Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

[Kitos trys pastraipos įterptos iš Humeo III knygos Priedo .]

14 p.

IV dalis, 1 skyrius.

15 skyrius.

IV dalis, 1 skyrius.

[Šviesaus atminimo. (Nansi, 1717)]

2 skyrius.

Žr. p. Lockeą; skyrius apie galią.

Žr. tėvas Malbrancheas , VI knyga, 2 dalis, 3 skyrius ir paaiškinimai.

[Ši pastraipa įterpta iš Hume’o III knygos Priedo .]

Toks pats netobulumas būdingas ir mūsų idėjoms apie dievybę; tačiau tai negali turėti jokio poveikio nei religijai, nei moralei. Pasaulio tvarka įrodo esant visagalį protą, t.y. protą, kurio valią nuolat lydi visų būtybių, visų esybių paklusnumas. Nieko daugiau ir nereikia visoms religijos dogmoms pagrįsti, ir mums nebūtina formuluoti atskiros aukščiausios Esybės jėgos ir energijos idėjos.

6 skyrius.

IV dalis, 5 skyrius.

I dalis, 5 skyrius.

II dalis, 6 skyrius.

5 skyrius.

II dalis, 4 skyrius.

II dalis, 5 skyrius

II dalis, 5 skyrius.

Šis samprotavimas, reikia pripažinti, kiek miglotas ir sunkiai suvokiamas, bet nuostabu, kad patį tą sunkumą galima paversti samprotavimo įrodymu. Galime pažymėti, kad yra du santykiai, ir abu panašumo, prisidedantys prie to, kad mes supainiojame savo pertraukiamų suvokinių seką su tapačių objektu. Pirmasis - suvokinių panašumas, antrasis - tai panašumas, dėl kurio panašių objektų seką apžvelgiančio proto veiksmą palaikome tapačių objektų apžvalga. Mes linkę painioti šiuos panašumus vieną su kitu, ir tai natūralu dėl paties samprotavimo. Bet pasistenkime juos skirti ir nebus jokių sunkumų pateiktam argumentui suvokti.

6 skyrius.

5 skyrius.

II dalis, 4 skyrius.

I dalis, 5 skyrius.

Baigiantis 2-am skyriui.

Viskas apskritai ir viskas bet kurioje dalyje, - lot., vert. past.

II dalis, 6 skyrius.

Pavyzdžiui, samprotavimas iš 2 skyriaus, pagrįstas mūsų suvokinių sąsaja.

Žr. Bayleio žodyne straipsnį apie Spinozą.

III dalis, 15 skyrius.

Tėvas Malebrancheas ir kiti kartezininkai.

Jei skaitytojas pageidautų pamatyti, kokią įtaką šie tariamai nereikšmingi vaizduotės principai daro ne tik paprastiems žmonėms, bet ir dideliam protui, tegul jis perskaito lordo Shaftsburyo samprotavimus apie jungiantį visatos principą ir augalų bei gyvūnų tapatybę. Žr. jo „Moralistus“ arba „Filosofinę rapsodiją“

Daugiau komentarų žr. Priedą , p. 663.

4 skyrius.

III dalis, 14 skyrius.

I skyrius.

I knyga, I dalis, 2 skyrius.

[Addisonas, Spectator , 412, paskutinė pastraipa.]

II dalis, 4 skyrius.

II dalis, 2 skyrius

III dalis, 2 skyrius.

II dalis, 4 skyrius.

I knyga, III dalis, 10 skyrius.

Pirmas bandymas.

Antras ir trečias bandymas.

Ketvirtas bandymas.

Šeštas bandymas.

Septintas ir aštuntas bandymai.

Norėdamas išvengti neaiškumo, turiu pažymėti, kad priešindamas vaizduotę ir atmintį aš kalbu apskritai apie gebėjimą, pateikiantį silpnesnes mūsų idėjas. Visur kitur ir ypač ten, kur vaizduotė priešinama supratimui, aš kalbu apie tą patį gebėjimą, tik be mūsų demonstracinių ir tikėtinų samprotavimų.

I knyga, III dalis, 15 skyrius.

Mons. Rollin (Charles Rollin, Histoire Ancienne (Paris, 1730-1738).

II knyga, III dalis, 3 skyrius.

Galima būtų galvoti, kad visiškai nėra reikalo viso to įrodinėti, jei neseniai miręs rašytojas [William Wollaston, The Religion of Nature Delineated ] Prigimtinės religijos aprašymas (Londonas, 1722), kuriam pavyko įgyti tam tikros pagarbos, nebūtų visiškai rimtai tvirtinęs, kad toks melagingumas yra visų kalčių ir moralinio pagedimo pagrindas. Kad atskleistume jo hipotezės klaidingumą, mums tereikia atsižvelgti į tai, kad klaidinga išvada iš veiksmo padaroma tik dėl prigimtinių principų neaiškumo, todėl priežasties operaciją nepastebimai nutraukia priešingos priežastys, o jungtį tarp dviejų objektų paverčia netikra ir kintama. Tačiau panašus priežasčių netikrumas ir kintamumas būdingas ir gamtos objektams, tad ir jis sukuria panašią mūsų sprendimo klaidą, tarsi šis polinkis sukurti klaidą būtų ydos ir nemoralumo esmė, vadinasi, netgi negyvi objektai turėtų būti ydingi ir nemoralūs.

Neverta įtikinėti, kad negyvi objektai veikia nelaisvai ir be pasirinkimo. Nes jei laisvė ir pasirinkimas nėra būtini tam, kad priverstų veiksmą sukurti klaidingą mūsų išvadą, jie jokiu būdu nėra būtini moralumui; ir man tikrai nelengva suvokti, remiantis šia sistema, kaip ji apskritai galėjo į juos atsižvelgti. Jei polinkis tapti klaidos priežastimi būtų pradinis nemoralumui, šis polinkis ir nemoralumas visais atvejais būtų neatskiriami.

Pridurkite prie to, kad jei aš būčiau apdairiai uždaręs langus prieš leidęs sau laisvai elgtis su kaimyno žmona, nebūčiau kaltinamas nemoralumu, nes visiškai slaptas mano veiksmas neįgautų polinkio sukurti jokios klaidingos išvados.

Dėl tos pačios priežasties vagis, įlipęs per langą kopėčiomis ir kuo labiau besistengiantis nesukelti triukšmo, jokiu būdu nelaikytinas nusikaltėliu. Nes jis arba nebus pastebėtas, o jeigu ir bus, nesukurs jokios klaidos, o ir niekas, tokiomis aplinkybėms, nepalaikys jo niekuo kitu, tik tuo, kas jis iš tikrųjų yra.

Gerai žinoma, kad žvairakiai labai dažnai tampa kitų klaidos priežastimi ir mes įsivaizduojame, kad jie sveikinasi arba kalbasi su vienu žmogumi, nors iš tikrųjų jie kreipiasi į kitą. Ar dėl to jie yra nemoralūs?

Be to, nesunku pastebėti, kad visi šie argumentai akivaizdžiai paremti samprotavimu ratu. Asmuo, užvaldęs kito turtą ir naudojantis jį kaip nuosavą , tam tikra prasme deklaruoja jį esant nuosavą, ir šis melas yra teisinio nemoralumo šaltinis. Bet argi nuosavybė arba teisė, arba prievolė yra aiški be apriorinio moralumo?

Žmogus, kuris nejaučia dėkingumo savo geradariui, tam tikra prasme tvirtina, kad jis niekada iš jo nepatyrė jokios malonės. Tačiau kodėl? Ar todėl, kad jausti dėkingumą yra jo pareiga? Tačiau tai reiškia, kad egzistuoja kažkokia apriorinė pareigos ir moralės taisyklė. Ar todėl, kad žmogaus prigimčiai apskritai būdingas dėkingumas, verčiantis mus daryti išvadą, kad žmogus, darantis žalą, niekada nepatyrė malonės iš asmens, kuriam daro žalą? Vis dėlto žmogaus prigimčiai apskritai nebūdingas dėkingumas, pateisinantis šią išvadą. O jeigu ir būtų, ar bendrosios taisyklės išimtis visada yra nusikalstama vien todėl, kad tai išimtis?

Tačiau šiai įnoringai sistemai sugriauti visiškai užtenka to, kad ji mums palieka tą patį sunkumą, neleidžiantį pagrįsti, kodėl tiesa yra dorybė, o netiesa ydinga, taip pat ir paaiškinti bet kurio kito veiksmo vertingumo ar nedorumo. Jeigu norite, aš pripažinsiu, kad visas nemoralumas atsiranda iš šios tariamos veiksmų netiesos, tačiau tik jei įtikinamai pagrįsite, kodėl tokia netiesa yra nemorali. Jei šį reikalą teisingai apsvarstysite, susidursite su tuo pačiu sunkumų, kaip ir iš pradžių.

Ką tik minėtas argumentas labai įtikinamas, nes jei prie šios rūšies tiesos ar netiesos nepriduriama jokio akivaizdaus vertingumo ar nedorumo, ji niekada neturės jokios įtakos mūsų veiksmams. Argi kas nors galvojo kada nors susilaikyti nuo kokio nors veiksmo, kad kiti nepadarytų iš jo klaidingų išvadų? Arba ar kada nors atliko bent vieną tam, kad leistų kitiems prieiti prie teisingų išvadų?

Tam, kad įrodytume, kaip neaiškiai dažniausiai mes mąstome šia tema, galime pažymėti, kad tie, kurie tvirtina, kad moralumas yra demonstratyviai įrodomas, nesako, jog moralumą lemia santykiai ir kad santykiai atskiriami protavimu. Jie tik sako, kad pagal atitinkamus santykius protavimas gali atskleisti, kurie veiksmai yra dorybingi ir kurie ydingi. Regis, jie mano, jog užtenka teiginyje pavartoti žodį Santykis, nesirūpinant, ar jis tinkamas, ar netinkamas. Bet čia, aš manau, argumentas aiškus. Demonstracinis protavimas atskleidžia tiktai santykius. Tačiau tas pats protavimas, remiantis šia hipoteze, atskleidžia taip pat ir ydą bei dorybę. Vadinasi, minėtos moralinės kokybės turi būti santykiai. Kai mes bet kuriomis aplinkybėmis smerkiame kokį nors veiksmą, tai visas sudėtingas veiksmo ir aplinkybių objektas turi suformuoti tam tikrus santykius, iš kurių ir susideda ydos esmė. Kitaip ši hipotezė yra nesuprantama. Nes ką gi protavimas atskleidžia paskelbdamas kokį nors veiksmą ydingu? Ar jis atskleidžia santykį, ar materialų faktą? Šie klausimai yra lemiami ir jų negalima apeiti.