Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Jei mes panagrinėsime panegirikas, paprastai kuriamas iškiliems žmonėms, pamatysime, kad daugumą jiems priskiriamų kokybių galima suskirstyti į dvi rūšis, t. y. tas, kurios tvirtina, kad jie atlieka savo vaidmenį visuomenėje, ir tas, kurios vaizduoja juos naudingus patiems sau ir palaikančius savo pačių interesą. Jų išmintis , santūrumas , taupumas , uolumas , sumanumas , nagingumas aukštinami kaip ir jų kilnumas ir humaniškumas. Jei reikėtų atleisti už kokią nors savybę, trukdančią žmogui tapti asmenybe gyvenime, tai turėtų būti tingumas, jis tariamai neatima vaidmens ir gebėjimų, o tik pristabdo jų raišką, tačiau nesukelia nepatogumų pačiam žmogui, nes kyla iš dalies jo paties pasirinkimu. Vis dėlto tingumas visada laikomas trūkumu, ir netgi labai dideliu, jei jis kraštutinis; ir kokio nors žmogaus draugai pripažįsta jį turint šį trūkumą tik tam, kad apgintų jo charakterį nuo svarbesnių kaltinimų. Jis galėtų būti asmenybė, sako jie, jei tik norėtų prisiversti; jis turi blaivų protą, greitą nuovoką, gerą atmintį, tačiau nepakenčia reikalų ir yra abejingas turtams. Kartais šis žmogus gali tuo netgi didžiuotis, nors tarsi pripažindamas kaltę; mat jis gali galvoti, kad nesugebėjimas tvarkyti reikalų rodo kur kas tauresnes savybes; tarkim, filosofinę nuotaiką, gerą skonį, subtilų sąmojį arba potraukį malonumams ir visuomenei. Tačiau imkime kitą pavyzdį: įsivaizduokime kokybę, kuri nėra kitų gerų kokybių požymis, dėl jos žmogus visam laikui tampa netinkamas reikalams ir ji yra žalinga jo interesams, tarkim, negrabus protas ir neteisingi sprendimai apie viską gyvenime; nepastovumas ir neryžtingumas arba nemokėjimas kreiptis į žmones ir tvarkyti reikalų. Visa tai laikoma charakterio trūkumais, ir daugelis žmonių veikiau prisipažintų atlikę didžiausius nusikaltimus nei leistų įtarti, kad jiems bent kiek būdingi minėti trūkumai.

Labai pasiseka, jei savo filosofiniais tyrimais randame tokį patį reiškinį, išplėstą įvairiomis aplinkybėmis; nustatę, kas joms bendra, galime būti tikresni kokios nors hipotezės, naudojamos jam paaiškinti, teisingumu. Jei nieko, be to, kas naudinga visuomenei, nelaikome dorybe, esu įsitikinęs, kad jau minėtas moralinio jausmo paaiškinimas vis tiek turėtų būti priimtas, ir gana akivaizdus. Bet šis akivaizdumas turi dar padidėti, jei rasime kitų rūšių dorybių, kurių negalima niekaip kitaip paaiškinti, tik pagal šią hipotezę. Štai žmogus, nestokojantis bendravimo savybių, bet labiausiai pasižymintis reikalų išmanymu, todėl jam pavyksta išsipainioti iš didžiausių sunkumų ir sutvarkyti subtiliausius reikalus iš karto ir apdairiai. Aš akimirksniu pajuntu kylant jam pagarbą; jo draugija teikia man pasitenkinimą ir netgi nepažinodamas jo artimiau aš mieliau padaryčiau paslaugą jam, o ne kitam, kurio charakteris visais kitais atžvilgiais yra toks pats, tik stokoja minėtos savybės. Čia visos man malonios savybės yra laikomos naudingomis asmeniui ir turinčiomis polinkį palaikyti jo interesą ir pasitenkinimą. Tik jos yra laikomos priemonėmis tikslui pasiekti ir man malonios tiek, kiek tinka šiam tikslui. Tad tikslas turi būti man malonus. Tačiau kodėl tikslas malonus? Asmuo yra pašalinis, jis manęs nė kiek nedomina ir neturiu jam jokių prievolių; jo laimė man rūpi tiek, kiek ir visų žmonių laimė, o iš tikrųjų — kiek visų mąstančių būtybių; kitaip sakant, ji mane veikia tik dėl simpatijos. Pagal šį principą, kai tik susiduriu su jo laime ir gerove, nesvarbu, ar tai priežastys, ar padariniai, aš taip į ją įsigilinu, kad ji suteikia man juntamą emociją. Jei pasireiškia savybių, turinčių polinkį jo laimei skatinti, jos sukelia mano vaizduotei malonius padarinius ir paskatina mano meilę ir pagarbą.

Ši teorija gali padėti paaiškinti, kodėl tos pačios savybės visada sukuria ir puikybę bei meilę ir nuolankumą bei neapykantą, ir kodėl tas pats žmogus kitiems visada yra dorybingas arba ydingas, gerbiamas arba niekinamas, jeigu jis toks atrodo pats sau. Jei pastebime, kad asmuo turi aistrą ar įprotį, iš pradžių nemalonius tik jam pačiam, vien dėl to tampa nemalonus ir mums; antra vertus, tas, kurio charakteris pavojingas ir nemalonus tik kitiems, nebegali būti patenkintas savimi nuo tada, kai suvokia šį savo trūkumą. Visa tai pastebima ne tik atsižvelgiant į charakterį ir elgseną, tuo pasižymi netgi pačios nereikšmingiausios aplinkybės. Smarkus kito kosulys kelia mums nerimą, nors jis pats mūsų visai nejaudina. Žmogus įsižeis, jeigu pasakysite, kad jo burnos kvapas nemalonus, nors jam pačiam akivaizdžiai tai nėra nemalonu. Mūsų fantazija lengvai pakeičia savo poziciją; ir arba žvelgdami į save, kaip mes atrodome kitiems, arba į kitus — kaip jaučiasi jie patys, mes patiriame jausmus, kurie visiškai mums nepriklauso ir kurie gali sudominti mus tik dėl simpatijos. Ir ši simpatija kartais nuveda mus taip toli, kad tampame neaptenkinti netgi sau patogia savybe vien todėl, kad ji nepatinka kitiems ir mes tampame nemalonūs jų akimis, nors galbūt mums nėra jokio intereso būti jiems maloniems.

Visų laikų filosofai yra pateikę daugybę moralės sistemų, tačiau griežtai jas patyrinėjus visas galima sutraukti į dvi, ir tik šiuodvi vertos mūsų dėmesio. Moralinį gėrį nuo blogio mes, aišku, skiriame jausmais, o ne protavimu. Tačiau šie jausmai gali kilti arba grynai dėl charakterių ir aistrų rūšių, arba apmąstant jų polinkį žmonijos ar konkrečių asmenų laimei. Aš laikausi nuomonės, kad mūsų moraliniuose sprendimuose abi šios priežastys susimaišo; taip pat kaip mūsų sprendimuose apie daugelį išorinio grožio rūšių; nors kartu aš manau, kad apmąstymai apie veiksmų polinkius turi didesnę įtaką ir apibrėžia pagrindines mūsų pareigų kryptis. Beje, yra pavyzdžių mažiau reikšmingais atvejais, kai šis tiesioginis skonis arba jausmas sukuria mūsų pritarimą. Sąmojingumas, malonus ir nevaržomas elgesys yra kokybės, tiesiogiai malonios kitiems ir lemia jų meilę ir pagarbą. Kai kurios iš šių kokybių sukuria kitiems pasitenkinimą dėl būdingų pradinių žmogaus prigimties principų, kurių neįmanoma paaiškinti; kitas galima sutraukti į bendresnio pobūdžio principus. Visa tai geriau paaiškės atlikus specialų tyrinėjimą.

Vienos kokybės įgyja savo vertę, nes yra tiesiogiai malonios kitiems, nors neturi jokio polinkio į viešąjį interesą, o kitos įvardijamos dorybingomis, nes yra tiesiogiai malonios pačiam asmeniui. Kiekvienai proto aistrai ir operacijai palaikyti būdingas tam tikras jausmas, kuris turi būti arba malonus, arba nemalonus. Jei jausmas malonus, jos dorybingos, jei ne, jos ydingos. Šis būdingas jausmas yra pati aistros prigimtis, todėl jo nereikia aiškinti.

Kad ir kaip tiesiogiai ydos ir dorybės skirtis, regis, išplaukia iš tiesioginio malonumo arba nerimo, kurį būdingos kokybės sukelia mums arba kitiems, lengva pastebėti, kad jos labai priklauso ir nuo taip dažnai minėto simpatijos principo. Mes pritariame asmeniui, turinčiam kokybių, tiesiogiai malonių tiems, su kuriais jis bendrauja, nors mes patys galbūt niekada nesulaukėme jokio malonumo iš jų. Taip pat mes pritariame tam, kuris turi sau pačiam tiesiogiai malonių kokybių, nors jos galbūt neatneša jokios naudos nė vienam mirtingajam. Kad tai paaiškintume, turime pasinaudoti jau minėtais principais.

Taigi padarykime bendrą aptariamos hipotezės apžvalgą. Kiekviena proto kokybė įvardijama dorybinga, jei suteikia malonumą vien ją apžvelgiant; kaip ir kiekviena skausmą sukurianti kokybė, vadinama ydinga. Šis malonumas ir šis skausmas gali atsirasti iš keturių skirtingų šaltinių. Juk mes patiriame malonumą apžvelgę charakterį, kuris natūraliai prisitaiko būti naudingas kitiems arba pačiam asmeniui, arba kuris malonus kitiems arba pačiam asmeniui. Kas nors galbūt nustebs, kad tarp visų šių interesų ir malonumų mes pamirštame savo pačių, o jie mums yra tokie artimi visomis kitomis progomis. Tačiau dėl šio klausimo lengvai nusiraminsime pasvarstę, kad kiekvieno konkretaus asmens malonumai ir interesai yra skirtingi ir žmonėms apskritai neįmanoma sutarti dėl savo jausmų ir sprendimų, jei jie nepasirinktų kokio nors bendro požiūrio, pagal kurį galėtų apžvelgti savo objektą ir kuris gali padėti, kad jis visiems atrodytų toks pats. Na, sprendžiant apie charakterius, vienintelis taip pat kiekvienam stebėtojui pasireiškiantis interesas arba malonumas yra paties asmens, kurio charakteris yra tyrinėjamas, arba tų asmenų, kurie turi ryšių su juo. Ir nors tokie interesai arba malonumai mus paliečia silpniau už savus, vis dėlto jie yra pastovesni ir visuotinesni, todėl atsveria pastaruosius net ir praktikoje; ir jie vieninteliai ir spekuliatyviuose tyrimuose laikomi dorybės ir moralumo standartais. Jie vieninteliai sukelia tą ypatingą jausmą, arba pojūtį, nuo kurio priklauso moralinė skirtis.