Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Įstabu, kad niekas taip nejaudina humaniško žmogaus kaip nepaprastos meilės ar draugystės švelnumo pavyzdžiai, kai asmuo esti dėmesingas smulkiausiems draugo rūpesčiams ir pasirengęs dėl jų paaukoti didžiausius savo interesus. Šis švelnumas nedaug turi įtakos visuomenei, nes verčia mus atsižvelgti į didžiausias smulkmenas, tačiau kuo mažesnis rūpestis, tuo patrauklesnis švelnumas, jis įrodo didžiausią vertingumą kiekvieno, galinčio jam atsiduoti. Aistros tokios užkrečiamos, kad labai lengvai pereina iš vieno žmogaus kitam ir sukelia atitinkamą judėjimą visų žmonių širdyse. Jei draugystė pasireiškia labai ryškiais ženklais, mano širdis užsidega ta pačia aistra ir sušyla nuo šiltų man atsiskleidžiančių jausmų. Dėl šių malonių judėjimų aš turiu prisirišti prie kiekvieno, juos sužadinusio. Taip atsitinka su visais bet kuriam asmeniui maloniais dalykais. Pereiti nuo malonumo prie meilės lengva, bet čia perėjimas turi būti dar lengvesnis; nes malonus simpatijos sužadintas jausmas ir yra meilė; ir nereikia nieko daugiau, tik pakeisti objektą.

Iš čia atsiranda ypatingas visų pavidalų ir apraiškų prielankumo vertingumas. Štai kodėl net jo silpnybės yra dorybingos ir patrauklios; ir asmuo, pernelyg sielvartaujantis dėl draugo netekties, bus už tai gerbiamas. Jo jautrumas suteikia vertingumą jo liūdesiui, ir jis mums tampa malonus.

Vis dėlto mes neturime įsivaizduoti, kad visos pykčio aistros yra ydingos, nors jos ir nemalonios. Šiuo atžvilgiu reikia tam tikro atlaidumo žmogaus prigimčiai. Pyktis ir neapykanta — aistros, būdingos mums dėl mūsų nusiteikimo ir sandaros. Jų stoka kartais gali netgi rodyti silpnumą ir kvailumą. O jei jos tik silpnai pasireiškia, mes ne tik jas atleidžiame, nes jos prigimtinės, bet net joms pritariame, nes jos silpnesnės už tas, kurios pasireiškia didžiajai žmonių daugumai.

Jei šios pykčio aistros tampa žiaurios, jos virsta bjauriausiomis iš visų ydų. Visą savo gailestį ir dėmesį nelaimingoms šios ydos aukoms nukreipiame prieš asmenį dėl jų nusikaltusį, tad jaučiame didesnę neapykantą nei visomis kitomis progomis.

Net jei nežmoniškumo yda nepasiekia tokio didelio laipsnio, mūsų su ja susijusius jausmus labai veikia dėl jos atsiradusios žalos apmąstymai. Ir apskritai galime pastebėti, kad jei matome asmenį, turintį kokybę, dėl kurios žmonėms nepatogu su juo gyventi ar bendrauti, mes visada nė nesigilindami laikome ją yda arba trūkumu. Nors svarstydami gerąsias kokio nors asmens kokybes mes visada pastebime tas jo charakterio savybes, dėl kurių jis tampa patikimu kompanionu, sugyvenamu draugu, geru šeimininku, maloniu sutuoktiniu ar atlaidžiu tėvu. Mes vertiname visus jo ryšius visuomenėje ir mylime arba nekenčiame jo atsižvelgdami į tai, kaip jis veikia tiesiogiai su juo bendraujančius. Ir tai viena iš aiškiausių taisyklių, kad jei nėra tokio gyvenimiško ryšio, kokio nenorėčiau turėti su tam tikru asmeniu, tai jo charakterį reikėtų laikyti tobulu. Jei jis pats kaip ir kiti nemato savo trūkumų, tai jo charakteris visiškai tobulas. Tai pagrindinis vertingumo ir dorybės kriterijus.

IV SKYRIUS Apie prigimtinius gebėjimus

Nėra įprastesnės visoms etikos sistemoms skirties už skirtį tarp prigimtinių gebėjimų ir moralinių dorybių ; pirmieji yra prilyginami kūniškiems gabumams ir tariamai neturi jokios moralinės vertės. Jei kas kruopščiai svarstytų šį klausimą, pamatytų, kad ginčas dėl šio reikalo tebūtų ginčas dėl žodžių, ir nors šios kokybės apskritai nėra vienarūšės, vis dėlto esmingiausios jų aplinkybės sutampa. Ir vienos, ir kitos yra dvasinės kokybės; ir vienos, ir kitos vienodai sukuria malonumą; ir, žinoma, turi vienodą polinkį pelnyti žmonijos meilę ir pagarbą. Tik nedaugelis nesirūpina savo charakteriu, nekreipia dėmesio į sveiką nuovoką ir žinias ar į garbę ir drąsą, beje, didesnio nei į nuosaikumą ir rimtumą. Žmonės netgi bijo pagarsėti esą geraširdžiai, kad tik tai nebūtų palaikyta proto trūkumu, todėl dažnai giriasi daugiau ištvirkaują nei iš tikrųjų, norėdami pasipuikuoti entuziazmu ir narsumu. Trumpai tariant, žmogaus vaidmenį visuomenėje, draugijos požiūrį į jį, pažįstamų pagarbą jam — visus šiuos pranašumus beveik tiek pat lemia jo sveika nuovoka ir sprendimai, kiek ir bet kuri kita jo charakterio savybė. Net ir geriausių pasaulyje ketinimų turintis ir labiausiai nuo neteisingumo ir smurto nutolęs žmogus niekada nesugebės įgyti didelės pagarbos, jei neturės bent vidutinių gabumų ir proto. Tad jei prigimtiniai gebėjimai, nors galbūt žemesni, bet vis dėlto ir savo priežastimis, ir padariniais prilyginami moralinėmis dorybėmis vadinamoms kokybėms, kodėl mes turėtume įvesti kažkokią skirtį tarp jų?

Nors ir neduodame prigimtiniams gebėjimams dorybių pavadinimo, mes turime pripažinti, kad jie nusipelno žmonijos meilės ir pagarbos, kad suteikia naujo spindesio kitoms dorybėms ir kad jų turintis žmogus kur kas labiau vertas mūsų draugiškumo ir paslaugų už visiškai jų neturintį. Galima tikrai manyti, kad šių kokybių sukeltas pritarimo jausmas yra ne tik žemesnis už tą, kurį sukelia kitos dorybės, bet ir skiriasi nuo jo. Tačiau, mano manymu, to negana, kad pašalintume jas iš dorybių sąrašo. Kiekviena dorybė, netgi prielankumas, teisingumas, dėkingumas, sąžiningumas sužadina stebėtojui skirtingą jausmą arba išgyvenimą. Ir Cezario, ir Katono charakteriai, kaip juos aprašo Saliustijus, abu yra dorybingi pačia griežčiausia žodžio prasme, tačiau skirtingai; ir dėl jų atsiradę jausmai nėra visiškai vienodi. Vienas sukelia meilę, kitas pagarbą; vienas mielas, kitas kelia didingus jausmus; mes gal norėtume susitikti su vienu charakteriu draugijoje, o kitą gal patys labai norėtume turėti. Panašiai ir pritarimas, lydintis prigimtinius gebėjimus, gali šiek tiek skirtis nuo šio kitų dorybių sukeliamo jausmo, tačiau dėl to jie netampa skirtingų rūšių. Ir iš tiesų galime pastebėti, kad ne visi prigimtiniai gebėjimai, kaip ir kitos dorybės, sukuria tokios pačios rūšies pritarimą. Sveika nuovoka ir genialumas kelia pagarbą, šmaikštumas ir humoras žadina meilę103.

Tie, kas skirtį tarp prigimtinių gebėjimų ir moralinių dorybių taria esant esmine, gali pasakyti, jog pirmieji yra visiškai nevalingi, todėl neturi jokios vertės, nes visiškai neturi laivės ir nepriklauso nuo laisvos valios. Tačiau į tai aš atsakau, pirma, kad daugelis tų vertybių, kurias visi ir ypač senovės moralistai įvardija moralinėmis vertybėmis, taip pat yra nevalingos ir atsiranda iš būtinybės, kaip sprendimo ir vaizduotės kokybės. Šios prigimties yra pastovumas, tvirtumas, didžiadvasiškumas; trumpai tariant, visos tos kokybės, dėl kurių žmogus tampa didžiu. Tą patį iš dalies galėčiau pasakyti ir apie kitas kokybes, nes protui neįmanoma pakeisti savo charakterio dėl kokio nors svarbaus dalyko arba išsigydyti nuo aistros ar tulžingo būdo, jei jie jam įgimti. Kuo didesnio laipsnio šios peiktinos kokybės, tuo jos ydingesnės ir kartu mažiau priklauso nuo valios. Antra, tegul kas nors man paaiškina, kodėl dorybė ir yda negali būti nevalingos taip pat, kaip grožis ir nenormalumas. Šios moralinės skirtys atsiranda iš prigimtinės skausmo ir malonumo skirties; kai mes patiriame šiuos jausmus bendrai apsvarstę kokią nors kokybę arba charakterį, mes įvardijame ją ydinga arba dorybinga. Na, aš manau, niekas neims tvirtinti, kad kokybė niekaip negali sukelti malonumo arba skausmo apie ją svarstančiam asmeniui, jeigu ji visiškai nepriklauso nuo ją turinčio asmens valios. Trečia, dėl laisvos valios, tai mes jau parodėme, kad ji nepasireiškia nei žmonių veiksmuose, nei juolab kokybėse. Išvada, kad tai, kas valinga, yra laisva, neteisinga. Mūsų veiksmai valingesni už mūsų sprendimus, tačiau nei vieniems, nei kitiems mes neturime daugiau laisvės.