Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Prie tokios pačios išvados dėl pažadų kilmės mes galime prieiti kalbėdami apie jėgą , tariamai panaikinančią visas sutartis ir išvaduojančią mus nuo prievolių. Šis principas yra įrodymas, kad pažadai neturi prigimtinių prievolių ir kad jie paprasčiausiai tėra dirbtiniai išradimai, sukurti visuomenės patogumui ir naudai. Jei svarstysime teisingai, tai jėga iš esmės nesiskiria nuo kokių nors vilties ir baimės motyvų, galinčių priversti mus duoti žodį ir prisiimti tam tikrą prievolę. Jeigu pavojingai sužeistas žmogus žada chirurgui gana didelę sumą už gydymą, būtinai turėtų įvykdyti savo pažadą, tačiau šis pavyzdys nelabai skiriasi nuo tokio, kai kas pažada sumą plėšikui; ir mūsų moraliniams jausmams nėra didelis skirtumas, jeigu šie jausmai neparemti grynai viešuoju interesu ir patogumu.

VI SKYRIUS Keletas tolesnių pamąstymų apie teisingumą ir neteisingumą

Dabar mes peržvelgėme tris pamatinius prigimtinius įstatymus: valdymo stabilumo, jo perdavimo sutikimu ir pažadų vykdymo. Nuo griežto šių trijų įstatymų laikymosi visiškai priklauso žmonių visuomenės santarvė ir saugumas; ir nėra jokios galimybės nusistovėti geram žmonių bendravimui, jei jų nesilaikoma. Visuomenė yra absoliučiai būtina žmonių gerovei; o jie tiek pat būtini visuomenei palaikyti. Kad ir kaip varžo žmonių aistras, jie yra tikras šių aistrų vaisius ir tėra dirbtinesnis ir įmantresnis būdas joms patenkinti. Nėra nieko akylesnio ir sumanesnio už mūsų aistras, ir nėra nieko akivaizdesnio už susitarimą laikytis šių taisyklių. Tad prigimtis visiškai patikėjo tvarkyti šį reikalą žmonėms ir nesuteikė protui jokių ypatingų pradinių principų, apibrėžiančių ir nurodančių tuos veiksmus, prie kurių prieiti užteko kitų mūsų nusiteikimo ir sandaros principų. Kad dar labiau įsitikintume, jog tai tiesa, mes galime čia trumpam stabtelėti ir apžvelgę jau minėtus samprotavimus rasti kai kurių naujų argumentų, įrodančių, kad šie įstatymai, kad ir kokie būtini, yra visiškai dirbtiniai ir žmonių išrasti; vadinasi, ir teisingumas yra dirbtinė, o ne prigimtinė dorybė.

(1) Pirmasis argumentas, kuriuo aš pasinaudosiu, pagrįstas kasdieniu teisingumo apibrėžimu. Teisingumas paprastai apibrėžiamas kaip pastovi ir nekintama valia duoti kiekvienam , kas jam priklauso. Šiuo apibrėžimu numatoma, kad yra tokie dalykai, kaip teisė ir nuosavybė, nepriklausomi nuo teisingumo ir pirmesni už jį; ir kad jie visada bus, nors žmonės niekada net nesvajotų praktikuoti šios dorybės. Aš jau esu užsiminęs apie šios nuomonės klaidingumą, o čia kiek plačiau išsakysiu savo mintis šia tema.

Pradėsiu nuo pastabos, kad ši kokybė, kurią mes vadiname nuosavybe , yra panaši į daugelį peripatetinės filosofijos įsivaizduojamų kokybių ir išnyksta įdėmiau įsigilinus į temą, jeigu ją svarstome atskirai nuo mūsų moralinių jausmų.

Akivaizdu, kad nuosavybė nesusideda iš kokių nors juslėmis suvokiamų objekto kokybių. Nes jos gali išlikti tokios pačios nekintamos, kai nuosavybė keičiasi. Vadinasi, nuosavybė turi būti kažkoks objekto santykis. Tačiau tai nėra objekto santykis su kitais išoriniais ir negyvais objektais. Nes jie taip pat gali išlikti tokie patys nekintami, kai nuosavybė keičiasi. Vadinasi, ši kokybė yra objektų santykiai su protingomis ir mąstančiomis būtybėmis. Tačiau ne išorinis ir kūniškas santykis formuoja nuosavybės esmę. Nes šis santykis gali būti toks pats tarp negyvų objektų arba tarp gyvūnų, nors tada jis nesuformuoja nuosavybės. Vadinasi, nuosavybė susideda iš kažkokio vidinio santykio, tai yra iš tam tikros įtakos, kurią išoriniai objekto santykiai turi protui ir veiksmams. Tad paties išorinio santykio, kurį mes vadiname užvaldymu , arba pirminiu valdymu, negalima įsivaizduoti esant objekto nuosavybe, o tik jo nuosavybės priežastimi. Taigi akivaizdu, kad šis išorinis santykis nesukelia nieko išoriniams objektams, tik turi įtaką protui, nes dėl jo atsiranda pareigos jausmas neliesti šio objekto ir grąžinti jį pirmajam valdytojui. Šie veiksmai kaip tik ir yra tai, ką vadiname teisingumu ; vadinasi, ir nuosavybę iš esmės lemia ši dorybė, o ne dorybę nuosavybė.

Tad jei kas imtų tvirtinti, kad teisingumas yra prigimtinė dorybė, o neteisingumas — prigimtinė yda, tai jis turėtų tvirtinti, kad atsiribojus nuo nuosavybės , teisės ir prievolės sąvokų, tam tikras elgesys ir daugelis veiksmų, esant tam tikriems išoriniams objektų santykiams, iš prigimties turi moralinį grožį arba negražumą ir tampa pradinio malonumo arba nerimo priežastimi. Tad grąžinti žmogui jo gėrybes laikoma dorybe ne todėl, kad prigimtis prijungė tam tikrą malonumo jausmą prie šio elgesio, atsižvelgdama į kitų nuosavybę, o todėl, kad ji prijungė šį jausmą prie šio elgesio, atsižvelgdama į tuos išorinius objektus, kurie buvo kitų pirminė arba ilgalaikė valda arba kuriuos jie gavo sutikimu tų, kuriems jie buvo pirminė arba ilgalaikė valda. O jei prigimtis nedavė mums tokio jausmo, tai nėra tokio dalyko kaip nuosavybė, nei prigimtinio, nei pirmesnio už žmonių susitarimus. Na, nors, regis, gana akivaizdu taip sausai ir kruopščiai svarstant aptariamą temą, kad prigimtis neprijungė nei malonumo, nei pritarimo jausmo prie šio elgesio, vis dėlto, kad liktų kuo mažiau abejonių, aš pridėsiu dar keletą argumentų, patvirtinančių mano nuomonę.

Pirma , jei prigimtis būtų davusi mums šios rūšies malonumą, jis būtų toks pat akivaizdus ir matomas kaip ir visur kitur; ir mums nekiltų jokių sunkumų suvokti, kad vienų ar kitų veiksmų svarstymas vienomis ar kitomis aplinkybėmis suteikia mums tam tikrą malonumą ir pritarimo jausmą. Mes nebūtume priversti naudotis nuosavybės sąvokomis apibrėždami teisingumą ir kartu naudotis teisingumo sąvokomis apibrėždami nuosavybę. Šis apgaulingas samprotavimo metodas yra akivaizdus įrodymas, jog aptariama tema turi neaiškumų ir sunkumų, kurių mes neįstengiame įveikti ir kurių trokštame išvengti šiomis gudrybėmis.

Antra , šios taisyklės, apibrėžiančios nuosavybę, teises ir prievoles, neturi jokių natūralios kilmės ženklų, tik daug dirbtinumo ir išmonės. Jų pernelyg gausu, kad atsirastų iš prigimties; jas galima keisti pagal žmonių įstatymus; ir visos jos turi tiesų ir akivaizdų polinkį palaikyti visų gerovei ir pilietinei visuomenei. Pastaroji aplinkybė verta dėmesio dėl dviejų dalykų. Pirma , nors šių įstatymų įvedimo priežastis buvo pažiūra į visų gerovę tiek, kiek jie natūraliai linkę į visų gerovę, vis dėlto jie yra dirbtiniai, nes sumanyti tikslingai ir nukreipti į tam tikrą tikslą. Antra , jei žmonėms būtų duotas toks stiprus požiūris į visų gerovę, jie niekada neturėtų riboti savęs tokiomis taisyklėmis; todėl teisingumo įstatymai atsiranda iš prigimtinių principų dar labiau netiesioginiu ir dirbtinesniu būdu. Jų tikrasis šaltinis yra savimeilė; o vieno žmogaus savimeilė iš prigimties prieštarauja kito savimeilei, todėl šios keleto interesų aistros priverstos taip prisitaikyti viena prie kitos, kad galėtų kartu veikti tam tikroje elgesio ir poelgių sistemoje. Ši sistema, apimanti kiekvieno individo interesus, žinoma, turi ir visuomeninę naudą; nors jos išradėjai ir neturėjo tokio tikslo.

(2) Antruoju pavyzdžiu galime pažymėti, kad visų rūšių ydos ir dorybės nejuntamai pereina viena į kitą ir gali priartėti viena prie kitos iki tokio nejuntamo laipsnio, kad labai sunku, jeigu apskritai įmanoma, nustatyti, kada baigiasi viena ir prasideda kita; ir tai pastebėję mes galime rasti naują argumentą minėtam principui. Mat kad ir kaip būtų su visų rūšių dorybėmis ir ydomis, aišku, kad teisės, prievolės ir nuosavybė nepripažįsta tokios nejuntamos gradacijos: žmogus arba turi visą ir visapusę nuosavybę, arba neturi jos visai; arba jis turi prievolę atlikti kokį nors veiksmą, arba visiškai neturi jokios prievolės. Kad ir ką civiliniai įstatymai kalbėtų apie visišką ir nevisišką viešpatavimą , lengva pastebėti, kad visa tai kyla iš pramanų, neturinčių jokio protingo pagrindo ir negalinčių įeiti į mūsų prigimtinio teisingumo ir nešališkumo sampratas. Žmogus, išsinuomojęs arklį kad ir vienai dienai, turi visą teisę juo naudotis tuo laiku, kaip bet kurią kitą dieną ją turi tas, kurį vadiname savininku; kad ir kaip naudojimąsi ribotų laikas ar laipsnis, akivaizdu, kad pati teisė tokios gradacijos nepaiso, ji yra visiška ir absoliuti, jei neperžengia savo ribų. Atitinkamai mes galime pastebėti, jog šioji teisė ir atsiranda, ir išnyksta akimirksniu, kad žmogus įgyja visą kokio nors objekto nuosavybę jį užvaldydamas arba savininko sutikimu ir kad praranda ją savo paties sutikimu be tos nejuntamos gradacijos, kuri ženkli kitose kokybėse ir santykiuose. Tačiau jei tai būdinga nuosavybei, teisėms ir prievolėms, tad kaip, klausiu aš, yra su teisingumu ir neteisingumu? Kad ir kaip atsakytumėte į šį klausimą, jūs įsivelsite į neišsprendžiamus prieštaravimus. Jei sakysite, kad teisingumas ir neteisingumas turi įvairius laipsnius ir nejučia pereina vienas į kitą, jūs aiškiai prieštarausite jau išdėstytai pozicijai, kad prievolė ir nuosavybė nesileidžia taip graduojamos. Jos visiškai priklauso nuo teisingumo bei neteisingumo ir pasiduoda jiems su visomis savo permainomis. Jei teisingumas visiškas, ir nuosavybė visiška; jei teisingumas nevisiškas, nevisiška turi būti ir nuosavybė. Ir atvirkščiai, jei nuosavybei nebūdingos šios permainos, jos turi būti nebūdingos ir teisingumui. Tad jeigu jūs pritariate šiai paskiausiai prielaidai ir pritariate, kad teisingumas ir neteisingumas neturi laipsnių, tai iš esmės jūs pritariate, jog iš prigimties jie nėra nei ydingi, nei dorybingi; nes yda ir dorovė, moralinis gėris ir blogis, o iš tiesų visos prigimtinės kokybės nejuntamai pereina viena į kitą ir dažniausiai yra neatskiriamos.