Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Niekas negali abejoti, kad daugelis prigimtinių dorybių turi polinkį palaikyti visuomenės gerovę. Romumas, geradarybė, labdaringumas, kilnumas, gailestingumas, santūrumas, nešališkumas yra pačios svarbiausios moralinės kokybės ir dažnai vadinamos socialinėmis dorybėmis, pabrėžiant jų polinkį į visuomenės gerovę. Kaip tik todėl kai kurie filosofai pateikė visas moralines skirtis kaip dirbtinumo ir lavinimo padarinius, o sumanūs politikai stengėsi suvaržyti šėlstančias žmonių aistras ir pasitelkę garbės bei gėdos sampratas priversti jas veikti visuomenės gerovei. Tačiau ši teorija neatitinka patyrimo. Nes, pirma , yra ir kitų dorybių ir ydų, be šių, turinčių polinkį į visuomenės naudą arba netektį. Antra , jeigu žmonės neturėtų prigimtinio pritarimo ir nepritarimo jausmo, jo niekada nesužadintų politikai; ir žodžiai pagirtinas , vertas pagyrimo , smerktinas ir atstumiantis būtų visiškai nesuprantami, lyg būtų iš mums visiškai nežinomos kalbos, ką jau esame pažymėję. Tačiau nors ši sistema ir klaidinga, vis dėlto iš jos galime pasimokyti, kad moralinė skirtis daugiausiai atsiranda iš kokybių ir charakterių polinkio į visuomenės interesą ir kad mūsų rūpestis šiuo interesu verčia mus jiems pritarti arba nepritarti. Na, tokį didelį rūpestį visuomene mes tegalime turėti tik dėl simpatijos; vadinasi, šis principas ir verčia mus taip peržengti savojo aš ribas, kad teikia mums tokį malonumą ir nerimą dėl kitų charakterio, tartum jie turėtų polinkį prisidėtį prie mūsų pačių naudos arba netekties.

Vienintelis skirtumas tarp prigimtinių dorybių ir teisingumo yra tas, kad iš pirmųjų kylantis gėris atsiranda iš kiekvieno veiksmo ir yra kokios nors prigimtinės aistros objektas; o kiekvienas teisingumo veiksmas, tokiu laikomas, dažnai gali prieštarauti visuomenės gerovei ir tik sutapęs su visos žmonijos bendra veiksmų schema ar sistema tampa naudingas. Kai aš padedu žmonėms bėdoje, mano prigimtinis žmogiškumas yra mano motyvas; ir kiek siekia mano pagalba, tiek aš prisidedu prie savo artimųjų laimės. Tačiau jei patyrinėtume visus teismams iškylančius klausimus, pamatytume, kad nagrinėjant kiekvieną atskirą bylą dažnai reikėtų žmogiškumu pagrįstų, teisingumui prieštaraujančių, o ne juo pagrįstų sprendimų. Teisėjai atima iš vargšo ir atiduoda turingajam; jie priskiria plevėsai darbo vaisius ir atiduoda į ydingų žmonių rankas jiems patiems ir kitiems žalingas priemones. Vis dėlto visa įstatymų ir teisingumo sistema yra naudinga visuomenei; ir atsižvelgdami į šią naudą žmonės ją įkūrė savanoriškais susitarimais. Kai kartą šiais susitarimais ji buvo įkurta, ją natūraliai ėmė lydėti stiprus moralinis jausmas; ir jis negali atsirasti iš niekur kitur, tik iš mūsų simpatijos visuomenės interesui. Kitų paaiškinimų šiai pagarbai, lydinčiai šias natūralias polinkį į visuomenės gerovę turinčias dorybes, mums nebereikia.

Aš dar turiu pridurti, kad yra keletas aplinkybių, dėl kurių ši hipotezė tampa kur kas labiau tikėtina kalbant apie prigimtines, o ne apie dirbtines dorybes. Aišku, kad vaizduotę labiau veikia tai, kas konkretu, o ne tai, kas bendra, ir kad jausmus visada sunku išjudinti, jei jų objektai bent kiek neaiškūs ir neapibrėžti. Na, visuomenei naudingas ne kiekvienas konkretus teisingumo veiksmas, o visa schema, arba sistema; ir galbūt iš teisingumo gauna naudos ne koks nors atskiras asmuo, kuris mums rūpi, bet visa visuomenė apskritai. Priešingai, kiekvienas konkretus kilnus veiksmas arba pagalba darbščiam ir skurstančiam yra naudinga; ir naudinga konkrečiam asmeniui, kuris to vertas. Todėl natūraliau manyti, kad šios, o ne pirmosios dorybės polinkiai labiau paveiks mūsų jausmus ir sulauks pritarimo; bet jei mes manome, kad mūsų pritarimą pirmajai dorybei sukelia jos polinkiai, mes juo labiau pamatuotai galime priskirti tą pačią pritarimo priežastį ir antrajai. Jei yra keletas panašių padarinių ir galima rasti vieno iš jų priežastį, mes turime šia priežastimi apimti ir visus kitus padarinius, kuriems ją galima priskirti; ypač jei šiuos kitus padarinius lydi būdingos aplinkybės, lengvinančios šios priežasties operaciją.

Prieš eidamas toliau turiu pažymėti dvi įdomias šio reikalo aplinkybes, regis, jos gali prieštarauti aptariamai sistemai. Pirmąją galima paaiškinti šitaip. Jei kokia nors kokybė arba charakteris turi polinkį į žmonijos gerovę, jis mums malonus ir mes jam pritariame, nes jis perteikia gyvą malonumo idėją; ši idėja veikia mus dėl simpatijos ir pati yra tam tikros rūšies malonumas. Tačiau kadangi ši simpatija yra labai kintama, galima manyti, kad ir mūsų moraliniai jausmai perima visus tokius pačius pakitimus. Mes labiau simpatizuojame artimiems asmenis negu tolimiems, savo pažįstamiems negu nepažįstamiems, savo kraštiečiams negu svetimšaliams. Tačiau neatsižvelgiant į šį mūsų simpatijos kintamumą, mes pritariame toms pačioms moralinėms kokybėms tiek Kinijoje , tiek ir Anglijoje. Jos atrodo vienodai dorybingos ir nusipelno vienodos teisingo stebėtojo pagarbos, simpatija kinta, o mūsų pagarba nesikeičia. Tad mūsų pagarba atsiranda ne iš simpatijos.

Aš į tai atsakysiu šitaip: pritarimas moralinėms kokybėms paremtas tikrai ne protu ir ne kokiu nors idėjų palyginimu; jis atsiranda grynai dėl moralinio skonio ir tam tikrų malonumo arba pasibjaurėjimo jausmų, kylančių apmąstant ir apžvelgiant konkrečias kokybes arba charakterius. Tačiau akivaizdu, kad šie jausmai, kad ir iš kur jie būtų kilę, turi keistis atsižvelgiant į objekto nutolimą ar gretimumą; aš negaliu jausti tokio paties gyvo malonumo dėl asmens prieš du tūkstančius metų gyvenusio Graikijoje dorybių, kokį jaučiu dėl artimo draugo arba pažįstamo dorybių. Vis dėlto aš nesakau, kad vieną gerbiu labiau už kitą; tad jei jausmų kitimas, be pagarbos pasikeitimo, yra prieštaravimas, jis turi vienoda jėga veikti kiekvieną kitą sistemą, ne tik simpatijos. Tačiau svarstant reikalą teisingai, jis apskritai neturi jėgos; ir tai lengviausiai pasaulyje paaiškinamas dalykas. Mūsų padėtis tiek daiktų, tiek asmenų atžvilgiu nuolat svyruoja: dabar tolimas žmogus labai greitai gali tapti artimu pažįstamu. Be to, kiekvienas konkretus žmogus turi ypatingą požiūrį į kitus, ir neįmanoma, kad mes visi galėtume kaip nors protingai susikalbėti, jeigu kiekvienas vertintume charakterius ir asmenis vien taip, kaip jie atrodo pagal kiekvienam būdingą požiūrį. Tad tam, kad užkirstume nuolatinius prieštaravimus ir prieitume prie stabilesnių sprendimų apie dalykus, mes pasirenkame kokį nors nusistovėjusį ir bendrą požiūrį ir mintyse visada jo laikomės, kad ir kokia būtų mūsų esama padėtis. Panašiai ir išorinį grožį lemia vien malonumas; ir akivaizdu, kad gražus veidas negali mums teikti tiek pat malonumo, jei matome jį už dvidešimties žingsnių ar jei iš arčiau. Vis dėlto mes nesakome, kad jis mums atrodo ne toks gražus, nes žinome, kaip jis paveiks mus iš arti, ir ši mintis pataiso akimirksnio apraišką.

Apskritai visi smerkimo ar gyrimo jausmai yra kintami, atsižvelgiant į smerkiamo ar giriamo asmens artumą ar nutolimą nuo mūsų ir atsižvelgiant į esamą dvasinį nusiteikimą. Tačiau į šiuos kitimus mes neatsižvelgiame savo bendruose sprendimuose, tik pasirenkame patikimo ar nepatikimo raiškos terminus, tarsi laikytumės vieno požiūrio. Patyrimas greitai išmoko mus šitaip pataisyti savo jausmus ar bent jau savo kalbą, jei jausmai yra labai nenuolaidūs ir nesikeičia. Jei mūsų tarnas uolus ir ištikimas, jis gali sužadinti stipresnius mūsų meilės ir gerumo jausmus nei iš istorijos žinomas Markas Brutas , bet dėl to mes nesakome, kad pirmojo charakteris labiau girtinas už antrojo. Mes žinome, kad jei mes atsidurtume taip pat arti prie šio garsaus patrioto, jis nusipelnytų kur kas didesnio prisirišimo ir susižavėjimo. Tokie pataisymai įprasti visiems mūsų jauduliams; ir iš tiesų būtų visiškai neįmanoma kalbėtis ar perteikti savo jausmų kitiems, jeigu nepataisytume akimirksnio daiktų raiškos ir nežiūrėtume pro pirštus į savo esamą padėtį.