateiks ją tinkamomis spalvomis. Pergalę laimi ne ietimis ir kardais ginkluoti vyrai, o armijos trimitininkai, būgnininkai ir muzikantai.

Todėl, mano nuomone, kyla ir šis įprastinis prietaras dėl visų rūšių metafizinių samprotavimų netgi žmonėms, laikantiems save mokslo žinovais ir teisingai sprendžiantiems apie bet kurios kitos literatūros šakos vertę. Metafiziniais samprotavimais jie laiko ne kuriuos nors šių konkrečių mokslo šakų samprotavimus, o lik visų rūšių sudėtingus ir šiek tiek dėmesio jiems suprasti reikalaujančius argumentus. Taip dažnai mes veltui įdėdavome tiek darbo į šiuos tyrinėjimus, kad dabar negaišdami atmetame juos ir nusprendžiame, kad jei jau lemta amžinai atsiduoti klaidų ir iliuzijų malonei, tai bent jau jos turi būti natūralios ir įdomios. Ir iš tikrųjų tik ryžtingas skepticizmas ir didelis vangumas gali pateisinti šią antipatiją metafizikai. Mat jei tiesa apskritai yra prieinama žmogaus gebėjimui, ji aiškiai turi būti sunkiai suprantama ir sudėtinga; todėl tikėtis, kad prieisime prie jos be pastangų, jei net didžiausi genijai didžiausiomis pastangomis jos nepasiekė, suprantama, būtų gana pasipūtėliška ir įžūlu. Aš nepretenduoju išdėstyti filosofiją, kuri suteiktų tokį pranašumą, ir manau, kad jei ji būtų pernelyg lengva ir akivaizdi, tai būtų argumentas prieš ją.