Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Jei būtų paklausta, koks santykis tarp šių dviejų moralumo rūšių , aš atsakyčiau, kad tai klausimas, į kurį mes niekada neturėsime tikslaus atsakymo, nes santykio, kurį turėtume tarp jų nustatyti, neįmanoma išreikšti skaičiais. Galima drąsiai tvirtinti, kad toks santykis nusistovi savaime, be jokios žmonių išmonės ir pastangų, kaip galime pastebėti daugeliu kitų progų. Gyvenimo praktika kur kas giliau už bet kurią įmantriausią filosofiją išaiškina mums mūsų pareigų laipsnius. Ir tai gali būti įtikinamas įrodymas, kad visi žmonės turi numanomą šių prigimtinio ir pilietinio teisingumo taisyklių sampratą ir suvokia, kad jos randasi vien iš žmonių susitarimų ir dėl šio taikos ir tvarkos išsaugojimo intereso. Nes šiaip jau sumažėjus interesui niekada nesusilpnėtų moralumas ir neleistų mums prie valdovų ir respublikų teisingumo pažeidimų prisitaikyti lengviau negu prie pavaldinių privataus tarpusavio bendravimo pažeidimų.

XII SKYRIUS Apie skaistybę ir kuklumą

Jei dėl šios prigimtinių įstatymų ir tautų teisių sistemos ir kyla kokių nors sunkumų, tai jie susiję su visuotiniu pritarimu arba smerkimu dėl jų laikymosi ar pažeidimo, kai kam galbūt pasirodysiančio neišsamiai paaiškintu pagal bendruosius visuomenės interesus. Kad pašalinčiau kuo daugiau panašaus pobūdžio dvejonių, aš dabar panagrinėsiu kitą pareigų grupę, t. y. kuklumą ir skaistybę , priskiriamus gražiajai lyčiai; neabejoju, kad šios dorybės pasirodys besą dar ryškesnis principų, kuriais atkakliai remiuosi, pavyzdys.

Kai kurie filosofai labai karštai puola moteriškas dorybes ir įsivaizduoja labai toli pažengę atskleisdami paplitusias klaidas, jei gali parodyti, kad prigimtis niekuo nepagrindžia viso šio mūsų iš gražiosios lyties saviraiškos, aprangos ir elgesio reikalaujamo išorinio kuklumo. Aš manau, kad galiu nesivarginti atkakliai įrodinėdamas tokius aiškius dalykus ir be pasirengimo imti nagrinėti, kaip šios sampratos atsiranda iš lavinimo, savanoriškų žmonių susitarimų ir visuomenės intereso.

Kad ir kas nutars, kad žmogaus vaikystė, atsižvelgiant į tai, jog abi lytys iš prigimties rūpinasi savo atžala, yra ilga ir silpna, lengvai suvoks, kad vaikams lavinti reikia vyro ir moters sąjungos ir kad ši sąjunga turi trukti gana ilgai. Tačiau tam, kad įtikintume vyrus užsikrauti šiuos suvaržymus ir be prieštaravimų pakelti visus su juo susijusius vargus ir išlaidas, jie turi būti tikri, kad vaikai yra jų ir kad jų prigimtinis instinktas, jei jie atsiduoda meilei ir švelnumui, nėra nukreiptas į klaidingą objektą. Bet patyrinėję žmogaus kūno sandarą mes pamatysime, kad mums pasiekti tokį įsitikinimą labai sunku; ir nors per sueitį gyvybės pradmuo iš vyro pereina į moterį, pirmąjį suklaidinti labai lengva, o antrosios visiškai neįmanoma. Iš šios menkos anatominės pastabos atsiranda didžiulis abiejų lyčių lavinimo ir pareigų skirtumas.

Jeigu filosofas tyrinėtų šį reikalą a priori , jis šitaip samprotautų. Žmones dėl savo vaikų išlaikymo ir lavinimo verčia triūsti įsitikinimas, kad vaikai tikrai yra jų, todėl suprantama ir netgi būtina suteikti jiems tam tikrų garantijų šiuo klausimu. Šios garantijos negali būti vien griežtos bausmės, skiriamos už bet kokį žmonos nusidėjimą santuokinei ištikimybei; mat šių viešųjų bausmių negalima skirti be teisėtų įrodymų, o jų šiuo klausimu sunku pateikti. Tad kokį suvaržymą galima uždėti moterims tam, kad sulaikytume jas nuo didelės pagundos būti neištikimoms96? Regis, be bausmės, nėra kitokių blogo elgesio ar reputacijos suvaržymų; bausmė turi didžiulę įtaką žmogaus protui ir kartu pasaulis ją skiria remdamasis įtarimais, spėlionėmis ir įrodymais, kurių niekada nepripažintų joks teismas. Tad tam, kad deramai suvaržytume moteriškąją lytį mes turime prie jų neištikimybės pridėti išskirtinį gėdos laipsnį, didesnį už atsirandantį iš paprasto neteisingumo; ir turime skirti proporcingai tiek pagyrimų už jų skaistybę.

Tačiau nors tai ir labai stiprus ištikimybės motyvas, mūsų filosofas greitai pamatytų, kad jo vieno šiam tikslui negana. Visos žmogiškosios būtybės, ypač moteriškosios lyties, dėl esamos pagundos linkusios pro pirštus žiūrėti į tolimus motyvus; pagunda čia neįsivaizduojamai stipri, ji pasireiškia nejuntamai ir viliojamai, ir moteris lengvai randa arba manosi rasianti kokių nors priemonių savo reputacijai apsaugoti ir išvengti visų pražūtingų savo malonumų pasekmių. Todėl būtina, kad be nešlovės, lydinčios šį palaidumą, būtų kažkoks pirmesnis drovumas ar baimė, galintys apsaugoti nuo pirminių jo apraiškų, ir moteriškoji lytis imtų bjaurėtis visais tiesiogiai su šiais malonumais susijusiais posakiais, gestais ir familiarumu.

Tokie būtų mūsų spekuliatyvaus filosofo samprotavimai. Bet aš įsitikinęs, kad jeigu puikiai nepažinotų žmonių prigimties, jis būtų linkęs priskirti juos tiesiog chimeriškoms spekuliacijoms, o nešlovę, lydinčią neištikimybę, ir visų jos apraiškų drovėjimąsi laikytų principais, kurių šiame pasaulyje reikėtų labiau pageidauti, o ne tikėtis. Kokiais būdais, sakytų jis, įtikinti žmoniją, kad nusidėti santuokinei pareigai yra kur kas gėdingiau negu vykdyti kokį kitą neteisingumą, jei akivaizdu, kad tai labiau atleistina dėl pagundos stiprumo? Ir ar įmanoma sukelti pasibjaurėjimą malonumo, kuriam tokį smarkų polinkį suteikė prigimtis, apraiškomis; ir jei šį polinkį, šiaip ar taip, absoliučiai būtina patenkinti, kad būtų išsaugota žmonių giminė?

Tačiau spekuliatyvūs samprotavimai, kainuojantys filosofams tiek daug kančių, pasaulyje dažnai formuojasi natūraliai ir be didelių apmąstymų; o sunkumai, kurie atrodo neįveikiami teoriškai, dažnai lengvai išsprendžiami praktikškai. Tie, kas turi moterų ištikimybės interesą, natūraliai smerkia neištikimybę ir visas jos apraiškas. Tie, kurie neturi intereso, pasiduoda bendrai tėkmei. Paveikų gražiosios lyties protą lavinimas užvaldo vaikystėje. O jei jau kartą tokia bendroji taisyklė nustatoma, žmonės linkę peržengti ją sukėlusio principo ribas. Antai nedoriausi viengungiai negali nesipiktinti bet kokiu moterų gašlumu ar begėdiškumu. Ir nors visos šios maksimos yra tiesioginė gimdymo užuomina, vis dėlto ir peržengusios gimdyvių amžių moterys neturi jokių privilegijų kaip ir tos, kurios yra savo jaunystės ir grožio žydėjime. Be abejo, žmonės turi numanomą sampratą, kad visos kuklumo ir padorumo idėjos atsižvelgia į gimdymą, kadangi jie netaiko tų pačių įstatymų tokia pačia jėga vyriškajai lyčiai, nes jiems ši priežastis negalioja. Ši išimtis aiški ir visa apimanti, ji pagrįsta ženkliu skirtumu, aiškiai atskiriančiu ir atsiejančiu idėjas. Tačiau nors mes žinome, kad šios sampratos pagrįstos viešuoju interesu, atsivelgiant į skirtingo amžiaus moteris kitaip yra todėl, kad bendroji taisyklė nukelia mus už pradinio principo ribų ir verčia išplėsti skaistybės sampratą visai lyčiai nuo ankstyvos vaikystės iki gilios senatvės ir apima visas jos negales.

Drąsa, vyrų garbės reikalas, didžiąją savo vertės dalį įgyja dirbtinai, kaip ir moterų skaistybė, nors kaip toliau pamatysime, iš dalies yra ir prigimtinė.

Dėl vyriškosios lyties skaistybės prievolių galime pažymėti, kad pagal bendrąsias pasaulio sampratas, jų santykis su moterų prievolėmis yra beveik toks pats, koks tautų teisių prievolių santykis su prigimtinio įstatymo prievolėmis. Pilietinės visuomenės interesui prieštarautų, jei vyrai turėtų visišką laisvę tenkinti savo meilės troškimus, tačiau čia šis interesas silpnesnis negu kalbant apie moteriškąją lytį, tad ir iš jo kylanti moralinė prievolė turi būti proporcingai silpnesnė. Norint tai įrodyti mums tereikia pasiremti visų tautų ir amžių praktika ir nuomonėmis.