Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Pirma , galime pažymėti, kad jei mūsų valdymo struktūroje lordų ir bendruomenių rūmai be jokios viešojo intereso priežasties nušalintų karalių jam gyvam esant arba po jo mirties nušalintų princą, kuris pagal įstatymus ir nusistovėjusius papročius turėtų būti įpėdinis, niekas nepripažintų jų veiksmų teisėtais ir nesusisaistytų jiems pritarti. Tačiau jeigu karalius dėl savo neteisingos praktikos arba tironiškos ir despotiškos galios pelnytai netektų savo teisių, tada jį nuversti būtų ne tik moraliai teisėta ir atitiktų politinės visuomenės prigimtį, bet, negana to, mes būtume linkę galvoti, kad likę valdymo struktūros nariai įgyja teisę nušalinti jo artimiausią įpėdinį ir išrinkti paveldėtoją savo nuožiūra. Tai pagrįsta labai ypatinga mūsų minties ir mūsų vaizduotės kokybe. Kai karalius netenka savo autoriteto, jo įpėdinio padėtis natūraliai turi likti tokia pati, kaip tuomet, kai karalius numiršta, jei jis pats nėra įsitraukęs į tironiją ir taip pats save nušalinęs. Tačiau nors tai ir atrodytų teisinga, mes lengvai pasiduodame priešingai nuomonei. Karaliaus nuvertimas, jei valdymas toks kaip mūsų, tikrai yra visus įgaliojimus peržengiantis veiksmas ir neteisėtas galios visuomenės gerovei prisiėmimas, kuris, valdžiai dirbant įprastai, neleistinas nė vienam į ją įeinančiam nariui. Jei visuomenės gerovė yra tokia didelė ir tokia akivaizdi, kad pateisina šį veiksmą, pagirtinas šios savivalės naudojimas lemia, kad mes natūraliai priskiriame parlamentui teisę toliau naudoti savivalę; kartą leidę peržengti buvusių įstatymų ribas, mes nebelinkę būti tokie reiklūs sau, kad griežtai ir tiksliai laikytumės jų apribojimų. Protas iš prigimties tęsia bet kurią veiksmų grandinę, kurią yra pradėjęs; dažniausiai atlikę pirmąjį bet kokios rūšies veiksmą mes visiškai nebepaisome savo pareigų. Tad per revoliucijų nė vienas, manęs, kad tėvas nuverstas pateisinamai, nelaikė savęs pavaldžiu jo nepilnamečiam sūnui; nors jeigu nelaimingasis monarchas tuo metu būtų miręs nekaltai ir jeigu jo sūnus atsitiktinai būtų buvęs užjūryje, be jokios abejonės, regentystė būtų patvirtinta iki jo pilnametystės ir jam galėtų būti sugrąžintos valdos. Pačios menkiausios vaizduotės ypatybės turi įtakos žmonių sprendimams, tad įstatymams ir parlamentui išmintinga pasinaudoti šiomis ypatybėmis ir pasirinkti pareigūnus neatsižvelgiant į dinastiją, o į tai, ar visi žmonės pripažįsta jų autoritetą ir teises.

Antra , nors princo Oraniečio įžengimas į sostą iš pradžių galėjo duoti dingstį daugeliui ginčų ir jo titulo teisėtumas galėjo būti ginčijamas, dabar ji jau neturėtų kelti abejonių ir jį reikėtų laikyti gana teisėtu dėl to, kad jau trys valdovai buvo šio princo įpėdiniai ir išlaikė tuos pačius titulus. Nėra nieko įprastesnio, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad nieko nėra neprotingesnio už tokį mąstymą. Atrodo , kad princai dažnai įgyja teisę ne vien iš savo protėvių, bet ir iš savo įpėdinių; karalius, per savo valdymo laikotarpį galbūt pelnytai laikytas užgrobėju, palikuonių bus laikomas teisėtu valdovu, nes jam pavyko įtaisyti savo šeimą į sostą ir visiškai pakeisti buvusią valdymo formą. Julijus Cezaris laikomas pirmuoju Romos imperatoriumi, o Sula ir Marijus , kurių teisės iš tiesų buvo tokios pačios kaip jo, laikomi tironais ir užgrobėjais. Laikas ir įprotis suteikia autoritetą visoms valdžios formoms ir visiems valdovų įpėdiniams; galia, iš pradžių paremta vien neteisingumu ir smurtu, ilgainiui tampa teisėta ir prievoline. Ir protas čia nesustoja; jis grįžta savo pėdsakais ir perkelia pirmtakams ir protėviams tą teisę, kurią natūraliai priskiria palikuonims, nes vieni ir kiti yra susiję ir sujungti vaizduotėje. Dėl dabartinio Prancūzijos karaliaus Hiugas Kapetas tampa teisėtesniu valdovu už Cromwellį , o tai, kad olandai įtvirtino laisvę, ženkliai pateisina jų atkaklų pasipriešinimą Pilypui II.

XI SKYRIUS Apie tautų teises

Kai didžioji žmonijos dalis įtvirtina civilinę valdžią ir skirtingos visuomenės susiformuoja greta viena kitos, tai kaimyninėse valstybėse atsiranda naujos pareigų grupės, atitinkančios šio bendravimo prigimtį. Politiniai apžvalgininkai sako mums, kad visų rūšių santykiuose kiekvieną politinį vienetą reikia vertinti kaip vieną asmenį; ir išties pastarasis teiginys teisingas tam tikra prasme, nes skirtingoms tautoms, taip pat kaip privatiems asmenims, abipusiai reikia pagalbos; kartu jų savanaudiškumas ir garbėtroška yra amžinas karų ir nesantaikos šaltinis. Vis dėlto nors tautos šiuo požiūriu panašios į individus, kitais požiūriais jos visiškai skiriasi; todėl nenuostabu, kad jos paklūsta kitokioms maksimoms, ir sukuria naujų taisyklių rinkinį, vadinamą tautų teisėmis. Joms galima priskirti ambasadoriaus asmens neliečiamumą, karo paskelbimo teisę, nuodingų ginklų naudojimo apribojimą ir kitus panašaus pobūdžio įsipareigojimus, akivaizdžiai pritaikytus skirtingų visuomenių savitam bendravimui.

Tačiau nors šios taisyklės yra pridėtinės prie prigimtinių įstatymų, jos nevisiškai panaikina pastaruosius, ir galima drąsiai tvirtinti, jog trys pagrindinės teisingumo taisyklės — valdymo stabilumas, jo perdavimas sutikimu ir pažadų vykdymas — yra ne tik pavaldinių, bet ir valdovų pareiga. Tas pats interesas sukuria tuos pačius padarinius ir vieniems, ir kitiems. Kur nėra valdymo stabilumo, vyksta nuolatinis karas. Kur nuosavybė neperduodama sutikimu, nėra jokios prekybos. Kur nesilaikoma pažadų, negali būti jokių lygų ir sąjungų. Tad taikos, prekybos ir abipusės pagalbos pranašumai verčia tas pačias tarp individų galiojančias teisingumo sampratas taikyti skirtingoms karalystėms.

Pasaulyje yra labai paplitusi maksima, kurią linkę pripažinti nedaugelis politikų ir kurią pateisinta visų laikų praktika, kad yra moralės sistema , taikoma valdovams , kuri kur kas laisvesnė už tą, kuria turi vadovautis privatūs asmenys. Akivaizdu, nereikia suprasti, kad taip yra dėl siauresnės viešųjų pareigų ir prievolių apimties; ir vargu ar kas ryšis pretenzingai tvirtinti, kad pačios iškilmingiausios sutartys neturi turėti galios valdovams. Nes jei valdovai iš tikrųjų sudaro tarpusavio sutartis, jie turi tikėtis tam tikro pranašumo dėl jų įvykdymo, o šios naudos ateities perspektyva turi skatinti juos vykdyti savąją dalį ir įtvirtinti šį prigimtinį įstatymą. Todėl šios politinės maksimos prasmė ta, kad nors valdovų moralumo apimtis tokia pati kaip privačių asmenų, jo jėga nėra tokia pati ir jis gali būti teisėtai pažeistas dėl kur kas menkesnių motyvų. Kad ir koks stulbinantis atrodytų šis teiginys kai kuriems filosofams, jį gana lengva apginti remiantis tais principais, kuriais aiškinome teisingumo ir nešališkumo kilmę.

Kai žmonės iš patyrimo sužino, kad neįmanoma išgyventi be visuomenės ir neįmanoma išlaikyti visuomenės, jei leidžia laisvai reikštis savo troškimams; šis neatidėliotinis interesas greitai suvaržo jų veiksmus ir uždeda prievolę laikytis šių teisingumo įstatymais vadinamų taisyklių. Tačiau ši intereso prievolė tuo nesibaigia; dėl neišvengiamos aistrų ir jausmų tėkmės ji sukuria moralinę pareigos prievolę; ir mes pritariame veiksmams, nukreiptiems palaikyti taikai visuomenėje, ir nepritariame nukreiptiems ją drumsti. Ta pati prigimtinė prievolė dėl intereso veikia tarp nepriklausomų karalysčių ir sukuria tokį patį moralumą; taigi niekas, kad ir kokios sugedusios moralės jis būtų, nepritars valdovui, sąmoningai savo valia nesilaikančiam duoto žodžio arba laužančiam kokias nors sutartis. Bet čia galime pažymėti: nors bendravimas tarp skirtingų valstybių yra naudingas, o kartais netgi būtinas, vis dėlto jis nėra nei toks būtinas, nei toks naudingas kaip individų bendravimas, nes be jo žmonių prigimtis apskritai negalėtų egzistuoti. Tad prigimtinė teisingumo prievolė skirtingoms valstybėms nėra tokia griežta, kaip individams, todėl ir iš jos kylanti moralinė prievolė turi perimti jos silpnumą, ir mes būtinai turime būti kur kas atlaidesni princui arba ministrui, apgaudinėjančiam kitą, negu privačiam džentelmenui, sulaužiusiam savo garbės žodį.