Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

III DALIS Apie kitas dorybes ir ydas

I SKYRIUS Apie prigimtinių dorybių ir ydų kilmę

Dabar mes pereiname prie tyrinėjimo grynai prigimtinių dorybių ir ydų, visiškai nepriklausančių nuo dirbtinumo ir žmonių išmonės. Jų tyrinėjimu užbaigsime šią moralės sistemą.

Pagrindinė paskata, arba varomasis žmogaus proto principas, yra malonumas arba skausmas; kai šie pojūčiai pašalinami iš mūsų minčių ir jausmų, mes beveik nesugebame patirti aistrų ar atlikti veiksmų, neturime troškimų arba norų. Labiausiai tiesioginiai malonumo ir skausmo padariniai yra proto polinkio arba nenusiteikimo judesiai; jie išplečiami ir virsta valios veiksmais, troškimu ir bjaurėjimusi, sielvartu ir džiaugsmu, viltimi ir baime, atsižvelgiant į tai, kaip kinta malonumas arba skausmas, ar jie galimi, ar negalimi, tikri ar abejotini, arba gal šią akimirką laikomi esantys ne mūsų galioje. Tačiau jei malonumą ar skausmą sukeliantys objektai dar įgyja santykį su mumis pačiais ar su kitais, jie ir toliau nesiliauja žadinę troškimo arba bjaurėjimosi, sielvarto arba džiaugsmo; bet kartu kelia ir netiesiogines puikybės ar nuolankumo, meilės ar neapykantos aistras, kurios jau turi dvigubus įspūdžių ir idėjų santykius su skausmu arba malonumu.

Mes jau esame pažymėję, kad moralinės skirtys visiškai priklauso nuo tam tikrų būdingų skausmo ir malonumo pojūčių, ir jei kuri nors mūsų pačių arba kitų dvasinė kokybė suteikia mums pasitenkinimą ją apžvelgiant ar apie ją mąstant, tai ji, žinoma, dorybinga, o kiekviena suteikianti nemalonumą yra ydinga. Na, o kadangi kiekviena mūsų pačių ar kitų kokybė, suteikianti malonumą, visada sukelia puikybę arba meilę, kaip ir kiekviena kokybė, sukelianti nemalonumą, sužadina nuolankumą arba neapykantą, vadinasi, jos abi turi būti laikomos lygiavertėmis atsižvelgiant į mūsų dvasines kokybes — dorybę ir gebėjimą sukelti meilę ar puikybę bei ydų ir gebėjimą sužadinti nuolankumą ar neapykantą. Tad mes visada turime spręsti apie vieną pagal kitą ir galime vadinti dorybinga bet kurią proto kokybę , sukeliančią meilę ir puikybę, o ydinga — bet kurią sukeliančią neapykantą ir nuolankumą.

Jei koks nors veiksmas yra dorybingas arba ydingas, jis tėra tam tikros kokybės arba charakterio ženklas. Jis turi priklausyti nuo tvirtų proto principų, apimančių visą elgesį ir tampančių asmens charakterio sudedamąja dalimi. Patys veiksmai, jei jie neatsiranda iš kokio nors pastovaus principo, neturi jokios įtakos meilei ar neapykantai, puikybei ar nuolankumui; vadinasi, niekada neturi reikšmės moralumui.

Šis pamąstymas yra savaime akivaizdus ir vertas dėmesio, nes yra itin svarbus aptariamai temai. Tyrinėdami moralės ištakas mes niekada neturėtume svarstyti kokio nors vieno veiksmo, o tik šį veiksmą sukuriančius kokybę arba charakterį. Tik jie yra gana tvirti, kad paveiktų mūsų jausmus, susijusius su asmeniu. Veiksmai iš tikrųjų geresni charakterio požymiai už žodžius ar netgi norus ir jausmus; tačiau tokie požymiai jie yra tik tiek, kiek susiję su meile ar neapykanta, pritarimu ar nepritarimu.

Kad atskleistume tikrąsias moralės ir šios meilės ar neapykantos, kylančios iš dvasinių kokybių, ištakas, mes turime labai įsigilinti į dalyką ir palyginti kai kuriuos mūsų jau ištyrinėtus ir paaiškintus principus.

Mes galime pradėti nuo simpatijos prigimties ir jėgos svarstymo. Visų žmonių proto jausmai ir operacijos yra panašūs; nė vieno negali užvaldyti joks jaudulys, kuriam ir visi kiti tam tikru laipsniu nepasiduoda. Kaip vienodai įtemptos stygos perduoda judesį viena kitai, taip ir visi jauduliai lengvai pereina iš vieno asmens kitam ir sukelia atitinkamus judesius visoms žmogiškoms būtybėms. Jei pastebiu aistros padarinius bet kurio asmens balse arba gestuose, mano protas tučtuojau pereina nuo šių padarinių prie jų priežasčių ir suformuoja tokią gyvą aistros idėją, kad ji tuoj pat virsta pačia aistra. Panašiai, jei suvokiu kokios nors emocijos priežastis, mano protas nukeliamas prie padarinių ir jį paveikia panaši emocija. Jei dalyvaučiau kokioje nors labai baisioje chirurgijos operacijoje, aišku, kad dar prieš jai prasidedant paruošti instrumentai, tvarkingai iš eilės išdėstyti tvarsčiai, įkaitinti skalpeliai, taip pat visi paciento ir padėjėjų nerimo ir susirūpinimo ženklai labai smarkiai paveiktų mano protą, sužadintų didelio gailesčio ir siaubo jausmus. Jokia kito aistra pati tiesiogiai nepasireiškia protui. Mes suvokiame tik jos priežastis arba padarinius. Iš jų mes darome išvadą apie aistrą; vadinasi, jie ir sukelia mūsų simpatiją.

Mūsų grožio pojūtis labai priklauso nuo šio principo; ir jei koks nors objektas turi polinkį perteikti malonumą savo valdytojui, jis visada laikomas gražiu; o kiekvienas objektas, turintis polinkį sukelti skausmą, yra nemalonus ir negražus.

Tad namo patogumas, lauko derlingumas, arklio stiprumas, laivo talpumas, saugumas ir greitumas yra šių keleto objektų grožio pagrindas. Čia gražiu vadinamas objektas teikia malonumą vien dėl to, kad turi polinkį sukurti tam tikrą padarinį. Šis padarinys yra malonumas arba nauda kokiam nors kitam asmeniui. Na, o svetimo, kuriam mes nesame draugiški, malonumas mums malonus vien dėl simpatijos. Vadinasi, šiam principui ir priskirtinas grožis, kurį mes matome kiekviename naudingame dalyke. Kokia tai didelė grožio dalis, lengvai paaiškės pamąsčius. Jei objektas turi polinkį perteikti malonumą valdytojui arba, kitaip tariant, yra tinkama malonumo priežastis , jis tikrai pamalonins stebėtoją dėl subtilios simpatijos valdytojui. Dauguma meno darbų laikomi gražiais pagal tai, kiek jie tinkami žmogui naudotis, ir netgi daugelis gamtos kūrinių semiasi grožį iš šio šaltinio. Dailus ir gražus dažniausiai yra ne absoliuti, o santykiška kokybė, ji patinka mums tik dėl savo polinkio sukurti kažką, kas malonu97.

Tas pats principas sukuria daug ne tik mūsų grožio, bet ir moralinių pojūčių pavyzdžių. Jokia dorybė nevertinama labiau už teisingumą, ir jokia yda nėra labiau nemėgstama negu neteisingumas; ir jokia kokybė nesuteikia charakteriui daugiau mielumo arba šlykštumo. Na, teisingumas yra moralinė dorybė vien todėl, kad turi polinkį žmonijos gėriui, o iš tikrųjų ji tėra dirbtinis išradimas šiuo tikslu. Tą patį galima pasakyti apie ištikimybę, tautų teises, skaistybę ir gerą elgesį. Visa tai tėra žmonių išradimai dėl visuomenės intereso. Visos tautos visais laikais juos sieja su labai stipriu moraliniu pojūčiu, todėl mes turime pripažinti, jog mums tereikia pamąstyti apie charakterio polinkį ir dvasines kokybes, kad patirtume pritarimo arba smerkimo jausmus. Tačiau priemonės tikslui pasiekti gali būti malonios tik jei tikslas malonus, o visuomeninis gėris, jei su juo nesusijęs nei mūsų pačių, nei mūsų draugų interesas, mums malonus tik dėl simpatijos; vadinasi, simpatija yra pagarbos, jaučiamos visoms dirbtinėms dorybėms, šaltinis.

Tad pasirodo, kad simpatija yra labai galingas žmogaus prigimties principas, kad ji turi didžiulę įtaką mūsų grožio jausmui ir kad ji sukuria mūsų moralinį jausmą visoms dirbtinėms dorybėms. Tad čia mes galime daryti prielaidą, kad iš jos randasi ir daugelis kitų dorybių; ir kad mes pritariame kokybėms dėl jų polinkio žmonijos gerovei. Ši prielaida turi tapti įsitikinimu, kai mes pastebime, kad dauguma šių kokybių, kurioms mes iš prigimties pritariame, iš tikrųjų turi tokį polinkį ir padaro žmogų tinkamu visuomenės nariu, o kokybės, kurioms mes iš prigimties nepritariame, turi priešingą polinkį, todėl bendrauti su tokiu asmeniu pavojinga ir nemalonu. Juk pastebėję, kad tokie polinkiai turi užtektinai jėgos sukurti stipriausiam moraliniam jausmui, mes pagrįstai nebeieškosime jokios kitos pritarimo ar smerkimo priežasties; tai neliečiama filosofijos maksima: jei kokios nors konkrečios priežasties užtenka padariniui sukelti, mes turime ja pasitenkinti ir neturime be reikalo dauginti priežasčių. Mums pasisekė gauti dirbtinių dorybių bandymų pavyzdžių, jų kokybių polinkis palaikyti visuomenės gerovę yra vienintelė mūsų pritarimo priežastis, nekelianti jokio įtarimo apie kokį nors kitą sutampantį principą. Iš čia mes sužinome apie šio principo jėgą. Ir jei šis principas gali pasireikšti, o patvirtinta kokybė iš tiesų yra naudinga visuomenei, tikram filosofui niekada nereikės jokio kito principo stipriausiam pritarimui ir pagarbai pagrįsti.