Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Kai aš žvelgiu į šį stalą ir į aną židinį, nieko, be konkrečių suvokinių, kurių prigimtis tokia pati kaip ir visų suvokinių, man nepateikiama. Tai filosofinė doktrina.

Tačiau šis stalas priešais ir židinys gali egzistuoti ir egzistuoja atskirai. Tokia neišmanėlių doktrina, ji nekelia jokio prieštaravimo. Tad nekyla jokių prieštaravimų, jei ta pati doktrina apima visus suvokimus.

Bendrai kalbant, tolesnis samprotavimas, atrodytų, visiškai tenkina. Visos idėjos pasiskolinamos iš pirma einančių suvokinių. Taigi mūsų objektų idėjos kyla iš to paties šaltinio. Vadinasi, joks teiginys kalbant apie objektus negali būti suprantamas ar nuoseklus, jei jis toks nėra kalbant apie suvokimus. Betgi visiškai suprantama ir nuoseklu teigti, kad objektai egzistuoja atskirai ir nepriklausomai, neatsižvelgiant į bendrą paprastąją substanciją, arba tam tikrą subjektą. Vadinasi, šis teiginys niekada negali būti absurdiškas kalbant apie suvokimus.

Jei aš nukreipiu savo apmąstymą prie savojo aš, niekada negaliu suvokti šio aš be kokio nors vieno ar daugiau suvokinių, ir apskritai be suvokinių nesugebu suvokti nieko. Tad būtent jų junginys ir sudaro mūsų savąjį aš.

Mes galime įsivaizduoti, kad mąstanti būtybė turi daug arba keletą suvokinių. Tarkim, protas yra žemesnis netgi už austrės gyvastį. Tarkime, jis turi vienintelį suvokinį, kaip antai troškulį ar alkį. Apsvarstykime jį tokiomis aplinkybėmis. Ar įsivaizduojate ką nors dar, be to vienintelio suvokinio? Ar turite kokią nors aš, arba substancijos, sampratą? Jeigu neturite, tai ir pridėję kitų suvokinių jūs niekaip negausite tos sampratos.

Sunykimas, kai kurių žmonių nuomone, einantis po mirties ir visiškai sunaikinantis šį savąjį aš, yra ne kas kita, kaip visų konkrečių suvokinių išnykimas: meilės ir neapykantos, skausmo ir malonumo, minčių ir pojūčių. Tad tas pats turi įvykti ir su savuoju aš; nes viena negali pergyventi kita.

Ar savasis aš yra tas pats, kas ir substancija ? Jeigu taip būtų, tai kaip galėtų kilti klausimas apie savojo aš substanciją, pasikeitus substancijai? Jeigu tai yra skirtingi dalykai, tai kuo jie skiriasi? Dėl manęs, tai aš neturiu nė vieno jų sampratos, kai jie suvokiami skyriumi nuo konkrečių suvokinių.

Filosofai pradeda susitaikyti su principu, kad mes neturime jokios išorinės substancijos, skirtingos nuo konkrečių kokybių, idėjos. Tai turi praskinti kelią panašiam principui kalbant apie protą, kad mes neturime jokios jo sampratos, skirtingos nuo konkrečių suvokinių.

Kol kas mane, regis, lydi patenkinamas akivaizdumas. Tačiau taip atlaisvinęs visus mums būdingus suvokimus, kai ėmiausi aiškinti juos siejančių jungčių, verčiančių priskirti jiems tikrą paprastumą ir tapatybę, principą, aš pajutau, kad mano paaiškinimas yra labai netobulas ir kad niekas, išskyrus regimą jau pateiktų samprotavimų akivaizdumą, negalėjo paskatinti manęs su juo sutikti. Jei suvokimai yra atskiros esatys, tai jie formuoja visumą tik sujungti kartu. Tačiau jokių atskirų esačių jungčių žmogaus supratimui niekada neatsiskleidžia. Mes tik jaučiame minčių jungtį arba pasiryžimą pereiti nuo vieno objekto prie kito. Tad, vadinasi, tik mintis atskleidžia asmens tapatybę, kai apmąsto virtinę suvokinių, iš kurių susideda protas, jų idėjos jaučiamos sujungtos kartu ir natūraliai viena kitą pateikiančios. Kad ir kaip keistai atrodytų ši išvada, ji neturėtų mūsų stebinti. Dauguma filosofų linkę manyti, kad asmens tapatybė atsiranda iš sąmonės; bet sąmonė yra ne kas kita, tik mąstanti mintis arba suvokinys. Tad pateikiama filosofija turi kur kas daugiau žadantį aspektą. Tačiau visos mano viltys subliūkšta, kai imuosi aiškinti principus, mūsų mintyse arba sąmonėje jungiančius nuoseklius mūsų suvokimus. Aš negaliu atrasti jokios teorijos, patenkinsiančios mane šiuo klausimu.

Trumpai tariant, yra du principai, kurių aš neįstengiu suderinti; ne mano galioje ir nepripažinti bet kurio iš jų, t. y. kad visi skirtingi mūsų suvokimai yra skirtingos esatys ir kad protas niekada nesuvokia jokios realios jungties tarp skirtingų esačių. Jei mūsų suvokimai glūdėtų kažkame paprastame ir individualiame arba jei mūsų protas suvoktų kokią nors realią jungtį tarp jų, jokių keblumų čia nebūtų. Dėl savęs, tai esu priverstas prašyti skeptiko privilegijos ir pripažįstu, kad šis sunkumas per didelis mano supratimui. Vis dėlto nedrįstu tvirtinti, kad jis absoliučiai neįveikiamas. Galbūt kiti, o gal ir aš pats, brandžiau mąstydami atrasime kokią nors hipotezę, kuri suderins šiuos prieštaravimus.

Taip pat pasinaudodamas šia proga prisipažinsiu dėl dviejų kitų ne tokių reikšmingų klaidų, kurias brandesnių mąstymu atskleidžiau savo samprotavime. Pirmąją galima rasti I tomo 57 p., kur aš sakau, kad atstumą tarp dviejų kūnų sužinome, be kita ko, pagal kampus, kurie susidaro tarp nuo kūnų sklindančių šviesos spindulių. Aišku, kad šie kampai nepažinūs mūsų protui, vadinasi, jis niekada negali sužinoti atstumo. Antrąją klaidą galima rasti I tomo 84 p., kur aš sakau, kad dvi to paties objekto idėjos gali skirtis tik jėgos ir gyvumo laipsniais. Aš tikiu, kad yra ir kitokių idėjų skirtumų, kurių tikrai negali apimti šie terminai. Jei būčiau sakęs, kad dvi to paties objekto idėjos gali skirtis tik skirtingu jų jutimu, būčiau buvęs arčiau tiesos.

IŠNAŠOS

Ponas Lockeas, lordas Shaftsbury, dr. Mandevilleis , p. Hutchinsonas [ Hutchenson ], dr. Butleris ir kt.

Terminus įspūdis ir idėja aš čia vartoju šiek tiek kitokia nei įprasta reikšme ir viliuosi, kad man bus suteikta tokia laisvė. Ko gera, aš veikiau grąžinu žodžiui „idėja“ pirminę jo reikšmę, kurią p. Locke’as buvo iškreipęs, vadindamas juo visus mūsų suvokinius. Nereikėtų manyti, kad terminu „įspūdis“ aš noriu įvardyti būdą, kaip sieloje atsiranda gyvesnieji mūsų suvokiniai, tiesiog vadinu juo šiuos suvokinius, kurie neturi atskiro pavadinimo nei anglų, nei jokioje kitoje man žinomoje kalboje.

III dalis, 5 skyrius.

Dr. Berkeley.

[Tolesnė pastaba įterpta iš Humeo III knygos Priedo .]

Akivaizdu, kad net skirtingos paprastos idėjos gali būti panašios arba panėšėti viena į kitą; ir nebūtina, kad panašumo požymis, arba aplinkybė, būtų skiriama arba atskiriama nuo tos, kuria jos skiriasi. Mėlyna ir žalia yra skirtingos paprastos idėjos, bet panašesnės nei mėlyna ir raudona , bet visiškas jų paprastumas neleidžia jų nei atskirti, nei skirti. Tas pats pasakytina ir apie garsus, ir skonius, ir kvapus. Tad galima begalybė jų pasireiškimo ir palyginimo panašumų, nors nėra jokios bendros tos pačios aplinkybės. Tuo mes galime įsitikinti net ir iš labai abstraktaus paprastos idėjos termino. Jis apima visas paprastas idėjas. Jos panašios viena į kitą savo paprastumu. Ir vis dėlto dėl pačios jų prigimties, neleidžiančios joms tapti sudėtinėmis, ši jų panašumo aplinkybė neleidžia jų nei atskirti, nei skirti nuo kitų. Tas pats pasakytina apie visus bet kurios kokybės laipsnius. Jie visi panašūs, vis dėlto jokio atskiro dalyko kokybė neskiriama nuo laipsnio.

Man buvo prieštaraujama, kad begalinis dalumas pripažįsta tiktai proporcingų , bet ne kartotinių dalių begalinį skaičių ir kad begalinis proporcingų dalių skaičius nesudaro begalinio tįsumo, tačiau ši skirtis visiškai beprasmiška. Ar šias dalis vadinsime kartotinėmis , ar proporcingomis , jos negali būti mažesnės už mūsų suvokiamas mažiausias daleles; vadinasi, ir susijungusios negali sudaryti mažesnio tįsumo.