Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

VIII SKYRIUS Apie ištikimybės kilmę

Nors valdžia yra labai naudingas, o kai kuriomis aplinkybėmis netgi absoliučiai būtinas žmonijai išradimas, ji nėra būtina visomis aplinkybėmis, ir nėra neįmanoma, kad tam tikrą laiką žmonės turėtų visuomenę be šio išradimo. Teisybė, žmonės visada labai linkę teikti pirmenybę esamam interesui, o ne tolimam ir būsimam; ir jiems nelengva atsispirti bet kokiam pranašumui, jei jis tuoj pat pasiekiamas, net ir baiminantis blogio, jei jis toli. Vis dėlto šioji silpnybė mažiau pastebima ten, kur žmonių valdos ir gyvenimo malonumai nedideli ir nelabai vertingi, kaip visada esti jaunoje visuomenėje. Indėnas mažai linkęs atimti iš kito indėno jo trobelę arba pavogti iš jo lanką, nes pats jau turi tokių pačių gėrybių; o dėl didesnės sėkmės, kuri gali tekti vienam iš jų medžioklėje ar žūklėje, tai ji atsitiktinė ir laikina, todėl turi nedidelę galimybę sugriauti visuomenę. Ir aš toli gražu nemanau, kaip kai kurie filosofai, kad žmonės visiškai nesugeba turėti visuomenės be valdžios, aš tvirtinu, kad valdžios pirmosios užuomazgos atsiranda iš kivirčų ne tarp tos pačios visuomenės, bet tarp skirtingų visuomenių žmonių. Pastariesiems kivirčams sukelti užtenka mažesnių turtų negu pirmiesiems. Per vietos karus ir smurtavimus žmonės bijosi tik to pasipriešinimo, su kuriuo susiduria, tačiau jį patiria visi bendrai, todėl jis atrodo ne toks siaubingas; be to, susiduria su svetimais, tad pasekmės, regis, ne tokios pražūtingos negu tada, kai vieni patiria priešiškumą žmogaus, su kuriuo bendrauti jiems naudinga ir be kurio bendrijos jie negali išgyventi. Bet karas su užsieniečiais visuomenėje, neturinčioje valdžios, neišvengiamai sukelia pilietinį karą. Duokite žmonėms kokių nors didelių gėrybių, ir tarp jų bematant kils kivirčas, nes kiekvienas stengiasi užvaldyti tai, kas jam patinka, neatsižvelgdamas į pasekmes. Kare su užsieniečiais kyla grėsmė pačioms svarbiausioms gėrybėms — gyvybei ir sveikatai, todėl kiekvienas stengsis išvengti pavojingų postų, užgrobti geriausius ginklus, dėl menkiausių sužeidimų būti atleistas nuo pareigos; taigi įstatymai, kurių gana gerai laikytasi, kol žmonės buvo ramūs, jau negalės veikti, kai jie atsidurs tokioje sumaištyje.

Tai patvirtina Amerikos gentys, kuriose žmonės gyvena draugiškai ir taikingai, be jokios pripažintos valdžios ir niekada nepaklūsta nė vienam iš savo draugų, išskyrus karo metą, kai jų vadas naudojasi tarsi valdžios šešėliu, jos netenka iškart grįžęs iš mūšio lauko, sudarius taiką su kaimyninėmis gentimis. Šis vadovavimas vis dėlto parodo jiems valdžios pranašumus ir išmoko naudotis ja tada, kai karo grobio, prekybos ar kokių nors sėkmingų išradimų dėka jų turtai ir valdos taip išauga, kad kaskart priverčia pamiršti turimą taikos ir teisingumo interesą. Čia, be kitų, atsiranda įtikima priežastis, kodėl visos valdžios iš pradžių esti monarchinės be jokių priemaišų ir įvairovės; ir kodėl respublikos randasi tik iš monarchinės prievartos ir despotinės galios. Karo stovyklos yra tikrosios miestų motinos; dėl kiekvienos karinės padėties netikėtumo karo negalima administruoti be vieno asmens autoriteto, tad paskui tas pats autoritetas natūraliai išlieka civilinėje valdžioje, pakeičiančioje karinę. Ši priežastis atrodo natūralesnė už įprastinę, kildinamą iš patriarchalinės valdžios, arba tėvo autoriteto, iš pradžių pasireiškiančio vienoje šeimoje ir pripratinančio jos narius prie vieno asmens valdžios. Visuomeninė valstybė be valdžios yra vienas natūraliausių žmonių būvių, ir susijungus daugeliui šeimų, jis turi dar ilgai išlikti po pirmosios kartos. Tiktai turtų ir valdymo didėjimas gali priversti žmones atsisakyti jos; tačiau pradiniu formavimosi etapu visos visuomenės esti tokios barbariškos ir nemokšiškos, kad turi praeiti daugybė metų, kol jų turtai pasiekia tokį mastą, kad sutrikdo žmonių pamėgtą taiką ir santarvę.

Vis dėlto nors nedidelė, kultūros nepaliesta visuomenė ir galėtų išlikti be valdžios, neįmanoma išlaikyti jokios visuomenės be teisingumo ir nesilaikant trijų pagrindinių įstatymų, susijusių su valdymo stabilumu, jo perdavimo sutikimu ir pažadų vykdymo. Vadinasi, jie yra pirmesni už valdžią ir tikėtina, kad suteikia žmonėms prievolę pirma, negu pagalvojama apie lojalumo civilinei valdžiai pareigą. Maža to, aš manau ir tvirtinu, kad natūralu manyti, jog pirmą kartą įvedama valdžia perima prievolę iš šių prigimtinių įstatymų, ir ypač iš pažadų tesėjimo įstatymo. Kai kartą žmonės suvokia, kad valdžia būtina taikai palaikyti ir teisingumui vykdyti, natūralu, kad jie susirenka kartu, išsirenka pareigūnus, apibrėžia jų valdžią ir pažada jiems paklusti. Kadangi laikoma, kad pažadas yra jau naudojamas kaip saitas, arba apsauga, ir yra lydimas moralinės prievolės, jį reikia laikyti pradine valdžios sankcija ir pirminės paklusnumo prievolės šaltiniu. Šis samprotavimas atrodo toks natūralus, kad tapo dabar madingos politinės sistemos pagrindu ir kredo tos mūsų partijos, kuri pagrįstai didžiuojasi savo tvirta filosofija ir minties laisve. Visi žmonės , sako jie, yra gimę laisvi ir lygūs. Valdžią ir viršenybę galima įkurti tik sutikimu. Žmonių sutikimas, įkuriant valdžią , uždeda jiems naują prievolę, nežinomą prigimtiniams įstatymams. Tad žmonės susaistomi paklusimu savo pareigūnams tik todėl kad jiems pasižada; ir jeigu jie aiškiai arba nebyliai neduotų žodžio laikytis ištikimybės , šitai niekada netaptų jų moralinės prievolės dalimi. Vis dėlto ši išvada, jei taikoma visų amžių ir sąlygų valdžiai, yra visiškai klaidinga; ir aš tvirtinu, kad nors iš pradžių ištikimybės pareiga skiepijama remiantis pažadų prievole ir kurį laiką yra šios prievolės palaikoma, netrukus ji, nepaisant jokių sutarčių, pati įleidžia šaknis ir įgyja savarankišką prievolę ir autoritetą. Tai svarbus principas, ir prieš aiškindamiesi toliau mes turime kruopščiai ir atidžiai jį išnagrinėti.

Filosofams, tvirtinantiems, kad teisingumas yra prigimtinė ir pirmesnė už susitarimus dorybė, protinga visą pilietinę ištikimybę paversti pažado prievole ir tvirtinti, kad vien dėl savo sutikimo mes susisaistome paklusimu pareigūnams. Kadangi visa valdžia yra grynas žmonių išradimas, o daugumos valdžių kilmė istoriškai žinoma, tad būtina pakilti aukščiau tam, kad rastume savo politinių pareigų ištakas, jeigu tvirtiname, kad jos turi kokią nors prigimtinę moralinę prievolę. Todėl šie filosofai bematant pareiškia, kad visuomenė tokia pat sena, kaip ir žmonių giminė, o šie trys pagrindiniai prigimtiniai įstatymai tokie pat seni kaip ir visuomenė; taigi pasinaudoję senumu ir neaiškia kilme jie pirmiausia paneigia, kad jie yra dirbtiniai ir savanoriškai žmonių išrasti, o paskui stengiasi įdiegti jiems šias kitas pareigas, kurių dirbtinumas dar akivaizdesnis. Tačiau kartą supratę visą reikalą ir nustatę, kad tiek prigimtinis , tiek pilietinis teisingumas kyla iš žmonių susitarimų, mes greitai suvoksime, kokios bevaisės yra pastangos vieną paversti kitu ir ieškoti savo politinėms pareigoms tvirtesnio prigimtinių įstatymų, o ne intereso ir žmonių tarpusavio susitarimų pagrindo; juk patys šie įstatymai sukurti tuo pačiu pagrindu! Kad ir kaip pasuktume šią temą, pamatysime, kad abiejų rūšių pareigos turi tiksliai tą patį pagrindą ir tas pačias tiek pirminio išradimo , tiek moralinės prievolės ištakas. Jos sumanytos panašiems nepatogumams pašalinti ir panašiai iš šių nepatogumų pašalinimo įgauna savo moralinę sankciją. Šiuos du dalykus mes pasistengsime kuo aiškiau įrodyti.