Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Taigi mes smerkiame arba giriame bet kurį asmenį atsižvelgdami į jo charakterio ir kokybių įtaką tiems, su kuriais jis bendrauja. Mes nepaisome, ar šių kokybių veikiami asmenys pažįstami ar pašaliniai, kraštiečiai ar svetimšaliai. Maža to, mes nepaisome savo pačių intereso šiuose bendruose sprendimuose ir nesmerkiame žmogaus už prieštaravimą kokioms nors mūsų pretenzijoms, jei tai susiję su jo paties interesu. Mes atsižvelgiame į tam tikro laipsnio žmonių savanaudiškumą, nes žinome, kad jis būdingas žmogaus prigimčiai ir yra įgimtas mūsų sandarai ir struktūrai. Šiuo pamąstymu mes pataisome smerkimo jausmus, natūraliai pasireiškiančius dėl prieštaravimo.

Tačiau kad ir kaip šį bendrąjį mūsų smerkimo ar gyrimo principą pataisytų šie kiti principai, aišku, kad jie nėra visiškai veiksmingi ir mūsų aistros dažnai nevisiškai atitinka pateikiamą teoriją. Žmonės retai nuoširdžiai mėgsta tai, kas nuo jų labai nutolę ir kas visiškai neduoda jiems asmeninės naudos; lygiai taip pat retai susiduriame su asmenimis, sugebančiais atleisti kitam už kokį nors prieštaravimą jų interesams, kad ir kaip bendrosios moralės taisyklės pateisintų šį prieštaravimą. Čia užteks pasakyti, kad protas reikalauja tokio nešališko elgesio, tačiau mes retai tegalime prisiversti taip elgtis ir mūsų aistros nelengvai paklūsta mūsų ryžtingam sprendimui. Tai, apie ką šnekama, bus lengviau suprasti, jei pasvarstysime, ką jau esame sakę apie protavimą , sugebantį pasipriešinti mūsų aistrai; o jis, kaip pastebėjome, yra ne kas kita, tik bendras blaivus aistrų apsisprendimas, pagrįstas apžvalga ir apmąstymu per tam tikrą nuotolį. Jei formuluojame savo sprendimus apie asmenis vien pagal jų charakterio polinkį prisidėti prie mūsų pačių ar mūsų draugų naudos, visuomenėje ir pokalbiuose mes pastebime tiek daug prieštaravimų savo jausmams ir tokį neapibrėžtumą dėl be paliovos kintančios savo padėties, kad imame ieškoti kokio nors kito vertingumo ir trūkumo kriterijaus, nepasiduodančio tokiems dideliems kitimams. Šitaip atitrūkę nuo savo pirminės būsenos paskui mes nebegalime rasti sau jokios kitos patogesnės už simpatiją tiems, kurie turi kokių nors ryšių su asmeniu, apie kurį galvojame. Ji toli gražu nėra tokia gyva, kokia būtų, jei sietųsi su mūsų pačių arba su mūsų asmeninių draugų interesu; ir neturi tokios pačios įtakos mūsų meilei ir neapykantai; bet ji vienodai paklūsta mūsų blaiviems ir bendriems principams, todėl sakoma, kad ji vienodai valdo mūsų protavimą ir vadovauja mūsų sprendimams ir nuomonei. Mes vienodai smerkiame ir veiksmą, apie kurį perskaitėme istorijoje, ir anądien atliktą kaimynystėje, jei jis blogas. Tai reiškia, jog iš apmąstymų mes žinome, kad jei pirmojo veiksmo padėtis būtų tokia pati, jis sužadintų tokį pat smarkų nepritarimo jausmą kaip ir antrasis.

Dabar aš pereisiu prie antrosios įspūdingos aplinkybės, kurią ketinau paminėti. Jeigu žmogus turi charakterį, natūraliai linkusį prisidėti prie visuomenės gerovės, mes laikome jį dorybingu ir mums malonu žvelgti į jo charakterį, nors ypatingi atsitiktinumai ir sutrukdo jo veiklą bei atima galimybę būti paslaugiam savo draugams ir šaliai. Dorybė, kad ir su skarmalais, vis tiek lieka dorybe; ir jos sukelta meilė lydi žmogų į vienutę ir į dykumą, kur dorybė jau negali pasireikšti veiksmais ir tampa prarasta visam pasauliui. Na, visa tai galima laikyti prieštaravimu pateikiamai sistemai. Simpatija kelia mūsų susidomėjimą žmonijos gerove; ir jei simpatija būtų mūsų pagarbos dorybei šaltinis, pritarimo jausmas atsirastų tiktai tada, kai dorybė iš tikrųjų pasiekia savo tikslą ir yra naudinga žmonijai. O jei ji nepasiekia savo tikslo, tėra neišbaigta priemonė; vadinasi, negali būti vertinga šiam tikslui. Gėris ir tikslas gali suteikti vertingumo tik toms priemonėms, kurios yra išbaigtos ir iš tikrųjų pasiekia tikslą.

Į tai mes galime atsakyti, kad jei objektas ir visos jo dalys tinka pasiekti kokiam nors maloniam tikslui, jis natūraliai teikia mums malonumą ir laikomas gražiu, net jei jam trūksta kai kurių išorinių aplinkybių, kad jis būtų visiškai veiksmingas. Tereikia, kad pačiame objekte viskas būtų išbaigta. Namas, kuris išmoningai pritaikytas visiems gyvenimo patogumams, būtent dėl to mums ir patinka, nors mes galbūt žinome, kad niekas niekada jame negyvens. Derlinga žemė ir malonus klimatas kelia mūsų pasigėrėjimą pamąsčius apie laimę, kurią jie teiktų gyventojams, nors dabar ši šalis tuščia ir negyvenama. Vyras, kurio kūnas ir sudėjimas rodo jėgą ir energiją, laikomas gražiu, nors jis ir nuteistas amžinai kalėti. Vaizduotė turi visą grupę aistrų, nuo kurių labai priklauso mūsų grožio pojūčiai. Šias aistras išjudina gyvumo ir stiprumo laipsniai, silpnesni už tikėjimą ir nepriklausomi nuo realaus savo objektų egzistavimo. Jeigu koks nors charakteris visais atžvilgiais tinka būti naudingas visuomenei, vaizduotė lengvai pereina nuo priežasties prie padarinio, neatsižvelgdama į tai, jog trūksta kai kurių aplinkybių, kad priežastis būtų išbaigta. Bendrosios taisyklės sukuria tam tikros rūšies tikimybę, kuri kartais turi įtakos sprendimui ir visada vaizduotei.

Teisybė, jeigu priežastis yra išbaigta ir gerą nusiteikimą lydi didelė sėkmė, kuri iš tiesų paverčia jį naudingu visuomenei, tai jis suteikia didesnį malonumą stebėtojui ir yra lydimas gyvesnės simpatijos. Jis labiau mus veikia, tačiau vis dėlto mes nesakome, kad jis dorybingesnis arba kad mes labiau jį vertiname. Mes žinome, kad pasikeitus sėkmei prielankus nusiteikimas gali pasidaryti visiškai bejėgis, todėl kuo labiau atskiriame sėkmę nuo nusiteikimo. Viskas vyksta taip pat, kaip tuomet, kai pataisėme skirtingus dorybingumo jausmus, atsirandančius dėl skirtingo dorybingumo nutolimo nuo mūsų. Aistros ne visada paklūsta mūsų pataisoms; tačiau šios pataisos gerai padeda suderinti mūsų abstrakčias sampratas; vien į jas mes atsižvelgiame bendrai spręsdami apie ydos ir dorybės laipsnius.

Kritikai pastebėjo, jog visi žodžiai ir sakiniai, kuriuos sunku ištarti, yra nemalonūs ir ausiai. Nesvarbu, ar žmogus girdi juos tariamus, ar tyliai skaito pats sau. Bėgdamas akimis knygos puslapiais aš įsivaizduoju, kad viską girdžiu, ir vaizduotės jėga perteikia sunkumą, kurį patirtų kalbantysis skaitydamas tekstą. Sunkumas nėra tikras, tačiau toks žodžių derinys turi natūralų polinkį jį sukurti ir to gana, kad protą paveiktų skausmingas jausmas ir paverstų diskursą šiurkščiu ir nemaloniu. Panašiai kokia nors reali kokybė, praradusi pajėgumą dėl atsitiktinių aplinkybių, netenka savo prigimtinės įtakos visuomenei.

Remdamiesi šiais principais mes lengvai galime pašalinti bet kurį prieštaravimą, tariamai galintį pasireikšti tarp tos išplėstos simpatijos , nuo kurios priklauso dorybės sukelti mūsų jausmai, ir to riboto kilnumo , kuris, kaip dažnai aš esu pažymėjęs, yra prigimtinis žmonėms ir kuriuo, remiantis jau pateiktu samprotavimu, paremti teisingumas ir nuosavybė. Mano simpatija kitam žmogui gali sukelti man skausmo jausmą ir nepritarimą, jei atsiranda koks nors objektas, turintis polinkį sukelti jam nerimą; nors aš galbūt neketinčiau aukoti dėl jo kokio nors savo intereso arba priešintis kuriai nors savo aistrai, kad jį patenkinčiau. Man gali nepatikti namas, nepritaikytas savininko patogumui, ir vis dėlto aš galiu nepaaukoti nė šilingo jam perstatyti. Jausmai turi paliesti širdį, kad imtų valdyti mūsų aistras; tačiau jiems nereikia išsiplėsti už vaizduotės ribų, kad darytų įtaką mūsų skoniui. Jeigu pastatas mūsų akimis atrodo griozdiškas ir netvirtas, jis mums negražus ir nemalonus, nors visiškai pasitikime darbo tvirtumu. Tam tikros rūšies baimė sukelia šį nepritarimo jausmą, tačiau tai ne ta pati aistra, kurią jaučiame, kai esame priversti stovėti prie sienos, kurią iš tiesų manome esant netvirtą ir nesaugią. Protą veikia tariami objektų polinkiai , o jų žadinamos emocijos yra panašios rūšies kaip ir tos, kurios atsiranda dėl objektų keliamų tikrų pasekmių , tačiau jaučiame jas skirtingai. Maža to, šios emocijos jaučiamos taip skirtingai, kad dažnai gali būti prieštaringos, tačiau negriauna viena kitos; priešo statyti miesto įtvirtinimai laikomi gražiais dėl jų tvirtumo, nors mes galbūt norėtume, kad jie būtų visiškai sugriauti. Vaizduotė atsiduoda bendrai dalykų apžvalgai ir atskiria jų sukurtus jausmus nuo atsirandančių iš konkrečių šią akimirką mums susiklosčiusių aplinkybių.