Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Jei prielankumas visuomenei ar požiūris į žmonijos interesus negali būti pradiniu teisingumo motyvu, juo labiau šiuo motyvu negali būti privatus prielankumas arba požiūris į susijusio asmens interesus. O jei jis yra mano priešas ir suteikia man rimtą priežastį jo nekęsti? O jei jis ydingas žmogus, nusipelnęs visos žmonijos neapykantos? O jei jis šykštuolis ir jam visiškai nenaudinga tai, ką norėčiau iš jo paimti? O jei jis išlaidus patvirkėlis, ir dideli turtai jam atneš daugiau žalos, negu naudos? O jei aš esu dideliame varge ir turiu motyvų skubiai gauti ką nors savo šeimai? Visais šiais atvejais pradinis teisingumo motyvas neveiktų; vadinasi, neveiktų ir pats teisingumas, o kartu ir jokia nuosavybė, teisė ir prievolė.

Turtingas žmogus turi moralinę prievolę perduoti skurstantiems dalį savo pertekliaus. Jeigu privatus prielankumas būtų pirminis teisingumo motyvas, žmogus neprivalėtų palikti kitiems didesnių turtų už tuos, kuriuos jis privalo jiems duoti. Skirtumas bent jau turėtų būti labai nedidelis. Žmonės paprastai labiau prisiriša prie to, ką jie turi, negu prie to, kuo niekada nesinaudojo, todėl būtų žiauriau atimti iš žmogaus ką nors, negu ko nors neduoti jam. Tačiau kas ims tvirtinti, kad tai yra vienintelis teisingumo pamatas?

Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės taip prisiriša prie savo turtų, yra ta, jog jie laiko juos savo nuosavybe, o ją neliečiamai užtikrina visuomenės įstatymai. Tačiau tai antrinė aplinkybė, ji priklauso nuo pirmiau atsiradusių teisingumo ir nuosavybės sampratų.

Manoma, kad žmogaus nuosavybė yra saugoma nuo kiekvieno mirtingojo visais įmanomais atvejais. Tačiau vienų žmonių privatus prielankumas yra ir turėtų būti silpnesnis už kitų, o daugelis, netgi dauguma, jo visiškai neturi. Vadinasi, privatus prielankumas nėra pirminis teisingumo motyvas.

Iš viso to išeina, kad mes neturime kito realaus arba visuotinio motyvo laikytis teisingumo įstatymų, išskyrus patį teisingumą, ir kad jo laikytis vertinga; o kadangi joks veiksmas negali būti teisingas arba vertingas, jeigu jis negali kilti dėl kokio nors skirtingo motyvo, tai čia pasireiškia akivaizdi sofistika ir samprotavimas uždaru ratu. Tad, jei nepripažinsime, kad prigimtis įtvirtina sofistiką ir paverčia ją būtina ir neišvengiama, tai turėsime pripažinti, jog teisingumo ir neteisingumo jausmas kyla ne iš prigimties, bet atsiranda dirbtinai, nors ir neišvengiamai, dėl išsilavinimo ir žmogiškųjų susitarimų.

Kaip išvadą prie šio samprotavimo aš pridursiu tai, kad nors joks veiksmas negali būti pagirtinas arba peiktinas, jei neturi tam tikrų motyvų ar skatinančių aistrų, skirtingų nuo moralumo pojūčio, vis dėlto šios skirtingos aistros turi turėti didelę įtaką šiam jausmui. Atsižvelgdami į bendrą jų jėgą žmogaus prigimtyje mes giriame arba peikiame. Spręsdami apie gyvūnų kūno grožį mes visada atkreipiame dėmesį į tam tikros rūšies sandarą; jei atskiros dalys ir bendri bruožai išlaiko tai rūšiai būdingas proporcijas, mes tariame, kad jie dailūs ir gražūs. Panašiai mes visada atsižvelgiame į prigimtinę ir įprastinę aistrų jėgą, kai sprendžiame apie ydą ir dorybę; ir jei aistros labai smarkiai nukrypsta į šalį nuo įprastinių kriterijų, mes visada nepritariame joms kaip ydingoms. Žmogus iš prigimties savo vaikus myli labiau už sūnėnus, sūnėnus — labiau už pusbrolių vaikus, o pusbrolių vaikus — labiau už svetimus, jei visos kitos aplinkybės yra lygios. Iš čia atsiranda ir mūsų bendrieji pareigos kriterijai, kai vienus žmones lyginame su kitais. Mūsų pareigos jausmas visada laikosi įprastinės ir prigimtinės mūsų aistrų tėkmės.

Kad nieko neįžeisčiau, turiu čia pažymėti, jog teigdamas, kad teisingumas nėra prigimtinė dorybė, aš vartoju žodį prigimtinis tik kaip dirbtinio priešingybę. Pagal kitas šio žodžio reikšmes joks žmogaus proto principas nėra natūralesnis už dorybės jausmą; tad jokia dorybė nėra natūralesnė už teisingumą. Žmonija yra sumani gentis; ir jeigu koks nors išradimas akivaizdus ir absoliučiai būtinas, jį visiškai pagrįstai galima vadinti prigimtiniu kaip ir viską, kas, be jokio minties ar mąstymo įsikišimo tiesiogiai atsiranda iš prigimtinių principų. Nors teisingumo taisyklės yra dirbtinės , jos nėra pasirenkamos. Ir nėra neteisinga vadinti jas terminu Prigimtiniai įstatymai, jeigu prigimtinis mums reiškia tai, kas bendra visiems žmonėms, arba net jei mes susiauriname jo reikšmę ir suprantame, kad tai neatskiriamai susiję su gentimi.

II SKYRIUS Apie teisingumo ir nuosavybės kilmę

Dabar mes pradėsime tyrinėti du klausimus, t. y. būdą, kuriuo žmonės dirbtinai nustato teisingumo taisykles, ir priežastis, kurios verčia mus šių taisyklių laikymuisi arba atmetimui priskirti moralinį grožį ar negražumą. Toliau paaiškės, jog tai du atskiri klausimai. Pradėsime nuo pirmojo.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad iš visų žemėje gyvenančių būtybių gamta niekam nebuvo tokia žiauri kaip žmogui, jam užkrovė daugybę reikmių ir poreikių ir menkai tesuteikė priemonių šiems poreikiams patenkinti. Kitoms būtybėms šie du dalykai paprastai atsveria vienas kitą. Jei laikysime liūtą nepasotinamu mėsėdžiu gyvūnu, lengvai pastebėsime, kad jo poreikiai labai dideli, bet jeigu atkreipsime dėmesį į jo sudėjimą ir temperamentą, vikrumą, drąsą, galimybę apsiginti ir į jo jėgą, pamatysime, kad jo pranašumai atitinka jo poreikius. Avys ir jaučiai neturi visų šių pranašumų, užtat jų poreikiai saikingesni, o maisto jie gauna nesunkiai. Ir tik žmogaus prigimtinis bejėgiškumo ir poreikių junginys pasiekia didžiausią mastą. Ne tik maistas, reikalingas jam išgyventi, pasprunka jo beieškant ar prie jo priartėjus arba bent jau reikalauja darbo, kad jį susikurtų, bet jis dar turi apsirūpinti drabužiais ir būstu, kad apsisaugotų nuo oro negandų; o jei žvelgsime į jį tik kaip į žmogų, jis neturi nei apsigynimo priemonių, nei jėgos, nei kitų prigimtinių gebėjimų, kurie bent šiek tiek atitiktų tokią daugybę poreikių.

Tik visuomenė suteikia jam galimybę savo trūkumams kompensuoti ir pasiekti tą patį lygį kaip ir kitų gyvų būtybių ir netgi tapti už jas pranašesniam. Visuomenė kompensuoja visą jo bejėgiškumą; ir nors šiomis aplinkybėmis jo poreikiai kas akimirką auga, jo gebėjimai auga dar greičiau, ir jis visais atžvilgiais tampa daug labiau patenkintas ir laimingesnis, negu galėtų tikėtis būti, jei liktų laukinis ir vienišas. Kai kiekvienas individualus asmuo dirba atskirai ir tik sau, jo jėga per menka atlikti bet kokiam svaresniam darbui; jo pastangos, naudojamos tenkinti visiems skirtingiems poreikiams, niekada nepasiekia tobulumo jokioje konkrečioje srityje; be to, jo jėga ir sėkmė nėra nuolatinės, tad menkiausią klaidą bet kurioje iš sričių neišvengiamai lydi žlugimas ir vargas. Visuomenė suteikia priemonių šiems trims nepatogumams įveikti. Sujungus jėgas išauga mūsų galia; dėl darbo pasidalijimo tobulėja mūsų gebėjimai; dėl savitarpio pagalbos mes tampame mažiau pažeidžiami likimo ir atsitiktinumų. Tad dėl šios papildomos jėgos, gebėjimų ir saugumo ir visuomenė įgauna pranašumo.

Tačiau tam, kad susiformuotų visuomenė, reikia, kad ji ne tik turėtų pranašumų, bet kad ir žmonės žinotų apie šiuos pranašumus; tačiau jei jie tebėra laukiniai ir neišsilavinę, neįmanoma, kad jie vien tyrinėdami ir mąstydami pasiektų šį žinojimą. Didžiausia laimė, kad su šiais poreikiais, sunkiai ir miglotai patenkinamais, susijęs dar vienas poreikis, lengvai ir gana aiškiai patenkinamas, ir jį pagrįstai galima laikyti pirminiu ir pradiniu žmonių visuomenės principu. Šis poreikis — tai ne kas kita, tik prigimtinis lyčių potraukis, jas sujungiantis ir išsaugantis sąjungą tol, kol neatsiranda naujų saitų ir rūpesčio dėl bendros atžalos. Šis naujas rūpestis tampa ir sąjungos tarp tėvų ir atžalos principu, formuojančiu skaitlingesnę bendruomenę; jai vadovauja tėvai, nes jie stipresni ir protingesni, tačiau kartu jų valdžią riboja šie prigimtiniai jauduliai, jaučiami savo vaikams. Netrukus pripratimas ir įprotis operuoti švelniu vaikų protu verčia juos pajusti bendruomenės teikiamą naudą ir laipsniškai pripratina juos prie jos, nugludina šiurkščius kampus ir nepageidaujamas užgaidas, trukdančias jų sąjungai.