Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Nors tokia jausmų pažanga yra prigimtinė ir netgi būtina, aišku, kad čia prisideda ir politikų išmonė; nes tam, kad lengviau valdytų žmones ir išsaugotų taiką žmonių visuomenėje, jie stengėsi diegti pagarbą teisingumui ir nepakantumą neteisingumui. Tai, be abejo, turi daryti poveikį; tačiau akivaizdžiausia yra tai, kad reikalai pažengė pernelyg toli dėl kai kurių rašytojų ir moralistų, regis, sutelkusių visas pastangas, kad su šaknimis visiškai išrautų visus žmonijos dorybės jausmus. Bet kokia politikų išmonė gali padėti prigimčiai kurti jausmus, kuriais ji mus apdovanoja, o kartais vien ši išmonė gali sukurti pritarimą ar požiūrį į kokį nors konkretų veiksmą; tačiau neįmanoma, kad ji taptų vienintele mūsų daromos skirties tarp ydos ir dorybės priežastimi. Juk jeigu prigimtis čia mums nepadėtų, veltui politikai kalbėtų apie tai, kas garbinga arba negarbinga , girtina arba peiktina. Šie žodžiai mums būtų visiškai nesuprantami, ir prie jų nė kiek nepritaptų jokia idėja, tarsi jie būtų iš kažkokios mums visiškai nežinomos kalbos. Daugiausia, ką politikai gali padaryti, tai padėti natūraliems jausmams peržengti savo pradines ribas; tačiau ir čia prigimtis turi aprūpinti mus medžiagomis ir suteikti tam tikrą moralinės skirties sampratą.

Tiek viešas pagyrimas arba supeikimas padidina mūsų pagarbą teisingumui, tiek ir privatus lavinimas ir mokymas prisideda prie šio reikalo. Juk tėvai lengvai pastebi, kad žmogus yra juo naudingesnis sau ir kitiems, juo didesniu dorumu ir garbe jis apdovanotas; ir kad šie principai turi daugiau jėgos, jei įprotis ir lavinimas padeda interesui ir mąstymui; dėl šių priežasčių jie nuo mažumės stengiasi diegti savo vaikams dorumo principus ir mokyti juos, kad laikytis visuomenę palaikančių taisyklių verta ir garbinga, o jas laužyti niekinga ir nepagarbu. Šitaip garbės jausmas gali taip giliai ir tvirtai įsišaknyti jų švelniame prote, kad nedaug atsiliks nuo pačių esmingiausių mūsų prigimties principų, giliausiai įsišaknijusių mūsų vidinėje sandaroje.

Dar labiau prie jų tvirtumo stiprinimo prisideda reputacijos interesas, kai žmonija giliai įtvirtina nuomonę, kad garbė arba negarbė siejasi su teisingumu arba neteisingumu. Niekas mūsų labiau nejaudina už mūsų reputaciją, o mūsų reputacija nuo nieko taip smarkiai nepriklauso, kaip nuo mūsų elgesio su kitų turtu. Todėl kiekvienas, bent kiek paisantis savo gero vardo ar siekiantis gerų santykių su žmonija, turi nusistatyti nelaužomą taisyklę: niekada dėl jokių pagundų nelaužyti šių principų, būtinų doram ir garbingam žmogui.

Baigdamas šią temą aš padarysiu tik vieną pastabą, t. y. nors aš ir tvirtinu, kad prigimtinė valstybė arba tas įsivaizduojamas būvis, visuomenės pirmtakas, neturėjo nei teisingumo, nei neteisingumo, vis dėlto aš netvirtinu, kad ši valstybė leido nepaisyti kitų nuosavybės. Aš tik manau, kad tada nebuvo tokio dalyko kaip nuosavybė; vadinasi, negalėjo būti ir tokio dalyko, kaip teisingumas arba neteisingumas. Aš dar turėsiu progą pateikti panaši ą pažadų refleksiją, kai prieisiu prie jų nagrinėjimo, ir tikiuosi, kad tinkamai apsvarstyta ši refleksija pašalins visą jau minėtų nuomonių panieką teisingumui ir neteisingumui.

III SKYRIUS Apie taisykles, apibrėžiančias nuosavybę

Nors nustatyti valdymo stabilumo taisyklę yra ne tik naudinga, bet netgi absoliučiai būtina žmonių visuomenei, ji negali tarnauti jokiam tikslui, kol tebėra išreikšta šiais bendrais terminais. Reikia nurodyti kokį nors metodą, kuriuo galėtume atskirti konkrečias gėrybes, priskiriamas kiekvienam konkrečiam asmeniui, ir neleisti visai žmonijai jų valdyti ir jomis naudotis. Tad dabar mūsų užduotis turi būti rasti priežastis šiai bendrai taisyklei modifikuoti ir pritaikyti ją visuotiniam naudojimui ir pasaulinei praktikai.

Aišku, kad šios priežastys neatsiranda dėl konkretaus asmens ar visuomenės iš kokių nors konkrečių gėrybių gaunamos didesnės naudos arba pranašumo, palyginti su ta, kokią gautų bet kuris kitas asmuo, jei jas valdytų. Be abejo, būtų geriau, kad kiekvienas valdytų tai, kas jam geriausia ir tinkamiausia; tačiau, be to, kad šis tikimo santykis gali būti bendras keletui iš karto, jis pasiduoda daugybei prieštaravimų, o žmonės taip šališkai ir aistringai sprendžia šiuos prieštaravimus, kad tokia netiksli ir neaiški taisyklė būtų visiškai nesuderinama su žmonių visuomenės ramybe. Susitarimo dėl valdymo stabilumo prieinama tam, kad būtų pašalintos visos nesutarimų ir ginčų dingstys; ir šio tikslo niekada nepavyktų pasiekti, jeigu mums būtų leista šią taisyklę skirtingai taikyti kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į kiekvieną konkrečią naudą, jei tik jai tinka ją taikyti. Teisingumo sprendimai niekada neatsižvelgia į tai, tinka ar netinka objektai konkretiems asmenims, bet vadovaujasi kur kas platesniais požiūriais. Jie nepaiso, ar žmogus kilnus ar šykštus, sutinka jį lygiai gerai ir taip pat lengvai priima sprendimą jo naudai net ir dėl to, kas jam visiškai nenaudinga.

Tad išeina, jog bendroji taisyklė, kad valdymas turi būti stabilus, taikoma ne pagal atskirus sprendimus, bet pagal kitas bendras taisykles, turinčias apimti visą visuomenę ir nelaužytinas nei dėl pykčio, nei dėl palankumo. Aš pavaizduosiu tai tokiu pavyzdžiu. Pirmiausia aš svarstau apie laukinės ir atsiskyrėlių būklės žmones; ir darau prielaidą, kad suvokdami savo būvio varganumą ir numatydami visuomenės teikiamus pranašumus, jie ieško vieni kitų draugijos ir siūlo abipusę apsaugą ir pagalbą. Aš taip pat darau prielaidą, kad jie apdovanoti tokiu nuovokumu, kad tuoj pat suvokia, jog didžiausia visuomenės ir partnerystės projekto kliūtis yra jų prigimtinio būdo godumas ir savanaudiškumas; jiems įveikti jie susitaria dėl valdymo stabilumo bei dėl abipusio suvaržymo ir pakantumo. Aš suprantu, kad šis vyksmo metodas apskritai nėra natūralus; tačiau aš čia ne tik darau prielaidą, kad tokie sumanymai formuluojami iš karto, nors iš tikrųjų jie randasi nejučia ir laipsniškai, bet ir sakau, jog galimas daiktas, kad keletas asmenų, dėl įvairių aplinkybių atskirtų nuo visuomenės, kuriai jie formaliai priklauso, gali būti priversti sukurti savo naują visuomenę; tuomet jų padėtis yra tiksliai tokia, kaip aprašyta.

Tad akivaizdu, kad pirmasis šiomis aplinkybėmis, sudarius bendrą susitarimą dėl visuomenės įkūrimo ir dėl valdymo pastovumo, jiems iškylantis sunkumas yra kaip atskirti savo valdas ir paskirti kiekvienam jo dalį, kuria ateityje jis turės nekintamai naudotis. Šis sunkumas ilgai jų nesugaišins, tačiau jis turi nedelsiant jiems iškilti, nes tai pati natūraliausia priemonė tam, kad kiekvienas ir toliau naudotųsi tuo, kieno šeimininkas dabar yra, ir kad turtas, arba nuolatinė valda, būtų sujungta su tiesioginiu valdymu. Toks yra įpratimo poveikis, jis ne tik padeda mums prisitaikyti prie ilgai naudoto daikto, bet net suteikia mums prieraišumą jam ir verčia mus labiau jį vertinti už kitus objektus, galbūt vertingesnius, bet mums mažiau žinomus. Jei kas ilgai buvo mums prieš akis ir dažnai teikė mums pranašumų, su tuo mes visada itin nenoriai skiriamės, tačiau galime lengvai gyventi nevaldydami to, kuo niekada nesinaudojome ir prie ko nesame pripratę. Tad akivaizdu, kad žmonės lengvai perpras šią priemonę tam, kad kiekvienas ir toliau naudotųsi tuo, ką valdo dabar ; štai kodėl jie taip natūraliai susitaria dėl jos.84

Tačiau galime pažymėti, kad nors nuosavybės priskyrimo esamam valdytojui taisyklė ir natūrali, ir todėl naudinga, vis dėlto jos naudingumas neperžengia pirminės visuomenės formavimosi ribų; ir nieko nėra žalingesnio už nuolatinį jos laikymąsi, nes tai užkirstų restituciją ir skatintų bei apdovanotų už bet kokį neteisingumą. Tad turime ieškoti kokių nors kitų aplinkybių, leidžiančių atsirasti nuosavybei, kai visuomenė jau įkurta; reikšmingiausiomis aš laikau šias: Užvaldymą, Senatį, Prijungimą ir Paveldėjimą. Trumpai aptarsime kiekvieną iš jų, pradėdami nuo Užvaldymo.