Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Atitinkamai mes galime pastebėti, kad apskritai tokia yra žmonijos praktika ir principas, ir kad jokia tauta, jei tik turėjo priemonių, niekada kantriai nekentė žiaurių tirono išpuolių ir nebuvo kaltinama dėl savo pasipriešinimo. Tie, kas pakėlė ginklą prieš Dionisiją, Neroną ar Filipą II, nusipelno kiekvieno jų istoriją perskaičiusio skaitytojo palankumo; ir niekas, išskyrus patį didžiausią sveiko proto nukrypimą, negali mūsų priversti jų smerkti. Tad aišku, kad visose mūsų moralės sampratose nėra tokio absurdiškumo, kaip pasyvus paklusnumas, ir mes darome nuolaidų pasipriešinimui, jei tironija ir priespauda baisi. Bendra žmonijos nuomonė visada yra tam tikras autoritetas; tačiau moralės klausimais ji visiškai neklystama. Ir ji ne mažiau neklystama dėl to, kad žmonės negali tiksliai paaiškinti, kuo ji pagrįsta. Tik keletas asmenų gali įveikti šią samprotavimų grandinę:

„Valdžia yra paprastas žmonijos išradimas visuomenės interesų labui. Jeigu valdovo tironija pažeidžia šį interesą, ji pažeidžia ir prigimtinę paklusnumo prievolę. Moralinė prievolė pagrįsta prigimtine, todėl turi nutrūkti jai nutrūkus; ypač jei reikalas toks, kad verčia mus numatyti labai daug aplinkybių, kai prigimtinė prievolė gali nutrūkti, ir verčia mus suformuluoti tam tikrą bendrą taisyklę reguliuoti mūsų elgesiui, jei taip atsitinka“.

Ir nors tokia samprotavimų grandinė pernelyg įmantri neišmanėliams, aišku, kad visi žmonės turi numanomą jos sampratą ir supranta, jog privalo paklusti valdžiai tik dėl viešojo intereso; taip pat supranta, kad žmogaus prigimtis tokia pavaldi silpnybėms ir aistroms, kad jos gali lengvai iškreipti šią instituciją ir paversti valdovus tironais ir visuomenės priešais. Jei bendro intereso jausmas nebūtų pradinis mūsų paklusnumo motyvas, aš maloniai paklausčiau: koks kitas žmogaus prigimties principas pajėgus prislopinti prigimtinę žmonių ambiciją ir priversti juos taip paklusti? Vien pamėgdžiojimo ir įpročio negana. Nes vėl kyla klausimas, koks motyvas iš pradžių sukuria tuos paklusnumo pavyzdžius, kuriuos mes pamėgdžiojame, ir tą grandinę veiksmų, kurie sukelia įprotį? Akivaizdu, kad, be viešojo intereso, nėra jokio kito principo; ir jei interesas iš pradžių sukuria paklusnumą valdžiai, tai prievolė paklusti turi nutrūkti, kai tik kokiu nors dideliu laipsniu ir dažnai nutrūksta interesas.

X SKYRIUS Apie ištikimybės valdžiai objektus

Tačiau nors kartais ir tvirtos politikos, ir moralės požiūriu pasipriešinimas aukštesnei galiai gali būti pateisinamas, aišku, kad įprastuose žmonių reikaluose nieko nėra pražūtingesnio ir nusikalstamesnio; ir, be visada revoliucijas lydinčių sukrėtimų, tokia praktika tiesiogiai veda prie visų valdžių nuvertimo ir dėl jos žmoniją apima visuotinė anarchija ir sumaištis. Gausios ir civilizuotos visuomenės negali egzistuoti be valdžios, o valdžia yra visiškai nenaudinga be griežto paklusnumo. Mes visada turime pasverti iš autoriteto gaunamus pranašumus ir palyginti su sudaromomis kliūtimis; taip mes tapsime atsargesni praktiškai įgyvendindami pasipriešinimo doktriną. Bendroji taisyklė reikalauja paklusnumo; o išimtys gali būti daromos tik dėl didžiulės tironijos ir priespaudos.

Valdžiai dažniausiai aklai paklūstame, tad kyla klausimas: kam aklai paklūstame ir ką mes turime laikyti teisėtais savo pareigūnais? Tam, kad atsakytume į šį klausimą, prisiminkime tai, ką jau nustatėme apie valdžios ir politinės visuomenės kilmę. Kai žmonės kartą jau patiria, kad jeigu kiekvienas yra pats sau šeimininkas ir pažeidžia arba laikosi visuomenės įstatymų atsižvelgdamas į savo esamą interesą arba pomėgį, neįmanoma išsaugoti stabilios tvarkos visuomenėje, tada jie natūraliai išranda valdžią ir kuo labiau mažina savo pačių galią nusižengti visuomenės įstatymams. Tad valdžia atsiranda iš tokio paties savanoriško žmonių pasikalbėjimo, ir akivaizdu, kad tas pats susitarimas, kuriuo sukuriama valdžia, apibrėžia ir asmenis, turėsiančius valdyti ir pašalina visas abejones ir neaiškumus šiuo klausimu. Ir savanoriškas žmonių sutikimas čia turi būti veiksmingesnis, kad pareigūno autoritetas iš pat pradžių būtų pagrįstas pavaldinių pažadu, susaistančiu juos paklusimu, kaip ir visose kitose sutartyse ir įsipareigojimuose. Taigi tas pats pažadas, susaistęs juos paklusimu, susieja juos su konkrečiu asmeniu, o jį paverčia jų ištikimybės objektu.

Tačiau, kai valdžia šiuo pagrindu įkuriama ilgesniam laikui ir atskiras mūsų paklusimo interesas sukuria atskirą moralinį jausmą, reikalai visiškai pasikeičia ir konkrečios pareigybės nebegali nustatyti pažadas, nes jis nebelaikomas valdžios pagrindu. Mes natūraliai imame manyti, kad gimėme paklusti; ir įsivaizduojame, kad šie konkretūs asmenys turi teisę vadovauti, o mes savo ruožtu turime paklusti. Šios teisės ir prievolės sampratos atsiranda ne iš kur kitur, o tik iš pranašumo , gaunamo iš valdžios, ji išmoko bjaurėtis savo pačių pasipriešinimu ir niekinti bet kokias kitų pasipriešinimo apraiškas. Tačiau čia pažymėtina, kad dėl naujos valstybės pradinė valdžios sankcija, tai yra interesas , jau nebeleidžia apibrėžti asmenų, kuriems mes turime paklusti, kaip kad pradinė sankcija leido iš pradžių, kai valstybė buvo pagrįsta pažadu. Pažadas nustato ir apibrėžia šiuos asmenis visiškai tiksliai; tačiau akivaizdu, kad jei tokiomis aplinkybėmis žmonės turėtų reguliuoti savo poelgius atsižvelgdami į konkretų viešąjį ar privatų interesą, jie įsitrauktų į begalinę sumaištį, o visą valdžią padarytų smarkiai neveiksmingą. Kiekvieno privatus interesas skiriasi; ir nors pats viešasis interesas visada yra vienas ir tas pats, vis dėlto ir jis tampa didelių nesutarimų šaltiniu dėl skirtingų konkrečių asmenų nuomonių apie jį. Tad tas pats interesas, kuris verčia mus paklusti valdžiai, verčia mus jo atsižadėti renkantis pareigūnus; jis susaisto mus su tam tikra valdymo forma ir su konkrečiais asmenimis ir neleidžia tikėtis didžiausio tobulumo nei iš vienos, nei iš kitų. Čia reikalas yra toks pat, kaip ir su prigimtiniu įstatymu dėl valdymo stabilumo. Visuomenei labai naudinga ir netgi būtina, kad valdymas būtų stabilus; ir tai skatina mus nustatyti šią taisyklę; tačiau mes pamatome, kad jeigu mes vadovautumės ta pačia nauda ir priskirtume konkrečias valdas konkretiems asmenims, mes nepasiektume savo tikslo ir tik įamžintume sumaištį, kurią ši taisyklė siekia užkirsti. Taigi mes turime laikytis bendrųjų taisyklių ir vadovautis bendru interesu keisdami prigimtinį įstatymą dėl valdymo stabilumo. Ir mums nereikia baimintis, kad mūsų atsidavimas šiam įstatymui sumažės dėl tariamo jį apibrėžiančių interesų menkumo. Proto impulsas kyla iš labai stipraus intereso; o šie kiti, smulkesni interesai tik nukreipia judėjimą, nieko prie jo nepridedami ir nieko neatimdami. Lygiai taip pat yra ir su valdžia. Niekas neteikia didesnio pranašumo visuomenei už šį išradimą; ir šio intereso užtenka, kad mes su užsidegimu ir džiaugsmu juo pasinaudotume; nors paskui mes būsime priversti reguliuoti ir nukreipti savo atsidavimą valdžiai, vadovaudamiesi keletu nebe tokios pačios svarbos sumetimų, ir rinkti savo pareigūnus neįžvelgdami jokios konkrečios naudos iš pasirinkimo.

Pirmasis iš šių principų, į kurį atkreipsiu dėmesį, kaip į valdžios įteisinimo pagrindą, yra tas, kuris suteikia autoritetą visoms, be išimties, labiausiai pripažintoms pasaulyje valdžioms; turiu omenyje bet kurios valdžios formos ar princų įpėdinių ilgalaikį valdymą. Aišku, kad jei mes grįšime prie bet kurios tautos pirminės kilmės, pastebėsime, kad vargu ar yra bent viena karalių giminė arba valstybės forma, iš pradžių nepasižymėjusi valdžios užgrobimu ir maištu ir iš pradžių mažų mažiausiai abejotinu ir nepatikimu vardu. Tik laikas įtvirtina jų teisę; laipsniškai operuodamas žmonių sąmone laikas sutaiko juos su bet kuriuo autoritetu, ir šis ima atrodyti teisingas ir priimtinas. Niekas, be pripratimo, nelemia, kad koks nors jausmas turėtų mums didesnę įtaką arba smarkiau nukreiptų mūsų vaizduotę į kokį nors objektą. Jeigu per ilgą laiką mes įprantame paklusti tam tikrai žmonių grupei, tai tas bendrasis instinktas, arba polinkis, pagal kurį lojalumą laikome moraline prievole, lengvai perima minėtą kryptį ir pasirenka šią žmonių grupę savo objektu. Tad interesas suteikia bendrąjį instinktą, tačiau konkrečią kryptį suteikia įprotis.