Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Puikybės, arba savigarbos, vertingumas kyla iš dviejų aplinkybių, t. y. iš to, kad ji naudinga ir maloni mums, dėl jos galime tvarkyti savo reikalus ir tiesiogiai patiriame pasitenkinimą. Peržengusi deramas savo ribas ji netenka pirmojo pranašumo ir netgi tampa pragaištinga; štai kodėl mes smerkiame perdėtą puikybę ir garbės siekimą, net jei vadovaujamės padorumu, geru išsiauklėjimu ir mandagumu. Tačiau ši aistra vis tiek maloni ir suteikia jos apimtam asmeniui pakylėtų ir taurių jausmų, todėl simpatija šiam pasitenkinimui ženkliai sumažina smerkimą, natūraliai lydintį jos pavojingumą poelgiams ir elgesiui. Panašiai mes galime pastebėti, kad perdėta drąsa ir didžiadvasiškumas, ypač jei rodomas likimo apleistiems, labai prisideda prie charakterio didvyriškumo ir paverčia asmenį ateities kartų žavėjimosi objektu, kartu žlugdo jo reikalus ir įtraukia jį į tokius pavojus ir sunkumus, kokių šiaip jis niekada nepatirtų.

Didvyriškumu, arba karine šlove, visa žmonija labai žavisi. Ją laiko tauriausia vertybe. Šalto proto žmonės ne taip optimistiškai ją vertina. Jos sukeliama nuolatinė sumaištis ir netvarka pasaulyje labai sumažina jos vertę jų akyse. Kai prieštarauja įprastinėms jos sampratoms, jie visada vaizduoja blogį, šios tariamos dorybės atnešamą visuomenei: imperijų griūtis, nuniokotos provincijos, išgrobstyti miestai101. Kol tai turime galvoje, mes labiau linkstame nekęsti, o ne žavėtis didvyrių šlovės siekiu. Tačiau, kai žvelgiame į patį asmenį, visų šių piktadarybių kaltininką, jo charakteris taip apakina mus, kad vien mintis apie jį taip pakelia dvasią, kad mes negalime juo nesižavėti. Skausmą, patirtą dėl jo polinkio į visuomenės nesantaiką, įveikia stipresnė ir tiesioginė simpatija.

Tad mūsų paaiškinimas apie įvairių laipsnių puikybės, arba savigarbos, vertingumą ir nevertingumą gali būti tvirtas minėtos hipotezės argumentas, nes rodo paaiškintų principų poveikį visiems mūsų skirtingiems sprendimams dėl šios aistros. Ir šis samprotavimas naudingas mums ne tik todėl, kad parodo, jog ydos ir dorybės skirtis kyla iš keturių paties asmens ir kitų naudos ir malonumo principų, bet ir todėl, kad gali būti tvirtas kai kurių šios hipotezės šalutinių dalių įrodymas.

Kiekvienas, deramai svarstąs šį klausimą, nedvejodamas pritars, kad bet kokia neišsiauklėjimo arba išdidumo ir išpuikimo apraiška mums nemaloni vien todėl, kad sukrečia mūsų pačių išdidumą ir dėl simpatijos pateikia palyginimą, sukeliantį nemalonią nuolankumo aistrą. Na, dėl tokio įžūlumo smerkiamas net asmuo, visada buvęs su mumis mandagus, ir tas, kurio vardą žinome tik iš istorijos; vadinasi, mūsų nepritarimas kyla tik iš simpatijos kitiems ir iš pamąstymo, kad šis charakteris labai nemalonus ir nepakenčiamas kiekvienam kalbančiam ar kaip nors bendraujančiam su tokio charakterio asmeniu. Mes jaučiame simpatiją žmonėms dėl jų nerimo; o jų nerimas iš dalies kyla dėl simpatijos juos įžeidžiančiam asmeniui, tad čia mes galime stebėti dvigubo atliepimo simpatiją; tai principas, labai panašus į mūsų jau minėtą102.

III SKYRIUS Apie gerumą ir prielankumą

Paaiškinę pagyrimų ir pritarimų, lydinčių visa tai, ką mes vadiname didingais žmonių jauduliais, kilmę, dabar pereisime prie gerumo aiškinimo ir parodysime, iš kur atsiranda jo vertingumas.

Kai patyrimas pateikia mums užtektinai žinių apie žmogiškuosius reikalus ir apie tai, kokią dalį žmonių aistrų jie apima, mes suvokiame, kad žmonių kilnumas labai ribotas ir retai peržengia draugų, šeimos arba dažniausiai — gimtosios šalies ribas. Šitaip susipažinę su žmogaus prigimtimi, mes nesitikime iš jo nieko neįmanomo, bet tam, kad suformuluotume sprendimą apie jo moralinį charakterį, nubrėžiame savo įžvalgai šį siaurą ratą, kuriame koks nors asmuo juda. Jei prigimtinis jo aistrų polinkis verčia jį būti paslaugų ir naudingą savo aplinkai, mes pritariame jo charakteriui ir mylime jį dėl simpatijos artimesnius ryšius su juo palaikančių žmonių jausmams. Kai darome šios rūšies sprendimus, greitai esame priverčiami pamiršti savo pačių interesus dėl nuolatinių prieštaravimų, su kuriais susiduriame visuomenėje ir pokalbiuose su kitokios negu mūsų padėties ir kitokių interesų asmenimis. Mūsų pojūčiai sutampa su kitų vieninteliu požiūriu, kai mes svarstome kurios nors aistros polinkį prisidėti prie naudos ar žalos tų, kurie turi tiesioginių ryšių arba bendrauja su aistros apimtu asmeniu. Ir nors ši nauda ar žala dažnai labai tolima mums, vis dėlto kartais jos mums labai artimos ir labai domina dėl simpatijos. Šis rūpestis lengvai apima kitus panašius pavyzdžius, tačiau jei jie labai nutolę, mūsų simpatija proporcingai silpnesnė, o mūsų pagyrimas ar smerkimas esti menkesni ir kelia daugiau abejonių. Kaip ir mūsų sprendimai apie išorinius kūnus. Visus objektus nuotolis, regis, sumažina, tačiau nors objektų pasireiškimas mūsų juslėms ir yra tas pradinis standartas, pagal kurį sprendžiame apie juos, vis dėlto mes nesakome, kad jie iš tikrųjų sumažėja dėl nuotolio, bet pamąstę ir pataisę jų pasireiškimą prieiname prie pastovesnio ir labiau pripažinto sprendimo apie juos. Panašiai simpatija esti daug silpnesnė už rūpinimąsi savimi, o simpatija nutolusiems asmenims daug silpnesnė už simpatiją esantiems šalia ir greta, vis dėlto mes nepaisome šių skirtumų ramiai spręsdami apie žmonių charakterius. Be to, kad mes patys dažnai keičiame savo poziciją šiuo klausimu, kasdien sutinkame asmenų, kurių pozicija skiriasi nuo mūsų ir kurie niekada negalėtų kalbėti su mumis jokia tinkama tema, jei mes tvirtai laikytumės savo pozicijos ir mums būdingo požiūrio. Tad pasikeitimas jausmais visuomenėje ir per pokalbius verčia mus formuluoti bendrus ir nekintamus standartus, pagal kuriuos galime pritarti ar nepritarti charakteriams arba elgesiui. Ir nors širdis ne visada pritaria šioms bendroms sampratoms ir ne visada vadovaujasi jomis mylėdama ir neapkęsdama, vis dėlto jų gana diskursui ir jos padeda visiems mūsų tikslams draugijoje, prie katedros, teatre ir mokyklose.

Pagal šiuos principus galime lengvai paaiškinti vertingumą, paprastai priskiriamą kilnumui žmoniškumui , užuojautai , dėkingumui , draugystei , ištikimybei , stropumui , nesavanaudiškumui , dosnumui ir visoms kitoms kokybėms, dėl kurių charakteris tampa geras ir prielankus. Dėl polinkio į švelnias aistras žmogus tampa malonus ir naudingas visur gyvenime, šis polinkis teisingai nukreipia visas kitas jo kokybes, šiaip galinčias tapti žalingomis visuomenei. Jei drąsos ir garbės siekimo nevaldo prielankumas, jos tinka vien tapti tironu arba plėšiku. Tas pats pasakytina ir apie sprendimų priėmimą bei gabumus ir apie visas šios rūšies kokybes. Jos pačios yra indiferentiškos visuomenės interesams, o polinkį prisidėti prie žmonijos gėrio ar blogio įgyja atsižvelgiant į tai, kaip jas nukreipia šios kitos aistros.

Meilė tiesiogiai maloni jos apimtam asmeniui, o neapykanta — tiesiogiai nemaloni, todėl ir tai gali būti svarbi priežastis to, kad mes giriame visas pirmosios bruožų turinčias aistras ir peikiame visas, turinčias ženklią dalį antrosios. Aišku, kad mus be galo jaudina ne tik didingas, bet ir švelnus jausmas. Natūralu, kad ašaros užtvindo akis jį suvokus; ir mes negalime susilaikyti ir atsiduodame tokiam pačiam švelniam jausmui jį patiriančiam asmeniui. Visa tai, man regis, įrodo, kad šio mūsų pritarimo ir pritarimo galimai mūsų pačių ar kitų naudai ir pranašumui ištakos skiriasi. Dar galima pridėti, kad žmonės iš prigimties, nesusimąstydami pritaria charakteriui, labiausiai panašiam į savo. Romus ir švelnių jaudulių žmogus, susidarydamas tobuliausios dorybės sampratą, daugiau prideda prielankumo ir žmogiškumo, o drąsus ir sumanus žmogus iš prigimties tobuliausiu charakteriu laiko tam tikrą dvasios pakilumą. Tai akivaizdžiai turi rastis iš tiesioginės simpatijos, žmonių jaučiamos panašiems į savo charakteriams. Jie šilčiau išgyvena šiuos jausmus ir labiau jaučia jų keliamą malonumą.