Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

O jei pasirinktume dar panašesnį pavyzdį. Aš labai norėčiau kam nors užduoti klausimą, kodėl kraujomaiša žmonėms yra nusikaltimas ir kodėl tas pats veiksmas ir tie patys santykiai gyvūnams nėra nė trupučio nedori ir išsigimę? Jei būtų atsakyta, kad gyvūnams šis veiksmas yra nekaltas, nes jų samprotavimo negana suprasti jo nedorumui, tačiau žmogui, kuriam duotas šis gebėjimas, turintis suvaržyti jo pareigas, šis veiksmas iš karto tampa nusikalstamu; jei būtų šitaip pasakyta, aš paprieštaraučiau, jog tai akivaizdžiai užburtas ginčų ratas. Juk prieš protavimu suvokiant šį nedorumą, nedorumas turi egzistuoti; vadinasi, jis nepriklauso nuo mūsų protavimo sprendimų ir iš tikrųjų yra jų objektas, o ne padarinys. Tad remiantis šia sistema, kiekvienas gyvūnas turi jausmus, potraukius ir valią, tai yra kiekvienas gyvūnas turi tas pačias dorybes ir ydas, už kurias mes giriame ir peikiame žmogiškąsias būtybes. Skirtumas tas, kad mūsų aukštesnis protavimas gali padėti mums atskleisti ydą arba dorybę ir šitaip papildyti kaltinimą arba pagyrimą; ir dar šis atradimas numato atskirą šių moralinių skirčių esinį, esinį, kuris priklauso vien nuo valios, potraukio bei noro ir kurį tiek mintimis, tiek tikrovėje galima atskirti nuo protavimo. Gyvūnams vienas kito atžvilgiu būdingi tokie patys santykiai kaip ir žmonių giminei, vadinasi, jiems turėtų būti būdingas ir toks pats moralumas, jei moralumo esmę lemtų šie santykiai. Tinkamo protavimo laipsnio trūkumas galėtų trukdyti jiems suvokti moralines pareigas ir prievoles, bet niekaip negalėtų trukdyti šioms pareigoms egzistuoti; nes iš pradžių jos turi egzistuoti tam, kad būtų suvoktos. Protavimas turi jas atrasti, bet negali jų sukurti. Šį argumentą verta pasvarstyti, nes, mano manymu, jis visiškai įtikinamas.

Šis samprotavimas ne tik įrodo, kad moralumas nesusideda iš jokių santykių, kurie yra mokslo objektas, bet giliau panagrinėjus taip pat įtikinamai įrodo, kad jis nesusideda iš jokių materialių faktų, kuriuos gali atskleisti supratimas. Tai antroji mūsų argumento dalis; ir jei paaiškės jo akivaizdumas, galėsime daryti išvadą, kad moralumas nėra protavimo objektas. Bet argi gali kilti kokių nors sunkumų įrodinėjant, kad yda ir dorybė nėra materialūs faktai, apie kurių egzistavimą mes galime padaryti išvadą protaudami? Imkite bet kurį ydingu laikomą veiksmą, pavyzdžiui, apgalvotą žmogžudystę. Ištyrinėkite jį bet kokioje šviesoje ir žiūrėkite, ar galima rasti materialų faktą, arba realų egzistavimą, kurį vadinate yda. Kad ir kaip į jį žvelgsite, rasite vien tam tikras aistras, motyvus, valingumą ir mintis. Jokio kito materialaus fakto čia nėra. Kol svarstote apie objektą, visiškai nepastebite ydos. Niekada jos nerasite, kol nenukreipsite savo apmąstymų į savo širdį ir nerasite savyje pasmerkimo jausmo, kylančio jums dėl šio veiksmo. Tai ir yra materialus faktas, bet jis yra pojūčio, ne samprotavimo objektas. Jis yra jumyse, o ne objekte. Tad, kai paskelbiate bet kurį veiksmą arba bruožą ydingu, jūs teturite galvoje, kad apmąstydami jį, atsižvelgiant į jūsų prigimties sandarą, jūs išgyvenate kaltinimo pojūtį, arba jausmą. Taigi ydą ir dorybę galima palyginti su garsais, spalvomis, karščiu ir šalčiu, kurie, pagal modernybės filosofiją, yra ne objektų kokybės, o proto suvokimai. Ir šį moralės atradimą, panašiai kaip ir fizikos, reikia laikyti reikšminga spekuliatyviųjų mokslų pažanga; nors kaip ir fizikoje jis neturi didelės praktinės įtakos. Nėra nieko realesnio ir niekas negali labiau mūsų jaudinti už mūsų pačių malonius arba neramius jausmus; o jei jie palankūs dorybei ir nepalankūs ydai, daugiau nieko ir nereikia mūsų elgesiui ir poelgiams reglamentuoti.

Negaliu susilaikyti prie šių samprotavimų nepridūręs pastabos, galbūt ji pasirodys reikšminga. Aš pastebėjau, kad kiekvienoje iš moralės sistemų, su kuriomis man yra tekę susidurti, autorius kurį laiką samprotauja įprastai, nustato Dievo buvimą ar stebi žmogiškuosius reikalus; ir staiga aš nustebęs pamatau, jog vietoje įprastinių teiginių porų yra arba nėra, aš nebesusiduriu su nė vienu teiginiu, kuris nebūtų susietas su turi arba neturi. Šis pokytis įvyksta nepastebimai, vis dėlto jis nepaprastai reikšmingas. Juk jei šis turi arba neturi reiškia kokį nors naują santykį arba tvirtinimą, būtina jį pastebėti ir paaiškinti; kartu turi būti pagrįsta ir tai, kas atrodo visiškai nesuprantama: kaip šis naujas santykis gali būti išvedamas iš kitų, visiškai skirtingų. Tačiau autoriai dažniausiai nesinaudoja šia atsargumo priemone, tad aš drįsiu rekomenduoti ją skaitytojams; ir esu tikras, kad truputis dėmesio sugriaus visas neišmanėliškas moralės sistemas ir leis mums pamatyti, jog ydos ir dorybės skirtis nėra pagrįsta vien objektų santykiais ir nėra suvokiama protaujant.

II SKYRIUS Moralinės skirtys atsiranda iš moralumo pojūčio

Tad visa argumentacijos eiga veda mus prie išvados, kad yda ir dorybė neatrandamos paprasčiausiai protaujant ar lyginant idėjas, kad turėtų būti jų sukeliami įspūdžiai ar jutimai, leidžiantys mums juos skirti. Mūsų sprendimai dėl moralinio sąžiningumo arba ydingumo akivaizdžiai yra suvokimai; o visi suvokimai yra arba įspūdžiai, arba idėjos, tad vieno atmetimas yra įtikinamas argumentas už kitą. Todėl moralumas yra kur kas labiau juntamas nei apie jį sprendžiama; nors šis jutimas, ar pojūtis, dažniausiai yra toks švelnus ir silpnas, kad mes esame linkę sumaišyti jį su idėja pasiduodami sau būdingam įpročiui visus labai vienas į kitą panašius dalykus laikyti tapačiais.

Kitas klausimas, kokia yra šių įspūdžių prigimtis ir kaip jie mumis operuoja? Čia mes negalime ilgai likti nežinioje, bet turime paskelbti, kad dorybės sukeltas įspūdis yra malonus, o atsiradęs dėl ydos atneša nerimą. Tuo mus įtikina kiekvienos akimirkos patyrimas. Nėra malonesnio ir gražesnio vaizdo už taurų ir kilnų veiksmą; ir niekas nesuteikia mums didesnio pasibjaurėjimo už žiaurumą ir klastą. Joks džiaugsmas neprilygsta pasitenkinimui, patirtam mylimų ir gerbiamų draugijoje; o didžiausia bausmė yra būtinybė praleisti savo gyvenimą su tais, kurių nekenčiame arba niekiname. Paprasta drama arba romanas gali pateikti dorybės atnešamo malonumo ir ydos sukeliamo skausmo pavyzdžių.

Kadangi skiriamieji įspūdžiai, pagal kuriuos moralinis gėris ar blogis yra pažinus, yra ne kas kita, tik tam tikri skausmai arba malonumai, iš to išeina, jog tam, kad išsiaiškintume, kodėl vienas bruožas yra pagirtinas, o kitas smerktinas, tereikia visais šių moralinių skirčių tyrimais parodyti principus, kurie verčia jausti pasitenkinimą ar nerimą apžvelgus bet kurį bruožą. Veiksmas arba jausmas, arba bruožas yra dorybingas arba ydingas; kodėl? Nes jo vaizdas tampa tam tikros rūšies malonumo arba nerimo priežastimi. Tad nurodę malonumo arba nerimo priežastį mes gana gerai paaiškiname ydą arba dorybę. Dorybės pojūtis yra ne kas kita, tik tam tikras pasitenkinimo jausmas apmąstant bruožą. Pats šis jausmas ir yra mūsų pagyrimas arba susižavėjimas. Toliau mes neiname; ir nesiaiškiname pasitenkinimo priežasties. Mes nedarome išvados, jog bruožas dorybingas, nes jis malonus; tačiau jausdami, kad jis šiuo tam tikru būdu malonus, mes, tiesą sakant, jaučiame, kad jis dorybingas. Taip pat kaip ir su mūsų sprendimais apie visas grožio, skonio ir pojūčių rūšis. Mūsų pritarimą lemia tiesiogiai jų teikiamas malonumas.

Aš paprieštaravau sistemai, nustatančiai amžinus racionalius teisingumo ir neteisingumo kriterijus, nes neįmanoma protingų būtybių veiksmuose parodyti jokių santykių, kurių nerastume išoriniuose objektuose; o jei moralumą visada lydi šie santykiai, tai ir negyva materija gali tapti dorybinga arba ydinga. Panašiai galima paprieštarauti ir dabar pristatomai sistemai, kad dorybę ir ydą apibrėžia malonumas arba skausmas, o šios kokybės visada turi kilti iš pojūčių; išeina, kad bet kuris gyvas ar negyvas, protingas ar neprotingas objektas gali tapti moraliai geras arba blogas, jei tik jis gali sužadinti pasitenkinimą arba nerimą. Tačiau nors ir šis prieštaravimas atrodo visiškai toks pats, jis toli gražu neturi tokios pačios jėgos kaip pirmasis. Nes, pirma , akivaizdu, kad terminu malonumas mes įvardijame pojūčius, kurie labai skiriasi vienas nuo kito ir kuriems būdingas tik toks tolimas panašumas, kokio reikia jiems įvardyti tuo pačiu abstrakčiu terminu. Geras muzikos kūrinys ir gero vyno butelis abu lygiai teikia malonumą; maža to — jų gerumą nulemia vien tik malonumas. Bet argi dėl to mes galime sakyti, kad vynas yra harmoningas, o muzika — skani? Panašiai tiek negyvas objektas, tiek bet kurio asmens būdas ar jausmai — abu lygiai gali suteikti mums malonumą; tačiau skirtingas pasitenkinimas dėl jų neleidžia mums sumaišyti savo jausmų ir verčia vienam priskirti dorybę, o kitam ne. Be to, ne kiekvienas dėl bruožų ir veiksmų atsiradęs malonumo arba skausmo jausmas yra tos ypatingos rūšies, verčiančios girti arba smerkti. Geros priešo savybės gali skaudinti mus, vis dėlto jos gali nusipelnyti mūsų pagarbos ir dėmesio. Tik jei charakterio bruožai vertinami apskritai, neatsižvelgiant į konkrečius mūsų interesus, charakteris tampa šio jausmo arba pojūčio, dėl kurio įvardijamas moraliai geru arba blogu, priežastimi. Tiesa, šie pojūčiai, kilę dėl interesų ir moralės, linkę susimaišyti ir natūraliai pereiti vieni į kitus. Retai pasitaiko, kad nemanytume, jog priešas ydingas, ir negalėtume atskirti prieštaravimo mūsų interesams nuo tikrosios piktadarybės bei niekšiškumo. Tačiau tai netrukdo jausmams savaime išlikti skirtingiems; tad supykęs, bet nuovokus žmogus gali apsisaugoti nuo tokių iliuzijų. Panašiai, nors aišku, kad muzikalus balsas visada natūraliai suteikia tam tikrą malonumą, vis dėlto žmogui sunku pajusti, kad priešo balsas malonus, arba pripažinti, kad jis muzikalus. Tačiau asmuo, turintis jautrią klausą ir sugebantis save valdyti, sugeba atskirti šiuos jausmus ir girti tą, kas vertas pagyrimo.