Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Mes jau esame parodę, kad žmonės išrado tris pagrindinius prigimtinius įstatymus, kai jie pastebėjo, kad visuomenė būtina jų bendram egzistavimui, ir suprato, jog neįmanoma palaikyti jokio abipusio bendravimo nė kiek nesuvaržius savo prigimtinių troškimų. Taigi ta pati savimeilė, suteikianti žmonėms tiek priešiškumo vienas kitam, įgijusi naują ir tinkamesnę kryptį, sukuria teisingumo taisykles ir tampa pirmutiniu motyvu jų laikytis. Tačiau žmonės pastebėjo, kad nors teisingumo taisyklių užtenka išlaikyti bet kuriai visuomenei, vis dėlto jiems neįmanoma didelėse ir kultūringose visuomenėse patiems šių taisyklių laikytis; tada jie sukūrė valdžią, naują priemonę savo tikslams pasiekti ir išsaugoti senus ar įgyti naujų pranašumų griežčiau laikantis teisingumo. Vadinasi, mūsų pilietinės pareigos yra sujungtos su prigimtinėmis , nes pirmosios išrastos išimtinai dėl antrųjų; o pagrindinis valdžios tikslas yra priversti žmones laikytis prigimtinių įstatymų. Tačiau šiuo požiūriu šis prigimtinis įstatymas, susijęs su pažadų tesėjimu, tėra lygus kitiems; ir jo laikymąsi reikia vertinti kaip valdžios institucionalizavimo padarinį, o paklusnumo valdžiai nereikia laikyti pažado prievolės padariniu. Nors mūsų pilietinių pareigų tikslas yra priversti mus vykdyti prigimtines pareigas, vis dėlto abiejų išradimo ir laikymosi pirminis92 motyvas yra ne kas kita, tik asmeninis interesas; o kadangi interesas paklusti valdžiai skiriasi nuo intereso tesėti pažadus, mes privalome pripažinti esant ir atskirą prievolę. Paklusti civilinei valdžiai reikia, kad išsaugotume tvarką ir santarvę visuomenėje. Tesėti pažadus reikia, kad sukurtume abipusį pasitikėjimą ir pasikliovimą įprastiniuose gyvenimo reikaluose. Tikslai kaip ir priemonės yra visiškai skirtingi ir vieni nepriklauso nuo kitų.

Kad būtų dar aiškiau, atkreipkime dėmesį į tai, kad žmonės dažnai susisaisto pažadais atlikti tai, ką ir šiaip atlikti, neatsižvelgiant į šiuos pažadus, būtų jų interesas; tarkim, kai jie nori labiau užtikrinti kitus ir prideda naują interesu pagrįstą įsipareigojimą prie to, kurį jau turi iš seniau. Interesas vykdyti pažadus — tai ne tik moralinė prievolė, jis yra visuotinis, pripažintas ir turi didžiausią reikšmę gyvenime. Kiti interesai gali būti konkretesni ir kelti daugiau abejonių, ir mes galime greičiau įtarti, kad žmonės gali pasiduoti savo nuotaikai arba aistrai ir veikti priešingai. Čia natūraliai ima veikti pažadai, dažnai būtini didesniam pasitenkinimui ir saugumui. Bet tarkime, kad kiti interesai yra tokie pat visuotiniai ir pripažinti kaip ir interesas vykdyti pažadą; tada bus laikoma, kad jie atsirado tuo pačiu pagrindu, ir žmonės ims jais tiek pat pasikliauti. Bet kaip tik taip ir yra su mūsų pilietinėmis teisėmis, arba paklusnumu pareigūnams; kitaip negalėtų egzistuoti jokia valdžia ir jokios rimties ir tvarkos nebūtų galima palaikyti didelėse visuomenėse, kur, viena vertus, yra tiek daug valdų, o kita vertus, yra tiek daug tikrų arba menamų norų. Tad mūsų pilietinės pareigos turi netrukus atsiskirti nuo mūsų pažadų ir įgauti savarankišką jėgą ir įtaką. Interesas abiem yra visiškai vienodas: visuotinis, pripažintas ir vyrauja visur ir visada. Todėl nėra nė menkiausios priežasties pagrįsti vieną kitu, nes ir viena, ir kitas turi būdingą pagrindą. Ir prievolę susilaikyti nuo svetimos nuosavybės mes lygiai galėtume vertinti kaip prievolę tesėti pažadą arba kaip ištikimybę. Interesai ir vienu, ir kitu kartu nelabai skiriasi. Požiūris į nuosavybę ne mažiau būtinas prigimtinei visuomenei negu paklusnumas pilietinei visuomenei arba valdžiai; ir ši visuomenė ne mažiau būtina žmonijos egzistavimui negu antroji jos gerovei ir laimei. Trumpai tariant, ir pažadų vykdymas, ir paklusnumas valdžiai yra naudingi; o jei interesas dėl pirmojo yra visuotinis, tai toks pats turi būti ir dėl antrojo; jeigu pirmasis yra akivaizdus ir pripažintas, tai toks pats yra ir antrasis. Abi šios taisyklės pagrįstos panašiomis prievolėmis dėl intereso, tad kiekviena iš jų turi turėti išskirtinį autoritetą, nepaisant antrosios autoriteto.

Tačiau pažadai ir ištikimybė skiriasi ne tik natūralia prievole dėl intereso, bet ir moralinėmis garbės ir sąžinės prievolėmis; ir vienų vertingumas ar nevertingumas visiškai nepriklauso nuo kitų. Ir iš tikrųjų, jei mes pasvarstysime glaudų ryšį tarp natūralios ir moralinės prievolės, pamatysime, kad tokia išvada visiškai neišvengiama. Mūsų interesas visada palaikyti paklusnumą pareigūnams; ir niekas, be didelio esamo pranašumo, negali paskatinti mūsų pasipriešinti ir nepaisyti savo tolimo intereso išsaugoti taiką ir tvarką visuomenėje. Nors esamas interesas šitaip ir gali apakinti mus dėl mūsų pačių veiksmų, tačiau jo neatsiranda dėl kitų veiksmų; ir jis netrukdo pasireikšti jų tikrosioms spalvoms, labai žalingoms viešajam interesui, o ypač mūsų pačių. Atsižvelgiant į tokius maištingus ir nelojalius veiksmus mums natūraliai kyla nerimas ir jis verčia mus pridėti prie jų ydos ir moralinio nenormalumo idėją. Tai tas pats principas, sukeliantis mūsų nepritarimą visų rūšių privačiam neteisingumui ir ypač pažadų laužymui. Mes smerkiame bet kokią klastą ir ištikimybės laužymą, nes manome, kad laisvė ir žmonių bendravimo mastas visiškai priklauso nuo atsidavimo vykdyti pažadus. Mes smerkiame bet kokį nelojalumą pareigūnams, nes suvokiame, kad teisingumo vykdymas, pasireiškiantis valdymo stabilumu, jo perdavimu sutikimu ir pažadų tesėjimu, neįmanomas be paklusimo valdžiai. Čia yra du visiškai skirtingi interesai, tad iš jų turi atsirasti dvi moralinės prievolės, taip pat skirtingos ir nepriklausomos. Jei pasaulyje nebūtų tokio dalyko kaip pažadas, valdžia vis tiek būtų būtina visoms didelėms ir kultūringoms visuomenėms; o jei pažadai turėtų tik jiems būdingą prievolę be atskiros valdžios sankcijos, tokiose visuomenėse jie tebūtų menkai veiksmingi. Taip atskiriamos mūsų viešųjų ir privačių pareigų ribos ir tai rodo, kad antrosios labiau priklauso nuo pirmųjų, negu pirmosios nuo antrųjų. Lavinimas ir politikų išmonė veikia išvien, kad suteiktų dar daugiau moralumo lojalumui ir kad paženklintų maištingumą dar stipresniu nusikaltimo ir gėdos ženklu. Ir nenuostabu, kad politikai labai stropiai diegia šias sampratas ten, kur jų interesai jiems ypač rūpi.

Jei šie argumentai pasirodytų nevisiškai įtikinami (nors, manau, jie įtikinami), aš pasiremsiu autoritetu ir įrodysiu, remdamasis visuotiniu žmonių susitarimu, kad prievolė paklusti valdžiai neatsiranda iš jokių jos pavaldinių pažadų. Ir niekas neturėtų stebėtis, kad aš, visą laiką stengęsis kurti savo sistemą remdamasis grynu protavimu ir net filosofų ar istorikų samprotavimus retai citavęs kai kuriuose skyriuose, dabar kreipiuosi į populiarų autoritetą ir, remdamasis neišmanėlių nuomone, prieštarauju filosofiniams samprotavimams. Mat reikia pastebėti, kad žmonių nuomonės čia turi ypatingą autoritetą ir dažniausiai yra neklystamos. Moralinio gėrio ir blogio skirtis pagrįsta malonumu arba skausmu, kurį mums suteikia tam tikro jausmo arba tam tikro charakterio vaizdas; šis malonumas arba skausmas negali būti nepažinus jį jaučiančiam asmeniui, vadinasi93, kiekvienas charakteris turi tiek ydos ar dorybės, kiek kiekvienas jam priskiria; vadinasi, neįmanoma apsirikti šiuo požiūriu. Ir nors mūsų sprendimai dėl kokios nors ydos arba dorybės ištakų ne tokie užtikrinti, kaip dėl jų laipsnių , vis dėlto šis klausimas čia atsižvelgia ne į filosofines prievolės ištakas, o tik į materialų faktą, tad sunku suvokti, kaip mes galėtume suklysti. Žmogus, pripažįstantis, kad yra susisaistęs su kitu tam tikra suma, turi tiksliai žinoti, ar jis pats susisaistė, ar jo tėvas; ar tai padaryta iš geros valios, ar tiesiog pasiskolinta pinigų; ir kokiomis sąlygomis ir kokiu tikslu jis susisaistė. Panašiai aišku, kad yra moralinė prievolė paklusti valdžiai, nes visi taip mano; ir turi būti aišku, kad ši prievolė atsiranda ne dėl pažado, nes nė vienas, jei jo samprotavimas nebuvo klaidingas dėl griežto prisirišimo prie filosofinės sistemos, nėra net svajojęs priskirti jai šių ištakų. Nei pareigūnai, nei pavaldiniai nėra suformulavę šios mūsų pilietinių pareigų idėjos.