Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Manau, tikrai nebūtina įrodinėti, jog šios kokybės sukuria idėjų asociaciją ir kad pasireiškus vienai idėjai natūraliai pateikia kitą. Aišku, kad mums mąstant ir nuolat plėtojantis mūsų idėjoms vaizduotė nesunkiai pereina nuo vienos idėjos prie bet kurios kitos, panašios į ją, ir kad vien ši kokybė fantazijai yra užtenkamas ryšys ir asociacija. Akivaizdu ir tai, kad jei šios juslės, keisdamos savo objektus, priverstos keisti juos nuosekliai ir rinktis esančius greta vienas kito, tai ir vaizduotė dėl ilgalaikio įpročio turi išsiugdyti tokį patį mąstymo būdą ir eiti nuo vienos erdvės ir laiko dalies prie kitos įsivaizduodama savo objektus. O dėl ryšio, kurį sukuria priežasties ir padarinio santykis , tai jį nuodugniai ištirti toliau dar turėsime progą, todėl dabar prie jo nesustosime. Gana pažymėti, kad nėra santykio, kuris sukurtų fantazijoje tvirtesnę jungtį ir priverstų vieną idėją lengviau atgaminti kitą, nei tai padaro tarp idėjų objektų egzistuojantis priežasties ir padarinio santykis.

Kad suprastume visą šių santykių mastą, turime atsižvelgti į tai, kad vaizduotėje du objektai sujungiami ne tik tada, kai vienas iš jų tiesiogiai panašus į kitą, gretimą jam arba yra kito priežastis, bet ir tada, kai tarp jų įsiterpęs trečias objektas, susietas su jais abiem vienu iš šių santykių. Šis santykis gali tęstis labai toli, nors kartu mes galime pastebėti, kad kaskart nutolstant labai susilpnėja santykis. Ketvirtos eilės pusbrolius jungia priežastingumas , jei man bus leista pavartoti šį terminą, tačiau ne taip artimai, kaip brolius, ir kur kas silpniau kaip vaiką ir tėvą. Apskritai galima pastebėti, kad visi kraujo ryšiai paremti priežastimi ir padariniu ir yra laikomi artimais arba tolimais, atsižvelgiant į asmenis jungiančių priežasčių skaičių.

Iš trijų jau minėtų santykių priežastingumas yra plačiausias. Du objektus galima laikyti siejamais šio santykio ne tik tuomet, kai vienas yra antro egzistavimo priežastis, bet ir tuomet, kai vienas yra kokių nors antrojo veiksmų arba judesių priežastis. Mat šis veiksmas arba judesys yra ne kas kita, tik pats kuriuo nors aspektu nagrinėjamas objektas, ir kadangi objektas išlieka toks pats visomis savo skirtingomis aplinkybėmis, lengva suprasti, kaip ši objektų įtaka vieno kitam sujungia juos vaizduotėje.

Galime eiti dar toliau ir pažymėti, kad du objektus jungia priežasties ir padarinio santykis ne tik tada, kai vienas sukelia kito judesį ar kurį nors veiksmą, bet ir tada, kai turi galią jį sukurti. O tai, kaip galime pastebėti, ir yra visų intereso ir pareigos santykių, kuriais žmonės veikia vieni kitus visuomenėje ir kurie saisto juos valdymo ir pavaldumo saitais, šaltinis. Šeimininkas yra tas, kuris dėl savo padėties, atsiradusios dėl jėgos ar susitarimo, turi galią nukreipti tam tikromis aplinkybėmis kito, kurį vadiname tarnu, veiksmus. Teisėjas yra tas, kuris visose ginčytinose bylose savo nuožiūra gali patvirtinti bet kurio daikto valdymo arba nuosavybės teisę bet kuriam visuomenės nariui. Jei asmuo turi tam tikrą galią, jam tereikia pareikšti valią, kad paverstų ją veiksmu, ir tai visais atvejais laikoma galimu, o dažnai ir tikėtinu dalyku, ypač kalbant apie autoritetą, kai pavaldinio paklusnumas teikia malonumą ir pranašumą viršesniam.

Tokie tad yra paprastų mūsų idėjų jungimosi, arba tarpusavio sąryšio, principai; vaizduotėje jiems tenka neperskiriamos jungties, jungiančios idėjas mūsų atmintyje, užduotis. Tai tarsi tam tikros rūšies TRAUKA, kaip paaiškės, dvasiniame pasaulyje turinti tokį patį nepaprastą poveikį, kaip ir gamtos, ir pasireiškianti daugeliu įvairiausių formų. Jos poveikis regimas visur; tačiau jos priežastys dažniausiai yra nežinomos ir jas reikėtų sieti su pradinėmis žmogaus prigimties kokybėmis, kurių aiškinti aš nesiimu. Iš tikro filosofo nereikalaujama nieko daugiau, tik susilaikyti nuo nesuvaldomo troškimo ieškoti priežasčių ir, suformulavus kokią nors doktriną, remiantis užtenkamu bandymų skaičiumi, patenkintam nurimti, jeigu jis mato, kad tolesni tyrinėjimai vestų prie miglotų ir neaiškių spekuliacijų. Tuomet jo tyrimai kur kas geriau tiktų jo principo padariniams, o ne priežastims aiškinti.

Iš visų šio idėjų jungimosi, arba asociacijos, padarinių nėra nė vieno nuostabesnio už sudėtines idėjas, kurios yra įprasti mūsų mąstymo bei samprotavimo objektai ir dažniausiai kyla iš kokio nors paprastų mūsų idėjų jungimosi principo. Šias sudėtines idėjas galima suskirstyti į santykius , modusus ir substancijas. Trumpai kiekvieną jų iš eilės patyrinėsime ir pateiksime keletą samprotavimų apie mūsų bendras ir konkrečias idėjas, ir tuo baigsime aptariamą temą, kurią galima laikyti šios filosofijos pagrindu.

V SKYRIUS Apie santykius

Žodis SANTYKIS paprastai vartojamas dviem gana skirtingomis prasmėmis. Arba įvardijama vaizduotės kokybė, sujungianti dvi idėjas, iš kurių viena natūraliai sukelia kitą, kaip jau minėta; arba įvardijama ta ypatinga aplinkybė, kuriai esant, net jei fantazija yra laisvai sujungusi dvi idėjas, mes galime manyti, kad reikia jas palyginti. Kasdienėje kalboje žodį „santykis“ visada vartojame pirmąja prasme ir tik filosofijoje jo reikšmė išplečiama ir apima konkretų palyginimo dalyką be jungimosi principo. Tad atstumą filosofai pripažins tikru santykiu, nes jo idėją gauname lygindami objektus. Tačiau įprastai sakome, kad niekas negali būti labiau nutolę vienas nuo kito už tokius ir tokius daiktus , niekas negali turėti silpnesnio santykio už juos , tarsi atstumas ir santykis būtų nesuderinami.

Užduotis išvardyti visas objektus palyginti leidžiančias kokybes, dėl kurių atsiranda filosofinio santykio idėjos, tikriausiai gali pasirodyti nepabaigiama. Vis dėlto stropiai ištyrę įsitikinsime, kad jos nesunkiai susiskaido į septynias pagrindines rūšis, kurias galima laikyti vis ų filosofinių santykių šaltiniais.

(1) Pirmoji yra panašumas. Tai santykis, be kurio neįmanomi jokie filosofiniai santykiai, nes be tam tikro panašumo laipsnio negalima palyginti nė vieno objekto. Tačiau nors panašumas yra būtinas visiems filosofiniams santykiams, tai nereiškia, kad jis visada sukuria idėjų jungtį arba asociaciją. Kai kokybė tampa labai apibendrinta ir esti bendra didelei daugumai atskirų objektų, ji neveda proto nė prie vieno iš jų tiesiogiai ir, iš karto suteikusi tokį didelį pasirinkimą, neleidžia vaizduotei sustoti prie kokio nors vieno objekto.

(2) Tapatumą galima laikyti antrąja santykių rūšimi. Šį santykį aš čia suprantu kaip griežčiausia prasme taikomą pastoviems ir nekintamiems objektams, netyrinėdamas asmeninės tapatybės prigimties ir pagrindų; jai vietos bus skirta toliau. Tapatumas yra pats visuotiniausias iš visų santykių, jis bendras visoms būtims, kurių egzistencija turi kokią nors trukmę.

(3) Po tapatumo visuotiniausi ir plačiausiai apimantys yra erdvės ir laiko santykiai; jie yra begalinio skaičiaus palyginimų, tokių kaip nuotolis, gretimumas, viršus, apačia, prieš, po ir t.t., šaltinis.

(4) Visus tuos objektus, kuriems būdinga kiekybė, arba skaičius, galima palyginti šiuo aspektu; tai yra dar vienas labai vaisingas santykių šaltinis.

(5) Kai bet kurie du objektai turi tokią pačią bendrą kokybę, esami šios kokybės laipsniai sukuria penktą santykių rūšį. Tad iš dviejų objektų, kurie abu yra sunkūs, vienas gali būti sunkesnis arba lengvesnis už kitą. Dvi tos pačios spalvos gali būti skirtingų atspalvių, leidžiančių jas palyginti.