Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Čia galbūt verta pažymėti, kad nors abstraktus samprotavimas ir bendrosios filosofijos ir teisės maksimos nustato tokį požiūrį, kad nuosavybė ir teisė , ir prievolė nepripažįsta laipsnių , vis dėlto dėl savo įprasto ir nerūpestingo mąstymo būdo mums labai sunku laikytis tokios nuomonės ir slapta mes netgi renkamės priešingą požiūrį. Objektą turi valdyti arba vienas, arba kitas asmuo. Veiksmas turi būti arba atliekamas, arba ne. Būtinybė pasirinkti vieną ar kitą šios dilemos šalį ir dažna negalimybė rasti tarp jų vidurį verčia mus apmąstant šį dalyką pripažinti, kad visa nuosavybė ir visos prievolės yra visiškos. Tačiau, antra vertus, kai nagrinėdami, iš kur atsiranda nuosavybė ir prievolės, mes pastebime, kad jos priklauso nuo visuomeninės naudos, o kartais ir nuo mūsų vaizduotės polinkių, o jie retai linksta tik į vieną šalį, tai natūraliai linkstame įsivaizduoti, kad šie moraliniai santykiai pripažįsta nejuntamą gradaciją. Štai kodėl trečiųjų teisme, kur šalių sutarimu dalykas visiškai paliekamas arbitrų sprendimui, jie paprastai atranda daug abiejų šalių vienodumo ir teisingumo, ir tai verčia juos ieškoti tam tikro vidurio ir dalyti ginčytiną daiktą abiem šalims. Civiliniai teisėjai, neturintys tokios laisvės, bet įpareigoti priimti sprendžiamąjį nuosprendį vienos kurios šalies naudai, dažnai sutrinka ir nežino, kaip spręsti bylą, tad esti priversti vadovautis pačiomis menkiausiomis priežastimis pasaulyje. Pusinės teisės ir prievolės, taip natūraliai atrodančios kasdieniame gyvenime, teisme yra visiškai absurdiškos teisėjams; todėl jie dažnai yra priversti pusinį argumentą laikyti visišku tam, kad vienaip arba kitaip užbaigtų bylą.

(3) Trečiąjį panašų argumentą, kuriuo aš pasinaudosiu, galima paaiškinti šitaip. Nagrinėdami įprastą žmogaus veiksmų eigą mes pamatysime, kad protas neapsiriboja kokiomis nors bendromis ir visuotinėmis taisyklėmis; dažniausiai veikia taip, lyg vadovautųsi esamais motyvais ir polinkiu. Kiekvienas veiksmas yra konkretus individualus įvykis, jis turi atsirasti iš konkrečių principų, iš mūsų tiesioginių vidinių aplinkybių ir atsižvelgiant į visą visatą. Jei kartais mūsų motyvai peržengia juos sukėlusių aplinkybių ribas ir mes sukuriame kažką panašaus į savo elgesio bendrąsias taisykles , lengva pastebėti, kad šios taisyklės nėra visiškai nelanksčios ir leidžia daryti daug išimčių. Tad jei tokia yra įprastinė žmonių veiksmų eiga, tai mes galime padaryti išvadą, kad teisingumo įstatymai, visuotiniai ir visiškai nelankstūs, niekaip negalėjo atsirasti iš prigimties ir jie negalėjo būti kokio nors prigimtinio motyvo arba polinkio vaisius. Joks veiksmas negali būti nei moraliai geras, nei blogas, jei nėra kokios nors prigimtinės aistros arba motyvo, mus jam skatinančio arba nuo jo sulaikančio; ir akivaizdu, kad moralumas turi būti imlus tokioms pačioms natūralioms permainoms kaip ir aistros. Štai yra du asmenys, jie ginčijasi dėl dvaro; vienas turtingas, kvailas ir viengungis, o kitas neturtingas, protingas ir turi didelę šeimą; pirmasis — mano priešas; antrasis — draugas. Neatsižvelgiant į tai, ar mano paskatos šiam reikalui kiltų iš viešojo ar iš privatus intereso, ar iš draugystės arba iš priešiškumo, turėčiau būti įtikintas visaip stengtis, kad parūpinčiau dvarą atiduoti antrajam. Jokie svarstymai apie šių asmenų teises ir nuosavybę negalėtų varžyti manęs, jei mane skatintų vien prigimtiniai motyvai, visiškai nederinami ir nesutari su kitų motyvais. Mat jeigu visa nuosavybė priklauso nuo moralumo ir jei visas moralumas priklauso nuo įprastinės mūsų aistrų ir veiksmų eigos, ir jei pastaruosius savo ruožtu nukreipia vien konkretūs motyvai, akivaizdu, kad toks šališkas elgesys turi atitikti patį griežčiausią moralumą ir niekaip negali pažeisti nuosavybės. Tad jei žmonės ir visuomenės įstatymų atžvilgiu veiktų taip laisvai kaip ir visais kitais reikalais, tai jie dažniausiai vadovautųsi išskirtiniais sprendimais ir tiek pat atsižvelgtų į asmenų charakterį ir aplinkybes, kaip ir į bendrąją klausimo prigimtį. Tačiau lengva pastebėti, kad tai sukurtų didžiausią žmonių visuomenės sumaištį ir kad žmonių gobšumas ir šališkumas greitai sukeltų netvarką pasaulyje, jei jų nevaržytų tam tikri bendrieji ir nelankstūs principai. Tad atsižvelgę į šį nepatogumą žmonės nustatė šiuos principus ir sutarė susivaržyti bendrosiomis taisyklėmis, kurių nekeičia nei pyktis, nei palankumas, nei išskirtinis požiūris į privatų ar viešąjį interesą. Tad šios taisyklės sukurtos dirbtinai tam tikru tikslu ir prieštarauja įprastiems žmogaus prigimties principams, kurie prisitaiko prie aplinkybių ir neturi tvirto ir nepermainingo veikimo būdo.

Ir aš net nesuvokiu, kaip galėčiau suklysti šia tema. Man akivaizdu, kad jei koks nors žmogus įsiveda bendrąsias nelanksčias taisykles savo elgesiui su kitais, tai jis laiko tam tikrus objektus jų nuosavybe, šventa ir neliečiama. Bet nėra akivaizdesnio teiginio už tą, kad nuosavybė visiškai nesuprantama be pirminės teisingumo ir neteisingumo prielaidos; ir kad šios dorybės ir ydos lygiai taip pat nesuprantamos, jei neturime motyvų, nepriklausomų nuo moralumo, skatinančių mus teisingiems veiksmams ir sulaikančių nuo neteisingų. Kad ir kokie būtų šie motyvai, jie turi prisiderinti prie aplinkybių ir pripažinti visas tas permainas, kurios gali apimti žmogiškus reikalus per nenutrūkstamą jų evoliuciją. Vadinasi, jie yra itin netinkamas pamatas tokioms griežtai nelanksčioms taisyklėms kaip prigimtiniai įstatymai; ir akivaizdu, kad šie įstatymai gali atsirasti tik iš žmonių susitarimų, kai žmonės suvokia netvarką, atsirandančią iš jų prigimtinių ir permainingų principų.

Tad iš viso to mes turime pripažinti, kad skirtis tarp teisingumo ir neteisingumo turi du skirtingus pagrindus, t. y. intereso , kai žmonės pastebi, kad neįmanoma gyventi visuomenėje nevaržant savęs tam tikromis taisyklėmis; ir moralumo , kai šis interesas jau pastebėtas ir žmonės patiria malonumą, matydami veiksmus, prisidedančius prie visuomenės ramybės, ir nerimą, matydami priešingus. Tai dėl žmonių savanoriško susitarimo ir išmonės atsirado pirminis interesas, todėl ir šiuos teisingumo įstatymus reikia laikyti dirbtiniais. Kai šis interesas jau buvo nustatytas ir pripažintas, natūraliai ir pats savaime atsirado moralumo jausmas šių taisyklių laikytis; nors aišku, kad jį sustiprina naujas dirbtinumas ir kad vieši politikų nurodymai ir privatus tėvų lavinimas prisideda mums įgyjant garbės ir pareigos jausmą, griežtai reguliuojantį mūsų veiksmus svetimos nuosavybės atžvilgiu.

VII SKYRIUS Apie valdžios kilmę

Nieko nėra aiškiau už tai, kad žmonės daugiausia vadovaujasi savo interesu ir net jei jie rūpinasi ne vien savimi pačiais, tai pernelyg toli nesiekia; ir nėra įprasta kasdieniame gyvenime žvelgti toliau negu siekia artimiausių draugų ir pažįstamų interesai. Ne mažiau aišku, kad žmonės geriausiai gali atsižvelgti į savo interesus visuotinai ir nepalenkiamai laikydamiesi teisingumo taisyklių, nes tik jos vienos tegali išsaugoti visuomenę ir neleisti jiems įpulti į tą pasigailėtiną laukinę padėtį, dažnai vadinamą prigimtine valstybe. Ir šis interesas, kurį visi žmonės turi, kad išsaugotų visuomenę ir laikytųsi teisingumo taisyklių, esti didelis, todėl jis juntamas ir akivaizdus netgi patiems šiurkščiausiems ir visiškai neišsilavinusiems žmonių giminės atstovams; ir kiekvienam pabuvusiam visuomenėje beveik neįmanoma apsirikti šiuo požiūriu. Tad jei žmonės šitaip nuoširdžiai prisirišę prie savo intereso, o jų interesas taip smarkiai priklauso nuo to, ar jie laikosi teisingumo, ir šis interesas esti toks tikras ir pripažįstamas, kyla klausimas, kodėl apskritai visuomenėje gali kilti netvarka ir koks žmogaus prigimties principas yra toks galingas , kad įveiktų tokią stiprią aistrą, arba toks audringas , kad nustelbtų tokį aiškų žinojimą?