Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Įsigaliojus susitarimui dėl kitų turto neliečiamumo ir kiekvienam įtvirtinus savąjį turtą, iškart atsiranda teisingumo ir neteisingumo idėjos; kartu ir nuosavybės, teisės ir prievolės. Šių visiškai neįmanoma suprasti iš pradžių nesuprantus pirmųjų. Mūsų nuosavybė — tai ne kas kita, tik gėrybės, kurių nuolatinį valdymą nustato visuomenės įstatymai, tai yra teisingumo įstatymai. Tad tie, kas vartoja žodžius nuosavybė, teisė ar prievolė pirma nepaaiškinę teisingumo kilmės arba netgi vartoja juos jį aiškindami, daro labai didelę klaidą, o jų samprotavimai neturi tvirto pamato. Žmogaus nuosavybė yra koks nors su juo susijęs objektas. Šis santykis nėra prigimtinis, o moralus ir pagrįstas teisingumu. Tad labai neprotinga įsivaizduoti, kad mes galime turėti nuosavybės idėją, visapusiai nesuvokę teisingumo prigimties ir neparodę, kad jis dirbtinai žmonių sumanytas. Teisingumo kilmė paaiškina ir nuosavybės kilmę. Abu kildinami iš tos pačios išmonės. Mūsų pirmas ir natūraliausias moralės jausmas pagrįstas mūsų aistrų prigimtimi ir jis teikia pirmenybę sau pačiam ir draugams, o ne svetimiems, tad neįmanoma, kad iš prigimties atsirastų toks dalykas, kaip pastovi teisė ar nuosavybė, nes prieštaringos žmonių aistros stumia juos priešinga kryptimi ir jų nesulaiko jokia sutartis ir joks susitarimas.

Niekas neabejoja, kad susitarimas dėl nuosavybės skirties ir valdymo stabilumo yra iš visų aplinkybių pati svarbiausia kuriantis žmonių visuomenei ir po sutarties, įtvirtinančios ir reguliuojančios šią taisyklę, nebereikia daryti nieko arba tik nedaug ką, kad atsirastų visiškai harmonija ir santarvė. Visos kitos aistros, išskyrus minėtą interesą, yra arba lengvai suvaldomos, arba, jei joms atsiduodama, pasekmės nėra tokios pražūtingos. Tuštybė — veikiau socialinė aistra ir žmonių sąjungos saitas. Gailestį ir meilę reikia svarstyti tokioje pat šviesoje. Dėl pavydo ir keršto , tai jie nors ir pražūtingi, pasireiškia tik kartkartėmis ir esti nukreipti į konkrečius asmenis, kuriuos laikome pranašesniais arba priešais. Tik godumas įgyti gėrybių ir turtų sau ir savo artimiausiems draugams yra nepasotinamas, amžinas, visuotinis ir tiesiogiai naikina visuomenę. Vargu ar atsiras bent vienas, kurio jis nepalietė; ir nėra nė vieno, ne be pagrindo jo bijančio, jei jis veikia nesuvaldomai ir leidžia pasireikšti pirmam ir natūraliausiam savo vyksmui. Taigi apskritai turime pripažinti, kad kuriantis visuomenei yra didesnių ar mažesnių sunkumų, atsižvelgiant į tai, su kokiais susiduriame stengdamiesi suvaldyti ar apriboti šią aistrą.

Aišku, kad joks žmogaus proto jaudulys neturi nei užtektinai jėgos, nei tinkamos krypties atsverti gobšumui ir padaryti žmones tinkamais visuomenės nariais, versdamas juos susilaikyti nuo kitų turto. Prielankumas svetimiems per silpnas šiam tikslui; o dėl kitų aistrų, tai jos veikiau kursto šį godumą, kai mes pastebime, jog juo didesni mūsų turtai, juo daugiau turime galimybių patenkinti visus savo norus. Tad jokia aistra nepajėgi valdyti jaudulių dėl interesų, be paties jaudulio, pakeitusio savo kryptį. O šis pokytis būtinai turėtų vykti kuo mažiau mąstant, nes akivaizdu, kad aistra kur kas labiau patenkinama, jei pati save apriboja, o ne veikia laisvai, ir kad saugodami visuomenę mes įgyjame daugiau pranašumo įgyti valdas negu būdami vieni ir apleisti, nes ši padėtis skatina prievartą ir visuotinę savivalę. Tad klausimas dėl žmogaus prigimties nedorumo ar gerumo nė trupučio nesusijęs su kitu klausimu dėl visuomenės kilmės, ir, be žmonių protingumo ar kvailumo, čia nereikėtų nieko svarstyti. Mat nesvarbu, ar savanaudiškumo aistrą laikysime ydinga ar dorovinga, nes tik ji pati save ir riboja; jeigu ji dorovinga, žmonės tampa visuomeniški dėl savo dorybės; jeigu jinai ydinga — taip pat veikia jų yda.

Na, kadangi tereikia nustatyti valdymo stabilumo taisyklę, ir ši aistra pati apriboja save; tad jeigu ši taisyklė būtų labai abstrakti ir sunkiai sugalvojama, visuomenę tam tikra prasme reikėtų laikyti atsitiktiniu daugelio amžių padariniu. Tačiau jei būtų pripažinta, kad negali būti nieko paprastesnio ir akivaizdesnio už šią taisyklę, kad kiekvienas tėvas turi ją nustatyti tam, kad išsaugotų taiką tarp savo vaikų, ir kad šios pirmosios užuomazgos turi būti pripažįstamos kasdien visuomenei plečiantis; jei visa tai pasirodytų akivaizdu, kaip iš tiesų ir turi būti, mes galime padaryti išvadą, jog visiškai neįmanoma, kad žmonės bent kurį laiką išlaikytų laukinę būklę, visuomenės pirmtakę; ir kad patį pirmąjį jų būvį ir padėtį pagrįstai galima laikyti visuomeniniu. Tas, beje, netrukdo filosofams, jei jie to pageidauja, savo samprotavimus išplėsti iki tariamai prigimtinės valstybės ta sąlyga, kad jie sutiks, jog tai tėra filosofinis pramanas, niekada nebuvęs ir negalėjęs būti tikrovėje. Žmogaus prigimtis susideda iš dviejų principinių dalių, reikalingų visiems jos veiksmams, iš jaudulių ir supratimo; tad aišku, kad akli pirmųjų judesiai, nevadovaujami supratimo, atima iš žmonių galimybę kurti visuomenę; be to, mes galbūt galime skyrium svarstyti šių dviejų proto sudedamųjų skirtingų operacijų padarinius. Ta pati laisvė turėtų būti leidžiama ne tik gamtos, bet ir moralės filosofams; be to, pirmiesiems labai įprasta bet kokius dviejų sudėtinių dalių judesius nagrinėti kaip atskirus, nors kartu jie pripažįsta, kad šie nėra sudėtiniai ir nėra skiriami.

Taigi šią prigimtinę valstybę reikia laikyti paprastu pramanu, nelabai tesiskiriančiu nuo poetų sugalvoto aukso amžiaus; skirtumas tik tas, kad pirmasis aprašytas kaip kupinas karų, smurto ir neteisingumo, o antrąjį mums rodo kaip pačią žavingiausią ir taikingiausią būseną, kokią tegalima įsivaizduoti. Metų laikai per šį pirmąjį gamtos amžių buvę tokie švelnūs, jei tikėtume poetais, kad žmonėms nereikėjo rūpintis nei drabužiais, nei pastoge pasislėpti nuo karščio ir šalčio; tekėjo vyno ir pieno upės, ąžuolai tiekė medų, gamta savaime teikė pačių didžiausių skanėstų. Ir tai ne svarbiausi šio laimės amžiaus pranašumai. Ne tik gamtoje nebuvo vėtrų ir audrų; ir žmogaus širdis nepažino šių smarkiausių audrų, dabar sukeliančių tokį sujudimą ir atnešančių tokią sumaištį. Niekas nebuvo girdėjęs apie godumą, garbės troškimą, žiaurumą, savanaudiškumą; nuoširdus prieraišumas, gailestis, simpatija — vieninteliai judesiai, pažįstami žmogaus protui. Netgi mano ir tavo skirtis buvo nežinoma tai laimingajai mirtingųjų rasei, o kartu ir nuosavybės bei pareigos, teisingumo ir neteisingumo sampratos.

Tai, be abejo, reikia laikyti tuščiu pramanu; vis dėlto jis nusipelno mūsų dėmesio, nes niekas negali akivaizdžiau parodyti šių dorybių, šios mūsų tyrinėjimo temos, kilmės. Aš jau esu pažymėjęs, kad teisingumas atsiranda iš žmonių susitarimų ir kad jie yra priemonė pašalinti kai kuriems nepatogumams, atsirandantiems, kai tam tikros žmogaus proto kokybės sutampa su išorinių objektų padėtimi. Tokios proto kokybės yra savanaudiškumas ir ribotas kilnumas ; o išorinių objektų padėtis — lengvai besikeičianti ir kartu jų stygius palyginti su žmonių poreikiais ir troškimais. Tačiau nors filosofai galbūt ir susipainiojo tarp šių spekuliacijų, poetai patikimiau vadovavosi tam tikru skoniu ar bendru instinktu, daugelyje įvairių samprotavimų pažengusiu toliau už bet kurį iš tų menų ir filosofijų, su kuriomis mes jau susipažinome. Jie greitai pastebėjo, kad jeigu kiekvienas žmogus švelniai atsižvelgtų į kitą arba jei gamta gausiai patenkintų visus mūsų poreikius ir troškimus, tai nebeliktų interesų pavydo — prielaidos teisingumui atsirasti; tada nebūtų atsiradę ir tų nuosavybės bei valdymo skirtumų ir apribojimų, kuriais dabar žmonija naudojasi. Padidinkite iki reikiamo laipsnio žmonių prielankumą arba gamtos dosnumą ir teisingumą paversite nenaudingu, pakeitę jį kur kas tauresnėmis dorybėmis ir kur kas vertesnėmis gėrybėmis. Žmonių savanaudiškumą sužadina per menki, palyginti su mūsų poreikiais, turimi turtai; ir tik šiam savanaudiškumui suvaržyti žmonės buvo priversti atsisakyti bendrystės ir atskirti savo nuosavybę nuo kitų.