Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Čia netvirtinama, kad esamo valdymo arba užkariavimo užtenka suteikti valdovui titulą, jei tam prieštarauja ilgas valdymas ir pozityvioji teisė ; tik sakoma, kad jie turi tam tikros jėgos ir gali turėti įtakos, jei valdovų titulai kitais atžvilgiais yra lygūs, o kartais net gali suteikti persvarą menkiasniam titului. Kiek jėgos jie turi, sunku apibrėžti. Aš manau, jog visi nuosaikių pažiūrų žmonės sutiks su tuo, kad jie turi didelę jėgą visuose ginčuose dėl princų teisių.

Norėdamas išvengti klaidų, turiu pažymėti, kad šis paveldėjimas nėra toks pats kaip tradicinėse monarchijose, kur paveldėjimo teisę nustato papročiai. Čia jis paremtas jau paaiškintu ilgo valdymo principu.

Originale pavartotą „ištikimoms“ anglų leidėjas pakeitė „neištikimoms“.

Decentior equus cujus astricta sunt ilia; sed idem velocior. Pulcher aspectu sit athleta, cujus lacertos exercitatio expressit; idem certamini paratior. Nunquam vero species ab utilitate dividitur. Sed hoc quidem discernere, modici judicii est. Quinct. lib. 8.

[Išvaizdesnis yra arklys, kurio šonai siauresni; jis ir greitesnis. Atleto išvaizda daili, jei jo raumenys išlavinti pratimais; jis ir rungtynėms geriau pasirengęs. Patraukli išvaizda visada susijusi su naudinga veikla. Ir nereikia ypatingų sprendimo galių, kad pastebėtume šį skirtumą.]

II knyga, II dalis, 8 skyrius.

Suave men magno turbantibus aequora ventis

E terra magnum alterius spectare laborem;

Non quia vexari ąuenąuam est jucunda voluptas,

Sed quibus ipse malis careas quia cernere suav est.

[Smagu stebėti nuo sausos žemės, kaip kitas žmogus galynėjasi su didžiuliais sunkumais jūroje smarkiems vėjams čaižant vandenis. Ne todėl, kad malonios kokio nors kito žmogaus nelaimės, o todėl, kad smagu jausti, kad pats nesi pavojuje. Lukrecijus.]

II knyga, II dalis, 10 skyrius.

II knyga, II dalis, 5 skyrius.

II knyga, II dalis, 5 skyrius.

Meilė ir pagarba iš esmės yra viena ir ta pati aistra ir kyla dėl tų pačių priežasčių. Vieną ir kitą sukuriančios kokybės yra malonios ir teikia malonumą. Bet jei šis malonumas rūstus ir rimtas, jei jo objektas didingas ir daro stiprų įspūdį arba jei jis turi bent kiek nuolankumo ir pagarbos, tuomet malonumo sukeltą aistrą reikėtų vadinti labiau pagarba, o ne meile. Prielankumas lydi abi, bet su meile jis susijęs didesniu laipsniu.

[Paaiškinamosios pastraipos buvo įterptos ten, kur Hume’as pageidavo, kad jos būtų, išskyrus čia pateikiamą ilgą pastabą apie asmens tapatybę.]