Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Visa tai yra natūralių ir įgimtų žmogaus prigimties principų ir aistrų poveikis; šios aistros ir principai yra nekintami, tad galima manyti, kad ir jų nulemtas mūsų elgesys turi toks būti ir kad tiek moralistams, tiek ir politikams būtų bergždžia vargti su mumis ar stengtis pakeisti įprastus mūsų veiksmus atsižvelgus į viešąjį interesą. Ir iš tikrųjų, jeigu jų ketinimų sėkmę lemtų tai, kaip jiems seksis pataisyti žmonių savanaudiškumą ir nedėkingumą, jie niekada nepasiektų jokios pažangos, nebent jiems padėtų visagalybė, vienintelė sugebanti naujai suformuoti žmonių protą ir pakeisti pačius pagrindinius jo bruožus. O jie tegali pretenduoti suteikti naują kryptį šioms prigimtinėms aistroms ir mokyti mus, kad mes galime geriau patenkinti savo troškimus netiesiogiai ir dirbtinai, negu joms judant skubotai ir audringai. Taigi aš išmokstu pasitarnauti kitam net nejausdamas jam jokio tikro gerumo, nes numatau, kad ir jis pasitarnaus man tikėdamasis kito paslaugos ir tam, kad išsaugotų tokias pačias geras mano ir kitų paslaugas. Vadinasi, kai aš pasitarnauju jam ir jis valdo naudą, atsirandančią iš mano veiksmo, jis yra priverstas atlikti savąją dalį, nes numato savo atsisakymo pasekmes.

Tačiau nors toks savanaudiškas žmonių bendravimas ima rastis ir dominuoti visuomenėje, jis ne visiškai sunaikina kilnesnius ir tauresnius draugystės ir gero paslaugumo santykius. Aš vis dėlto galiu daryti paslaugas tiems asmenims, kuriuos myliu ir kuriuos artimiau pažįstu, nesitikėdamas kokios nors naudos; ir jie gali atsakyti man tuo pačiu, galvodami vien apie tai, kaip atlyginti man už mano padarytas paslaugas. Tam, kad atskirtume šias dvi skirtingas bendravimo rūšis, savanaudišką nuo nesavanaudiškos, yra tam tikra žodinė forma, sugalvota pirmajai įvardyti; ji mus susaisto atlikti tam tikrą veiksmą. Ši žodinė forma konstatuoja vadinamą pažadą, kuris yra suinteresuoto žmonių bendravimo sankcija. Jeigu žmogus sako, kad jis ką nors pažada, iš tikrųjų jis pasako nutarimą, kad jį įvykdys ir kartu, naudodamasis šia žodine forma, pritaria bausmei, kad juo niekada daugiau nebus pasitikima, jei pažado netesės. Nutarimas yra prigimtinis proto veiksmas, išreiškiantis pažadą; tačiau jei, be nutarimo, nebūtų nieko daugiau, pažadai tik deklaruotų pirmesnius mūsų motyvus ir nesukurtų naujo motyvo ir naujos prievolės. Žmonių susitarimu sukuriami nauji motyvai, kai patyrimas mus išmoko, kad žmogiškieji reikalai klostytųsi abipusiai kur kas pranašesniu būdu, jeigu atsirastų tam tikrų simbolių, arba ženklų institucijos, jos leistų mums suteikti vienas kitam tikrumo dėl to, kaip mes elgsimės dėl konkrečių reikalų. Kai atsiranda šių ženklų institucijos, kad ir kas jais pasinaudoja iš karto yra susaistomas savo paties intereso vykdyti savo įsipareigojimus ir jau neturi tikėtis, kad juo bus pasitikima, jeigu atsisakys vykdyti ką pažadėjęs.

Ir šio žinojimo, reikalingo, kad žmonės suvoktų šį pažadų institucionalizacijos ir laikymosi interesą, negalima laikyti viršesniu už žmogaus prigimties, kad ir laukinės, ir kultūros nepaliestos, gebėjimus. Tereikia labai nedaug gyvenimo patyrimo, kad suvoktume visas šias pasekmes ir pranašumus. Ir trumpiausias visuomenės gyvenimo patyrimas atskleidžia juos kiekvienam mirtingajam; o kai kiekvienas individas suvokia tokį patį visų savo draugų intereso jausmą, jis tučtuojau įvykdo savąją bet kurios sutarties dalį, nes yra tikras, kad ir jie netruks įvykdyti savąsias. Visi jie sutartinai imasi veiksmų pagal schemą, apskaičiuotą bendrai naudai, ir susitaria laikytis savo žodžio; ir nereikia nieko šiam sutarimui, arba sutarčiai, sudaryti, tik kad kiekvienas jaustų interesą ištikimai vykdyti įsipareigojimus ir rodytų šį savo jausmą kitiems visuomenės nariams. Tad iš karto atsiranda priežastis šiam interesui jais operuoti; ir interesas suteikia pirmąją prievolę pažadams vykdyti.

Galiausiai moralės jausmas ima veikti išvien su interesu ir tampa nauja žmonijos prievole. Šis moralės jausmas vykdyti pažadus atsiranda iš tų pačių principų, kaip ir susilaikyti nuo kitų nuosavybės. Viešasis interesas , lavinimas ir politiką menas turi tokį patį poveikį ir vienam, ir kitam. Sunkumus, mums iškylančius numatant pažadus lydinčias moralines prievoles, mes arba įveikiame, arba jų išvengiame. Pavyzdžiui, nutarimo raiška dažnai nelaikoma prievoline; ir mums nelengva įsivaizduoti, kad kokia nors žodinė forma galėtų sudaryti svarų skirtumą. Todėl čia sugalvojame naują proto veiksmą ir pavadiname valia prievolei vykdyti ir manome, kad juo ir paremta moralė. Bet mes jau įrodėme, kad nėra šio proto veiksmo ir, vadinasi, pažaduose nėra jokios prigimtinės prievolės.

Tam patvirtinti mes galime pridėti keletą kitų pamąstymų apie šią valią, tariamai įeinančią į pažadą ir tampančią prievolės priežastimi. Akivaizdu, kad vien valia niekada nelaikoma prievolės priežastimi; ji turi būti išreikšta žodžiais ar ženklais tam, kad primestų saitus bet kuriam žmogui. Tačiau kartą valiai pritaikyta raiška greitai tampa pagrindine pažado dalimi; ir žmogus netaps mažiau susaistytas savo žodžiu, net jei paslapčia pakeis savo ketinimų kryptį ir atsisakys tiek savo sprendimo, tiek valios prievolei. Nors dažniausiai iš raiškos ir susideda pažado visuma, vis dėlto taip esti ne visada; jei kas pasinaudoja kokia nors raiška, nežinodamas jos prasmės ir neturėdamas ketinimo susisaistyti, jis, žinoma, ir nebus susaistytas. Maža to, net jeigu jis žino jos prasmę, bet pavartoja ją tik juokais, aiškiai parodo kokias nors ženklais, kad neturi rimto ketinimo susisaistyti, jis neturės jokios prievolės vykdyti pažadą; būtina, kad žodžiai tiksliai, be jokių prieštaringų ženklų, išreikštų valią. Negana to, ir čia mes negalime žengti pernelyg toli ir įsivaizduoti, kad tas, apie kurį skubotai iš kai kurių ženklų spėjame, kad jis ketina mus apgauti, nėra susaistytas savo raiška ar žodiniu pažadu, jei jį priimame, bet turime susiaurinti savo išvadą ir atsižvelgti į tuos ženklus, kurie skiriasi nuo apgaulės ženklų. Visus šiuos prieštaravimus lengva paaiškinti, jeigu pažadų prievolė tėra žmonių išradimas visuomenės patogumui; tačiau niekada nepaaiškintume, jeigu tai būtų kažkas realaus ir prigimtinio , kylančio iš kokio nors proto arba kūno veiksmo.

Toliau aš pažymėsiu, kad nors kiekvienas naujas pažadas ir uždeda naują moralinę prievolę žadančiam asmeniui ir nors ši nauja prievolė kyla iš jo valios, tai yra viena paslaptingiausių ir nesuprantamiausių operacijų, kokias tik galima įsivaizduoti; ir ją netgi būtų galima palyginti su transubstancija arba su įšventinimu 91, kai tam tikra žodžių forma kartu su tam tikru ketinimu visiškai pakeičia išorinio objekto ir netgi žmogaus prigimtį. Tačiau nors šios paslaptys ir labai panašios, pažymėtina, kad jos labai skiriasi kitais atžvilgiais, ir šį skirtumą galima laikyti svariu jų skirtingos kilmės įrodymu. Pažadų prievolė išrasta dėl visuomenės intereso, tad ji įgauna tiek daug įvairių formų, kiek tik šis interesas reikalauja; ir netgi tampa atviru prieštaravimu, kad tik nepamestų iš akių savo objekto. Kadangi šios kitos iškreiptos doktrinos yra paprasti dvasininkų išradimai ir neatsižvelgia į viešąjį interesą, tad jų raidą mažiau pažeidžia naujos kliūtys, ir reikia pripažinti, kad po pirminio absurdo jos labiau atitinka sveiką protą ir supratimą. Teologai aiškiai suvokė, kad išorinei žodinei formai, kuri tėra tuščias garsas, reikia ketinimo, kad ji taptų veiksminga; ir kad kartą pripažinus, jog šis ketinimas yra būtina aplinkybė, jo nebuvimas vienodai užkerta poveikį, neatsižvelgiant į tai, ar jis viešas ar slaptas, nuoširdus ar melagingas. Atitinkamai jie yra bendrai apibrėžę, kad sakramentas yra dvasininko ketinimas, ir jeigu pastarasis slapčia atsisako šio ketinimo, tai jis pats sau yra didžiausias nusikaltėlis; kartu jis panaikina krikšto arba komunijos arba įšventinimo paslaptį. Pasibaisėtinos šios doktrinos pasekmės nesugebėjo sukliudyti jai veikti; o panašus pažadų doktrinos nepatogumas užkirto kelią jai įsitvirtinti. Žmonės visada labiau rūpinasi esamu gyvenimu, o ne būsimu, ir yra linkę mažiausią blogybę, susijusią su pirmąja doktrina, laikyti svarbesne už didžiausią, susijusią su antrąja.