Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Šitaip mes prieiname prie penktojo autoriteto šaltinio, t. y. pozityviosios teisės , kai įstatymų leidžiamasis organas nustato tam tikrą valdymo formą ir princų įpėdinystę. Iš pirmo žvilgsnio galima manyti, kad taip prieinama prie kurio nors iš minėtų valdovo titulų. Įstatymų leidžiamojo organo galia, iš kurios kyla pozityvioji teisė, turi būti nustatyta pradine sutartimi, ilgu valdymu, esamu valdymu, užkariavimu arba įpėdinyste; vadinasi, pozityviosios teisės jėga turi kilti iš vieno iš šių principų. Tačiau nuostabu tai, kad nors pozityvioji teisė gali gauti savo jėgą vien iš šių principų, vis dėlto ji įgauna ne visą ją sukėlusio principo jėgą, bet ženklios jos dalies netenka perėjimo metu; ir tai natūralu įsivaizduoti. Pavyzdžiui, valdžia daugelį šimtmečių paremta tam tikra teisine sistema, įpėdinystės formomis ir metodais. Ir įstatymų leidžiamoji valdžia, įsteigta po tokio ilgo tęstinumo, iš karto pakeičia visą valdymo sistemą ir jos vietoje įtvirtina naują konstituciją. Aš tikiu, kad nedaugelis pavaldinių manys privalą laikytis tokio pasikeitimo, jei neįžvelgs akivaizdaus polinkio į visuomeninę gerovę; jie manys esą laisvi grįžti prie senosios valdžios. Tad atsiranda pagrindinių įstatymų samprata; jos, kaip manoma, negalima pakeisti valdovo valia; toks turėtų būti Salijų įstatymas Prancūzijoje. Kokios šių pagrindinių įstatymų ribos, neapibrėžta jokia valdžia; ir neįmanoma, kad apskritai apibrėžtų. Tarp svarbiausių ir nereikšmingiausių įstatymų bei tarp seniausių ir naujausių įstatymų yra toks nepastebimas perėjimas, kad neįmanoma nustatyti įstatymų leidžiamosios galios ribų ir apibrėžti, kiek ji gali atnaujinti valdžios principus. Tai veikiau vaizduotės ir aistros, o ne proto reikalas.

Kad ir kas tyrinėtų skirtingų pasaulio tautų istoriją, jų revoliucijas, užkariavimus, pakilimus ir nuopuolius, kaip sukuriama jų valdžia ir kaip iš vieno asmens kitam pereina įpėdinystės teisė, greitai išmoks labai ramiai vertinti visus ginčus dėl princų teisių ir įsitikins, kad griežtas bet kokių bendrųjų taisyklių laikymasis ir nepalenkiamas lojalumas tam tikriems asmenims ir šeimoms, kurias kai kurie žmonės itin vertina, yra dorybės, palaikomos ne tiek protu, kiek fanatiškumu ir prietarais. Šia prasme istorijos studijos patvirtina tikrosios filosofijos samprotavimus; ji atskleidžia mums pradines žmogaus prigimties kokybes, moko mus politinius nesutarimus dažniausiai vertinti kaip nepajėgumą priimti sprendimų ir visišką priklausomybę nuo taikos ir laisvės interesų. Kai visuomeninei gerovei akivaizdžiai nereikia pokyčių, akivaizdu, kad visų šių teisių pradinės sutarties , ilgalaikio valdymo , esamo valdymo , įpėdinystės ir pozityviosios teisės sutapimas formuoja stipriausią suverenumo teisę, teisingai laikomą šventa ir nesugriaunama. Bet kai šios teisės susimaišo ir sukelia įvairaus laipsnio prieštaravimų, dažnai atsiranda sunkumų; ir juos teisininkų ir filosofų argumentais išspręsti kur kas sunkiau, negu kareivių kardais. Tarkim, kas pasakys man, Germanikas ar Druzas turėjo būti Tiberijaus įpėdiniu, jei pastarasis būtų miręs abiem jiems esant gyviems nepaskyręs nė vieno iš jų savo paveldėtoju? Ar įsūnijimo teisė turi būti lygiavertė kraujo ryšiui tautoje, kurios privačiose šeimose ji turėjo tokią vertę ir jau dukart buvo patvirtinta viešai? Ar Germaniką reikėjo laikyti vyresniu sūnumi, nes jis gimė prieš Druzą , ar jaunesniu, nes jis buvo įsūnytas po brolio gimimo? Ar į vyresnio teisę reikia atsižvelgti tautai, kurios privačiose šeimose vyriausiasis brolis neturi paveldėjimo pranašumų? Ar to meto Romos imperiją dėl dviejų pavyzdžių reikia laikyti paveldima, ar net ankstyvuoju laikotarpiu ją reikia laikyti priklausius stipresniajam arba esamam valdytojui, nes įkurtą paskutinio užkariautojo. Kad ir kokiais principais stengsimės paremti atsakymą į šiuos ir panašius klausimus, bijau, kad niekada nepajėgsime patenkinti nešališko tyrinėtojo, nepasirenkančio jokios politinių nesutarimų šalies ir nesitenkinančio niekuo kitu, tik sveiku protu ir filosofija.

Bet čia anglų skaitytojas greičiausiai užduos klausimą apie garsiąją revoliucijų , kuri turėjo tokią laimingą įtaką mūsų santvarkai ir kurią lydėjo tokios didelės pasekmes. Mes jau esame pastebėję, kad jei tironija ir priespauda baisi, legalu pakelti ginklą net prieš aukščiausią galią; ir kad valdžia yra paprastas žmonių išradimas dėl abipusės naudos ir saugumo, todėl jei kartą ji atsisako šios krypties, nebelieka nei prigimtinės, nei moralinės prievolės. Tačiau nors šį bendrąjį principą pateisina sveikas protas ir šimtametė praktika, aišku, kad įstatymai ir net filosofija negali nustatyti jokių konkrečių taisyklių, pagal kurias žinotume, kada pasipriešinimas yra legalus, ir išspręstume visus šia tema galinčius kilti nesutarimus. Ir tai gali atsitikti ne tik ten, kur viešpatauja aukščiausia galia; tai įmanoma ir tokioje santvarkoje, kur įstatymų leidžiamasis autoritetas perduotas ne vienam asmeniui ir kur galbūt yra pareigūnas, toks iškilus ir galingas, kad privers visus nutilti dėl šio konkretaus reikalo. Ir šis jų tylėjimas būtų ne tik pagarbos , bet ir apdairumo ženklas; juk aišku, kad iš visos daugybės aplinkybių, iškylančių visoms valdžioms, tokio galingo pareigūno galios panaudojimas kartais visuomenei gali būti labai palankus, o kartais gali būti pražūtingas ir tironiškas. Tačiau nepaisant tokio tylėjimo ribotose monarchijose, aišku, kad žmonės vis dėlto išsaugo teisę pasipriešinti, nes net pati despotiškiausia valdžia negali atimti iš jų šios teisės. Toji pati savisaugos būtinybė ir tas pats visuomenės gerovės motyvas suteikia jiems veiksmų laisvę tiek vienur, tiek ir kitur. Toliau mes galime pažymėti, kad ten, kur valdžios forma tokia mišri, aplinkybių, kai pasipriešinimas teisėtas, gali pasitaikyti dažniau, o į pavaldinius, ginančius save ginklu, turi būti žvelgiama atlaidžiau negu ten, kur valdžia despotiška. Ne tik tada, kai aukščiausias pareigūnas imasi priemonių, visuomenei savaime labai pražūtingų, bet net ir tada, kai jis kėsinasi į kitas struktūrines dalis ir peržengia savo teisėtos galios ribas, leidžiama pasipriešinti ir jį nuversti, nors toks pasipriešinimas ir smurtas bendruoju įstatymų kontekstu turėtų būti laikomas neteisėtu ir maištingu. Be to, kad viešajam interesui nieko nėra svarbiau už visuomenės laisvės išsaugojimą, aišku, kad jei, tarkim, kartą įsivyrauja ši mišri valdymo forma, visos struktūrinės dalys ar padaliniai turi turėti savigynos teisę ir išsaugoti buvusias ribas, į kurias neturi kėsintis joks kitas autoritetas. Materija būtų veltui sukurta, jei jai būtų atimta pasipriešinimo galia, be kurios nė viena jos dalelė negalėtų egzistuoti atskirai ir visuma susilietų į vieną tašką; taip pat labai absurdiška manyti, kad kokios nors valdžios teisės galėtų būti neginamos, ar įsivaizduoti, kad aukščiausia galia dalijamasi su žmonėmis, bet neįsivaizduoti, kad jie turi teisę ginti savąją dalį nuo bet kokio kėsinimosi. Tad ir visi tie, kas, atrodytų, gerbia mūsų laisvą valdymo sistemą, bet vis dėlto neigia pasipriešinimo teisę, yra atsižadėję visų pretenzijų į sveiką protą ir nenusipelno rimto atsakymo.

Neturiu čia tikslo įrodinėti, kad šie bendrieji principai taikytini ir pastarajai revoliucijai ir kad visoms teisėms ir privilegijoms, kurios turi būti šventos laisvai tautai, tuo metu buvo iškilęs didžiausias pavojus. Man maloniau palikti šią nesutarimų keliančią temą, jei tik iš tikrųjų dėl jos gali kilti nesutarimų, ir atsiduoti keletui filosofinių refleksijų, natūraliai kylančių dėl šio svarbaus įvykio.