Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Mons. Malezieu [Nicholas Malezieu, Ėlėments de Gėometrie de M . le duc de Bourgogne (Paris, 1715)].

Ponas Lockeas.

5 skyrius.

L‘Art de penser [Arnold and Nicole, La Logique , ou L‘Art de Penser (Paris 1662)].

Žr. dr. Barrow matematikos paskaitas [Isaac Barrow, Lectiones Mathemalicae (London, 1685)].

[Ši pastraipa įterpta iš Humeo III knygos Priedo. ]

[Ši pastraipa įterpta iš Hume’o III knygos Priedo .]

Plačiau žr. Priedą , 464 p.

[Ši pastaba įterpta iš Humeo III knygos Priedo .]

Tol, kol apribojame savo spekuliacijas objektų pasireiškimu mūsų juslėms, nesileisdami į tikrosios jų prigimties ir operacijų nagrinėjimą, mes apsisaugome nuo sunkumų ir joks klausimas niekaip negali mūsų sutrikdyti. Tad, jei kas paklaustų, ar nematomas ir neapčiuopiamas atstumas, įsiterpęs tarp dviejų objektų, yra kažkas, ar niekas, būtų nesunku atsakyti, jog tai yra kažkas , t.y. objektų savybė tam tikru būdu veikianti jusles. Jei kas paklaustų, ar du objektai, tarp kurių yra šis atstumas, liečiasi ar ne, galima būtų atsakyti, kad tai priklauso nuo žodžio liestis apibrėžimo. Jei būtų sakoma, kad objektai liečiasi, jei tarp jų nėra įterpta nieko juntamo , tai šie objektai liečiasi; o jei būtų sakoma, kad objektai liečiasi, kai jų vaizdiniai atsimuša į gretimas akies dalis ir kai ranka jaučia abu objektus vieną po kito be tarpinio judesio, tai šie objektai nesiliečia. Objektų pasireiškimas mūsų juslėms yra pastovus, ir jokių sunkumų niekada neatsirastų, jei mūsų vartojami terminai būtų aiškūs.

Jeigu mes perkelsime savo tyrinėjimus už objektų pasireiškimo mūsų juslėms ribų, bijau, kad dauguma mūsų išvadų bus pilnos skepticizmo ir netikrumo. Tad, jei kas paklaustų, ar nematomas ir neapčiuopiamas atstumas visada yra ar nėra pripildytas kūno , ar kažko, kas patobulinus mūsų organus galėtų tapti matoma ir čiuopiama, aš turėsiu pripažinti, kad nerandu labai įtikinamų argumentų nė vienai šaliai; nors esu labiau linkęs laikytis priešingos nuomonės, nes ji labiau atitinka paprastas ir įprastines sampratas. Jei teisingai suprastume Newtono filosofiją, paaiškėtų, kad tą ji ir sako. Kalbama apie vakuumą, t.y. sakoma, kad kūnai yra išdėstyti taip, kad gali priimti tarp savęs kitus kūnus be postūmio arba įsiskverbimo. Tikroji šios kūnų padėties prigimtis nežinoma. Mes težinome jos poveikį juslėms bei jos galią priimti kūnus. Niekas netinka šiai filosofijai labiau už tam tikro laipsnio kuklų skepticizmą ir sąžiningą prisipažinimą apie neišmanymą dalykų, viršijančių žmogaus galimybes.

I dalis, 7 skyrius.

IV dalis, 2 skyrius.

I dalis, 5 skyrius.

IV dalis, 5 skyrius.

Ponas Hobbesas.

Dr. Clarkeas ir kt.

Pono Lockeo.

[Kitos dvi pastraipos įterptos iš Humeo III knygos Priedo .]

[Plačiau žr. Priedą ]

Mes čia galime pasinaudoti proga pažymėti labai ženklią klaidą, dažnai diegiamą mokyklose, todėl tapusią kone nustatyta maksima ir visuotinai pripažįstama visų logikų. Ši klaida tai primityvus supratimo veiksmų skirstymas į suvokimą , sprendimus ir protavimą ir mūsų jiems priskiriami apibrėžimai. Suvokimas apibrėžiamas kaip paprasta vienos ar keleto idėjų apžvalga, sprendimas — skirtingų idėjų atskyrimas arba jungimas, o protavimas — skirtingų idėjų atskyrimas arba jungimas įterpiant kitas, parodančias jų santykius vienos su kita. Tačiau šis skirstymas ir apibrėžimai yra klaidingi labai reikšmingais atžvilgiais. Pirma, toli gražu neteisinga, kad kiekvienu savo formuluojamu sprendimu mes sujungiame dvi skirtingas idėjas; nes teiginyje Dievas yra, o iš tiesų ir bet kuriame kitame, susijusiame su egzistavimu, esaties idėja nėra atskira idėja, mūsų jungiama su objekto idėja ir dėl jungties ji negali formuluoti sudėtinės idėjos. Antra , jei mes galime formuluoti teiginį tik iš vienos idėjos, tai ir samprotauti galime nenaudodami daugiau kaip dviejų idėjų, neturėdami trečiosios, galinčios būti jų tarpininke. Iš padarinio mes tiesiogiai darome išvadą apie priežastį; ir ši išvada yra ne tik teisingas, bet ir stipriausias samprotavimas, kur kas labiau įtikinantis už tą, kai dar viena idėja įterpiama sujungti dviem kraštinėms. Apskritai dėl šių trijų supratimo veiksmų mes galime patvirtinti, kad vertinant juos teisingoje šviesoje, jie visi pereina į pirmąjį ir yra ne kas kita, tik tam tikras būdas suvokti mūsų objektams. Nesvarbu, ar mes svarstome vieną objektą, ar keletą; ar apsistojame prie šių objektų, ar perbėgame nuo jų prie kitų; kad ir kokia forma ar tvarka apžvelgiame juos, proto veiksmas neperžengia paprasto suvokimo; ir čia galimas tik vienas įspūdingas skirtumas, kai mes sujungiame tikėjimą bei suvokimą ir įsitikiname teisingumu to, ką suvokiame. Šio proto veiksmo dar niekada nepaaiškino nė vienas filosofas; todėl aš jaučiuosi laisvas pateikti savąją jo hipotezę, teigiančią, kad tai tėra stiprus ir tvirtas bet kokios idėjos suvokimas, toks, kuris kai kuriais atžvilgiais priartėja prie tiesioginio įspūdžio.

[Ši pastraipa įterpta iš Humeo III knygos Priedo .]

[Tolesnė pastaba įterpta iš Humeo III knygos Priedo .]

Naturane nobis, inquit, datum dicam, an errote quadam, ut, cum ea loca videamus, in quibus memoria dignos viros acceperimus multum esse versatos, magis movearum, quam siquando eorum ipsorum aut facta audiamus, aut scriptum aliquod legamus? velut ego nunc moveor. Venit enim mihi Platonis in mentem: quem accipimus primum htc disputare solitum: Cujus etiam illi hortuli propinqui non memoriam solūm mihi afferunt, sed ipsum videntur in conspectu meo hic ponere. Hic Speusippusy hic Xenocrates, hic ejus auditor Polemo; cujus ipsa illa sessio fuit, quam videamus. Equidem etiam curiam nostram, hostiliam dicot non hanc novam, quae mihi minor esse videtur postquam est major, solebam intuens Scipionem, Catonem, Laelium, nostrum vero in primis avum cogitare. Tanta vis admonitionis inest in locis; ut non sine causa ex his memoriae duetq šit disciplina. Cicero de Finibus, lib. 5.

[„Ar turėčiau, sakė jis, priskirti instinktui ar kažkokiai vaizduotės rūšiai tai, kad mūsų jausmai stipriau veikiami matant tokias vietas, kur, kaip mums žinoma, daug laiko praleisdavo garsūs vyrai, nei girdint apie jų žygdarbius ar skaitant kokį nors jų veikalą. Būtent taip esu sujaudintas dabar, nes man į galvą ateina Platonas, jis, kaip pasakojama, pirmas ėmėsi vesti čia disputus. O netoli esantys jo sodai man ne tik primena jį patį, bet ir tarsi sukuria prieš akis jo vaizdą. Čia būta Speusipo, būta Ksenokrato, būta ir jo mokinio Polemo, kuris sėdėdavo būtent toje vietoje, į kurią dabar žvelgiame.

Žvelgdamas vėlgi į mūsų senato namus (turiu galvoje senuosius, o ne naujuosius svečių namus, kurie man atrodo mažesni po to, kai buvo padidinti), aš paprastai galvoju apie Scipioną, Katoną ir Lelijų, ir ypač apie savo paties senelį.

Tokia tad yra vietovių galia sužadinti asociacijoms, todėl ne be reikalo jos naudojamos atminčiai lavinti.“]

Apskritai mes galime pažymėti, kad mūsų pritarimas visiems tikėtiniems samprotavimams pagrįstas idėjų gyvumu, todėl jis panašus į daugelį tų keistenybių ir prietarų, kuriuos mes atmetame, niekindami kaip vaizduotės vaisius. Iš šio posakio atrodo, kad žodis vaizduotė paprastai vartojamas dviem prasmėmis, ir nors nieko nėra labiau priešinga tikrajai filosofijai už šiuos netikslumas, vis dėlto tolesniuose samprotavimuose man dažnai teks jų griebtis. Kai aš priešinu vaizduotę atminčiai, turiu galvoje gebėjimą, kuriuo naudojamės formuluoti silpnesnėms savo idėjoms; kai aš priešinu ją protui, turiu omenyje tą patį gebėjimą, be demonstracinių ir tikėtinų mūsų samprotavimų. Jei aš nepriešinu vaizduotės nė vienam iš šių dviejų, tai nesvarbu, platesne ar siauresne prasme jis vartojamas, arba jo prasmė gana aiški iš konteksto.