Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Prieš baigdamas šią temą apie prigimtinius gebėjimus aš turiu pažymėti, kad juos lydinčios pagarbos ir meilės ištakos greičiausiai kyla iš reikšmingumo ir svarumo , kuriuos jie suteikia jų turinčiam asmeniui. Jis tampa reikšmingesnis gyvenime. Jo sprendimai ir veiksmai paveikia didesnį jo artimųjų skaičių. Svarbus ir jo draugiškumas, ir priešiškumas. Lengva pastebėti, kad kiekvienas taip virš visų žmonių iškilęs turi sužadinti mums pagarbos ir pritarimo jausmus. Visa, kas reikšminga, patraukia mūsų dėmesį, pagauna mintis ir apie tai mąstome su pasitenkinimu. Karalysčių istorijos įdomesnės už pasakojimus apie šeimą; didžiųjų imperijų istorijos įdomesnės už pasakojimus apie mažus miestelius ir kunigaikštystes, o karų ir perversmų istorijos įdomesnės už taikos ir sandoros. Mes jaučiame simpatiją kenčiantiems asmenis dėl visų likimo jiems primestų išgyvenimų. Mūsų protą užvaldo daugybė objektų ir smarkiai pasireiškiančių aistrų. Ir šis užvaldymas, arba proto jaudulys, paprastai mums malonus ir įdomus. Ta pati teorija paaiškina pagarbą ir pripažinimą, mūsų rodomus ypatingų gabumų ir gebėjimų žmonėms. Žmonių gerovė ir nelaimės susijusios su jų veiksmais. Kad ir ko jie imasi, yra svarbu ir patraukia mūsų dėmesį. Nieko, kuo jie rūpinasi, negalima nepaisyti ir niekinti. Ir jei koks nors asmuo gali sužadinti tokius jausmus, mes iš karto imame jį gerbti, jei tik kitos jo charakterio aplinkybės nėra nepakenčiamos ir nemalonios.

V SKYRIUS Dar keletas pamąstymų apie prigimtines dorybes

Jau esame pažymėję tyrinėdami aistras, kad puikybę ir nuolankumą, meilę ir neapykantą sužadina bet kokie proto , kūno arba turtiniai pranašumai ar trūkumai ir kad šie pranašumai ir trūkumai taip mus veikia, nes sukuria atskirą skausmo arba malonumo įspūdį. Iš skausmo arba malonumo, kylančių iš bendros bet kurio proto veiksmo arba kokybės apžvalgos ar įžvalgos, susideda jo yda arba dorybė ir atsiranda mūsų pritarimas arba smerkimas, o tai yra ne kas kita, tik silpnesnė ir mažiau juntama meilė arba neapykanta. Mes nustatėme keturis skirtingus šio skausmo ir malonumo šaltinius; tačiau tam, kad tvirčiau įteisintume šią hipotezę čia galbūt vertėtų pažymėti, kad kūno ir turtų pranašumai ar trūkumai sukuria skausmą arba malonumą pagal tuos pačius principus. Bet kokio objekto polinkis būti naudingam jį turinčiam asmeniui arba kitiems, teikti malonumą jam arba kitiems yra aplinkybės, teikiančios tiesioginį malonumą apie objektą mąstančiam asmeniui ir lemia jo meilę ir pritarimą.

Pradėkime nuo kūno pranašumų; mes galime atkreipti dėmesį į reiškinį, gal pasirodysiantį nereikšmingą ir absurdišką; jei apskritai nereikšminga gali būti tai, kas patvirtina tokią svarbią išvadą, arba absurdiška tai, kuo remiasi filosofinis samprotavimas. Visiems žinoma, kad mergišiais vadinami vyrai, garsėjantys savo meilės žygdarbiais arba turintys kūno sudėjimą, itin smarkų šiems dalykams, yra labai vertinami dailiosios lyties ir natūraliai įgyja palankumą netgi tų, kurioms dorovingumas neleidžia net ketinti pasinaudoti tokiais talentais. Čia akivaizdu, kad šio asmens gebėjimas teikti džiaugsmą yra tikrasis šios meilės ir pagarbos, kurios jis susilaukia iš moterų, šaltinis; kartu jį mylinčios ir gerbiančios moterys neturi jokios vilties pačios patirti džiaugsmą ir tegali būti paveiktos dėl simpatijos tai, kuri bendrauja ar turi meilės ryšių su juo. Šis pavyzdys savotiškas ir vertas mūsų dėmesio.

Kitas malonumo, gaunamo galvojant apie kūno pranašumus, šaltinis yra jų nauda pačiam juos turinčiam asmeniui. Aišku, kad didžiąją žmogaus ir kitų gyvų sutvėrimų grožio dalį sudaro tokia kūno dalių sandara, kuri, kaip žinome iš patyrimo, teikia jėgą ir vikrumą ir leidžia atlikti bet kokį veiksmą ar pratimą. Platūs pečiai, įtrauktas pilvas, tvirti sąnariai, grakščios kojos — visa tai yra gražu žmogui, nes rodo jėgą ir stiprumą; šie pranašumai natūraliai kelia simpatiją ir perteikia žiūrovui dalį savininkui keliamo pasitenkinimo.

Tiek apie naudingumą , galintį lydėti bet kurią kūno kokybę. O dėl tiesioginio malonumo aišku, kad sveika išvaizda, taip pat jėga ir vikrumas yra labai svarbi grožio dalis ir kad kitų liguistumas visada nemalonus dėl jo pateikiamos skausmo ir nerimo idėjos. Kita vertus, mums patinka mūsų pačių taisyklingi bruožai, nors tai nenaudinga nei mums, nei kitiems, be to, reikia tam tikro atstumo, kad jie teiktų mums pasitenkinimą. Dažnai mes vertiname save pagal tai, kokie atrodome kitų akimis ir pritariame jų pranašumo jausmams, kuriuos jie jaučia dėl mūsų.

Kaip turtiniai pranašumai pagal tą patį principą sukuria pagarbą ir pritarimą, galime įsitikinti apmąstę minėtą samprotavimą šia tema. Mes jau esame pažymėję, kad mūsų pritarimą turintiems turtinių pranašumų galima priskirti trims skirtingoms priežastims. Pirma , tiesioginiam malonumui, kurį mums suteikia turtingas žmogus pažvelgus į jam priklausančius gražius drabužius, ekipažus, sodus ar namus. Antra , naudai, kurios mes iš jo tikimės dėl jo kilnumo ir dosnumo. Trečia , malonumui ir naudai, kuriuos jis pats gauna iš savo valdų ir kurie mums sukelia malonią simpatiją. Nesvarbu, vienai ar visoms iš šių priežasčių priskiriame savo pagarbą turtingam ir didžiam, vis tiek aiškiai matome šių ydos ir dorybės jausmą sukuriančių principų pėdsakus. Aš tikiu, kad iš pirmo žvilgsnio dauguma žmonių savo pagarbą turtingam yra linkę priskirti savanaudiškam interesui ir vilčiai gauti naudos. Tačiau aišku, kad mūsų pagarba, ar pagarbumas, peržengia bet kokios vilties ir naudos sau ribas, todėl akivaizdu, kad šis jausmas turi kilti iš simpatijos tiems, kurie yra priklausomi nuo mūsų gerbiamo asmens ir turi tiesioginių ryšių su juo. Mes laikome jį asmeniu, galinčiu prisidėti prie savo artimųjų laimės arba džiaugsmo, ir natūraliai persiimame jų jausmais jam. Šis samprotavimas padės pateisinti mano hipotezę, iš visų trijų principų teikiančią pirmenybę trečiajam ir priskiriančią mūsų pagarbą turtingam mūsų simpatijai, kurią jaučiame jo malonumui ir naudai, gaunamiems iš savo valdų. Mat net kiti du principai negali veikti reikiama apimtimi arba paaiškinti visų šių reiškinių be vienos ar kitos rūšies simpatijos; tad daug natūraliau pasirinkti artimą ir tiesioginę, o ne tolimą ir netiesioginę simpatiją. Dar galime pridėti, kad jei turtai ir galia labai dideli ir dėl jų žmogus tampa svarbus ir reikšmingas pasauliui, juos lydinčią pagarbą iš dalies galima priskirti kitam šaltiniui, skirtingam nuo šių trijų, t. y. proto susidomėjimui jais dėl galimų jų pasekmių gausybės ir reikšmės. Nors tam, kad paaiškintume šio principo veikimą, taip pat reikia simpatijos , kaip jau esame pažymėję kitame skyriuje.

Šia proga galbūt vertėtų atkreipti dėmesį į mūsų jausmų lankstumą ir kiek daug pokyčių jie taip lengvai perima iš objektų, su kuriais yra susiję. Visi pritarimo jausmai, lydintys tam tikros rūšies objektus, yra labai panašūs vieni į kitus, nors atsiranda iš skirtingų šaltinių; o kita vertus, jei šie jausmai nukreipti į skirtingus objektus, jie išgyvenami skirtingai, nors atsiranda iš to paties šaltinio. Todėl visų regimų objektų grožis suteikia malonumą beveik visiškai tokį patį, nors kartais kyla vien iš objekto rūšies ir išvaizdos; o kartais iš simpatijos ir iš naudingumo idėjos. Panašiai, kai be jokio konkretaus intereso tik apžvelgiame žmonių veiksmus ir charakterius, iš apžvalgos kilęs malonumas arba skausmas iš esmės yra tokie patys (skirtumas labai neženklus), nors juos sukėlusios priežastys gali būti labai skirtingos. Kita vertus, patogus namas ir dorybingas charakteris nesukelia tokio paties pritarimo jausmo, net jei pritarimo šaltinis būtų tas pats ir atsirastų iš simpatijos ir naudingumo idėjos. Šios mūsų jausmų atmainos turi kažką visiškai nepaaiškinama, tačiau tai būdinga visoms mūsų aistroms ir jausmams.