Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Taigi pripažinus abejonių nekeliančia tiesa tai, kad tikėjimas yra ne kas kita , tik būdingas jausmas, skirtingas nuo paprasto suvokimo , natūraliai iškyla kitas klausimas: kokia yra šio jausmo arba pojūčio prigimtis ir ar jis analogiškas kuriam nors kitam žmogaus proto pojūčiui? Tai svarbus klausimas. Mat jei jis nėra analogiškas jokiam kitam pojūčiui, mes turėsime prarasti viltį paaiškinti jo priežastis ir turėsime pripažinti jį pradiniu žmogaus proto principu. O jei jis būtų analogiškas, mes galime tikėtis paaiškinti jo priežastis pagal analogiją ir ištirti jį pagal bendresnius principus. Na, kad tikėjimo ir tikrumo objektų sąvokos yra tvirtesnės ir kietesnės už laisvas ir tingias svajonių bokšto statytojo svajones, kiekvienas lengvai supras. Jos šauna mums su didesne jėga, jos mums aktualesnės; protas jas tvirčiau priima ir jos labiau jį sužadina ir išjudina. Protas tylomis jas sutinka ir tam tikra prasme pats prisitvirtina ir pasikliauja jomis. Trumpai tariant, jos labiau priartėja prie įspūdžių, o jie mums pateikiami tiesiogiai, todėl daugelis proto operacijų su jomis yra analogiškos.

Mano nuomone, nėra jokios galimybės išvengti šios išvados, nebent tvirtintume, kad į tikėjimą, be paprasto suvokimo, įeina ir tam tikras įspūdis, arba jausmas, skirtingas nuo suvokimo. Jis nepakeičia suvokimo, o suteikia jam aktualumo ir stiprumo; jis tėra prie jo prijungtas, kaip valia ir troškimas yra prijungti prie gėrio ir malonumo sąvokų. Tačiau tolesnio svarstymo, aš tikiuosi, užteks šiai hipotezei atmesti. Pirma , jinai tiesiogiai prieštarauja mūsų patyrimui ir tiesioginiam sąmoningumui. Visi žmonės ir visais laikais pripažino, kad protavimas tėra mūsų minčių, arba idėjų, operacijos; ir kad ir kiek šios idėjos priartėtų prie jausmų, į mūsų išvadas niekada nieko, be idėjų, arba blankesnių mūsų suvokinių, neįeina. Pavyzdžiui, dabar aš girdžiu man pažįstamo asmens balsą, šis garsas sklinda iš gretimo kambario. Šis mano juslių įspūdis iš karto nuneša mano mintis prie asmens ir visų jį supančių objektų. Aš piešiu juos sau dabar tokius ir turinčius tas pačias kokybes ir santykius, kuriuos seniau žinojau juos turint. Šios idėjos greičiau už išliaupsinto bokšto idėją užvaldo mano protą. Skiriasi jų jautimas; tačiau jų nelydi joks skirtingas ar atskiras įspūdis. Taip pat kaip man prisimenant keletą kelionės nuotykių ar istorijos įvykių. Kiekvienas konkretus faktas čia yra tikėjimo objektas. Jo idėja modifikuojama skirtingai negu laisva svajonių bokšto statytojo svajonė, ir joks įspūdis nelydi kiekvienos skirtingos fakto idėjos arba sąvokos. Tai grynai patyrimo dalykas. Jei ir būtų galima ginčytis dėl šio patyrimo kokia nors proga, tai tik tada, kai protas esti sujaudintas abejonių arba sunkumų; tačiau galiausiai, pažvelgęs į objektą iš naujo įžvalgos taško ar gavęs naują argumentą jis nurimsta ir pasikliauja viena vyraujančia išvada ir tikėjimu. Tuomet jausmas skiriasi ir yra atskiras nuo suvokimo. Perėjimas nuo abejonės ir susijaudinimo prie ramybės ir poilsio suteikia protui pasitenkinimą ir malonumą. Tačiau paimkime kiek kitokį pavyzdį. Tarkime, aš matau einančio žmogaus pėdas ir kojas, o visą kūną dengia koks nors įsiterpęs objektas. Čia, aišku, vaizduotė išplečia visą figūrą: aš suteikiu jam galvą ir pečius, krūtinę ir kaklą. Aš įsivaizduoju šias kūno dalis ir tikiu žmogų jas turint. Nieko nėra akivaizdesnio už tai, kad visą šią operaciją atlieka vien mintis, arba vaizduotė. Perėjimas įvyksta bematant. Idėjos tuoj pat mums šauna. Jų įprastinė jungtis su turimu įspūdžiu jas tam tikru būdu keičia, modifikuoja, bet nesukuria jokio proto veiksmo, skirtingo nuo šio būdingo suvokimo. Tegul kiekvienas pats patyrinėja savo protą ir akivaizdžiai pamatys, kad tai teisybė.

Antra , kad ir kokį pasirinktume šio skirtingo įspūdžio pavyzdį, turime pripažinti, kad protas labiau valdo arba turi tvirtesnę sąvoką to, ką laiko materialiu faktu, o ne pramanu. Tad kam žvelgti toliau arba dauginti prielaidų, jei nebūtina?

Trečia , mes galime paaiškinti tvirto suvokimo, bet ne atskiro įspūdžio priežastis. Ir dar — tvirto suvokimo priežastys apima visą dalyką, nieko nelieka jokiam kitam padariniui sukurti. Išvada apie materialų faktą yra ne kas kita, tik objekto idėja, dažniausiai ji siejama, arba asocijuojasi, su esamu įspūdžiu. Štai ir viskas. Kiekviena dalis reikalinga dar tvirčiau pagal analogiją paaiškinti suvokimą; ir nelieka nieko, kas galėtų sukurti skirtingą įspūdį.

Ketvirta , tikėjimo padarinius, turinčius įtakos aistroms ir vaizduotei, — visus galima paaiškinti remiantis tvirtu suvokimu ir nėra jokio pagrindo pasitelkti dar kokį nors principą. Šie argumentai kartu su daugeliu kitų, išvardytų pirmuose tomuose, užtenkamai įrodo, kad tikėjimas tik modifikuoja idėją, arba sąvoką, padaro ją skirtingą jausmui, bet nesukuria jokio atskiro įspūdžio.

Tad iš bendros temos apžvalgos atrodo, kad yra du svarbūs klausimai, kuriuos drįstame rekomenduoti apsvarstyti filosofams: Ar yra dar koks nors dalykas, skiriantis tikėjimą nuo paprasto suvokimo , be pojūčių jausmo? Ir ar nėra šis jausmas vien tik tvirtesnis suvokimas, arba greitesnis objekto suvokimo valdymas?

Jeigu atlikę nešališką tyrinėjimą filosofai prieis prie tokios pat kaip ir aš išvados, kita užduotis būtų ištirti analogiją tarp tikėjimo ir kitų proto veiksmų ir rasti suvokimo tvirtumo ir jėgos priežastį; ir šios užduoties aš nelaikau sunkia. Perėjimas nuo esamo įspūdžio visada pagyvina ir sustiprina bet kurią idėją. Pateikus bet kurį objektą, mums akimirksniu šauna į galvą įprastinio jo palydovo idėja, kaip kažkas tikro ir tvirto. Ji veikiau jaučiama , o ne suvokiama, ir savo jėga bei įtaka priartėja prie ją sukeliančio įspūdžio. Aš jau esu tai smulkiai įrodęs. Negaliu pridurti kokių nors naujų argumentų, nors galbūt mano samprotavimas visais šiais klausimais apie priežastis ir padarinius būtų buvęs įtikinamesnis, jei toliau pateikiamos pastraipos būtų įterptos tose vietose, kurias esu joms pažymėjęs. Pridėjau keletą paaiškinimų ir kitose vietose, kur man atrodė būtina. [...104]

Aš puoselėjau šiokias tokias viltis, jog kad ir kokia netobula būtų mūsų teorija apie intelektinį pasaulį, joje nebus priešybių ir absurdiškumų, kurie, regis, lydi visas interpretacijas, kokias žmogus samprotaudamas sugeba pateikti apie materialųjį pasaulį. Tačiau griežčiau peržiūrėjęs skyrių apie asmens tapatybę pasijutau pakliuvęs į tokį labirintą, kad, turiu prisipažinti, nežinau, nei kaip pataisyti savo pateiktą nuomonę, nei kaip padaryti ją nuoseklią. Jei tai apskritai nebūtų gera priežastis skepticizmui, tai jos bent jau gana (tarsi jau nebūčiau apsčiai jų turėjęs), kad laikyčiausi drovumo ir kuklumo visuose savo sprendimuose. Pateiksiu argumentų iš abiejų šalių, pradėsiu nuo tų, kurie paskatino mane paneigti griežtą ir visišką savojo aš, arba mąstančios būtybės, tapatybę ir paprastumą.

Kalbėdami apie savąjį aš, arba substanciją, mes turime turėti prie šių terminų prijungtą idėją, kitaip jie būtų visiškai nesuprantami. Visos idėjos gaunamos iš pirma jų einančių įspūdžių; bet mes neturime kažkokio paprasto ir individualaus savojo aš, arba substancijos, įspūdžio. Tad šia prasme mes neturime jokios jo idėjos.

Visa, kas skiriasi, yra skiriama, ir visa, kas skiriama, galima atskirti mintimi arba vaizduote. Visi suvokiniai yra skirtingi. Todėl jie yra skiriami ir atskiriami, juos galima suvokti kaip egzistuojančius skyrium, ir jie gali egzistuoti atskirai, tai nekelia jokių prieštaravimų ar absurdiškumų.