Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Kadangi moralė vis dėlto turi įtakos veiksmams ir jauduliams, vadinasi, jų negali sukelti protavimas; taip yra todėl, kad vien protavimas, kaip mes jau įrodėme, niekaip negali daryti šios įtakos. Moralė sužadina aistras ir sukuria arba užkerta veiksmus. Pats protavimas yra visiškai bejėgis šiuo atžvilgiu. Vadinasi, moralumas nėra mūsų protavimo išdava.

Manau, niekas nepaneigs šios išvados teisingumo; ir nėra kitokių būdų jos išvengti, kaip tik paneigti principą, kuriuo ji pagrįsta. Kol pripažįstama, kad protavimas neturi įtakos mūsų aistroms ir veiksmams, neverta apsimetinėti, kad moralumas atrandamas vien dedukciniu protavimu. Aktyvus principas niekaip negali būti grindžiamas neaktyviu, o jei protavimas pats esti neaktyvus, toks jis turėtų likti visais savo pavidalais ir apraiškomis, kad ir kur jis veiktų — prigimtiniuose ar moraliniuose dalykuose, ar spręstų apie išorinių kūnų jėgas, ar apie protingų būtybių veiksmus.

Būtų nuobodu kartoti visus tuos argumentus, kuriais aš įrodžiau80, kad protavimas yra visiškai inertiškas ir kad jis niekada negali nei užkirsti, nei sukurti jokio veiksmo ar jaudulio. Nesunku prisiminti, kas buvo pasakyta šia tema. Šia proga aš priminsiu tik vieną iš šių argumentų ir pasistengsiu, kad jis būtų dar įtikinamesnis ir dar labiau tiktų nagrinėjamai temai.

Protavimas — tai tiesos arba klaidingumo atskleidimas. Tiesą ar klaidingumą lemia tai, ar jie atitinka ar neatitinka realius idėjų santykius arba realų egzistavimą ir materialų faktą. Vadinasi, viskas, ko neapima šis atitikimas arba neatitikimas, negali būti nei tiesa, nei melas ir niekada negali būti mūsų protavimo objektas. Tad akivaizdu, kad mūsų aistrų, valingumo ir veiksmų neapima joks atitikimas ir neatitikimas, nes tai pirminiai faktai ir realybės, baigtiniai savyje ir visiškai nepriklausomi nuo jokių kitų aistrų, valingumo ir veiksmų. Todėl neįmanoma, kad jie būtų pripažinti tiesa arba melu ir kad prieštarautų arba paklustų protavimui.

Šis argumentas dvigubai naudingas dabartiniam mūsų tikslui. Mat jis tiesiogiai įrodo, kad veiksmų vertingumas kyla ne todėl, kad jie atitinka protavimą, o peiktinumas — ne todėl, kad jam prieštarauja; be to, tą pačią tiesą jis įrodo labiau netiesiogiai , nes parodo mums, kad protavimas, nesugebantis iš karto užkirsti ar sukurti jokio veiksmo paneigdamas jį arba pritardamas jam, negali būti moralinio gėrio arba blogio, galinčių daryti tokią įtaką, šaltinis. Veiksmai gali būti pagirtini ir peiktini, tačiau jie negali būti protingi; todėl pagirtina arba peiktina yra ne tas pats, kas protinga arba neprotinga. Veiksmų vertingumas ir nevertingumas dažnai prieštarauja prigimtiniams mūsų polinkiams, o kartais ir sulaiko nuo jų. Tačiau protavimas niekada neturi tokios įtakos. Vadinasi, moralinė skirtis nėra protavimo vaisius. Protavimas esti visiškai neaktyvus ir niekaip negali būti tokio aktyvaus principo kaip sąžinė, arba moralės jausmas, šaltiniu.

Tačiau galbūt galima sakyti, kad nors valia arba veiksmas negali tiesiogiai prieštarauti protavimui, mes galime nustatyti tokį prieštaravimą pagal veiksmo palydovus, tai yra pagal jo priežastis ar padarinius. Veiksmas gali tapti sprendimo priežastimi, arba veiksmą netiesiogiai gali sukelti sprendimas, jeigu jis sutampa su aistra; o jei piktnaudžiautume kalba, ką filosofija vargu ar leistų, tai tą patį prieštaravimą galime priskirti veiksmui. Dabar pravartu panagrinėti, kiek ši tiesa ar netiesa gali būti moralės šaltiniu.

Jau buvo pastebėta, kad protavimas griežta ir filosofine prasme gali turėti įtakos mūsų elgesiui tiktai dviem būdais: kai jis sužadina aistrą, pranešęs mums apie kažko, kas yra tinkamas jo objektas, egzistavimą; arba kai jis atranda priežasčių ir padarinių jungtį ir suteikia mums priemonių kokiai nors aistrai pasireikšti. Tik šių rūšių sprendimai gali lydėti mūsų veiksmus arba, galėtume sakyti, tam tikru būdu juos sukurti; ir reikia pripažinti, šie sprendimai dažnai gali būti apgaulingi ir klaidingi. Asmenį gali apimti aistra, jei jis įsivaizduoja skausmą arba malonumą esant objekte, neturinčiame jokio polinkio sukurti nė vieno iš šių pojūčių, arba sukuria visiškai priešingą pojūtį, negu įsivaizduojama. Asmuo taip pat gali imtis klaidingų priemonių savo tikslui pasiekti ir savo neprotingu elgesiu uždelsti sumanymo vykdymą, užuot pagreitinęs jį. Galima manyti, kad šie klaidingi sprendimai veikia su jais susijusias aistras ir veiksmus ir, vaizdingai bei netiksliai kalbant, paverčia juos neprotingais. Tačiau net jei tai pripažintume, lengva pastebėti, kad šios klaidos toli gražu nėra viso nemoralumo šaltinis ir kad dažniausiai jos tokios nekaltos, jog neužtraukia asmeniui, taip nesėkmingai į jas puolusiam, jokios kaltės. Jos neperžen gia fakto klaidų, kurių moralistai paprastai niekada nelaiko nusikalstamomis, ribų, nes jos visiškai nepriklauso nuo valios. Aš esu labiau apgailėtinas nei kaltintinas, jei suklydau dėl objektų sukuriamo skausmo ar malonumo įtakos arba jei nežinau tinkamų priemonių savo troškimams patenkinti. Niekas negali tokių klaidų laikyti mano moralinio charakterio trūkumu. Pavyzdžiui, vaisius, kuris iš tikrųjų yra neskanus, iš tolo ir dėl fantazijos klaidos atrodo man puikus ir skanus. Tai pirmoji klaida. Vaisiui pasiekti aš pasirenku tam tikras priemones, netinkamas mano tikslui. Tai antroji klaida; trečiosios, susijusios su veiksmais ir galimai atsirandančios mūsų protavime, apskritai nėra. Taigi aš klausiu, ar tokiomis aplinkybėmis žmogų, kaltą dėl šių dviejų klaidų, kad ir kokios neišvengiamos jos buvo, reikia laikyti piktavaliu ir nusikaltėliu? Arba — ar galima įsivaizduoti, kad tokios klaidos yra viso nemoralumo šaltinis?

Ir čia galbūt derėtų pažymėti, kad jei moralinė skirtis atsirastų iš šių sprendimų teisingumo arba neteisingumo, ji turėtų atsirasti visur, kur tik mes priimame sprendimus; ir nebūtų jokio skirtumo, ar klausimas susijęs su obuoliu ar karalyste ir ar klaida išvengiama ar neišvengiama. Juk jei manoma, kad pati moralumo esmė susideda iš to, ar jis atitinka ar neatitinka protavimą, visos kitos aplinkybės yra grynai sutartinės ir niekaip negali jokiam veiksmui nei pridėti dorybingumo ar piktavališkumo, nei atimti jų iš jo. Prie to dar galima pridurti, kad visos dorybės ir ydos turėtų būti vienodos, nes šis atitikimas arba neatitikimas nepripažįsta laipsnių.

Jei būtų manoma, kad nor s fakto klaida ir nėra nusikaltimas, o teisumo klaida vis dėlto dažnai yra ir kad pastaroji gali būti nemoralumo šaltinis, aš atsakyčiau, jog tokia klaida niekada negali būti pradiniu nemoralumo šaltiniu, nes ji pripažįsta realų teisumą ir klydimą, tai yra realią moralės skirtį, nepriklausomą nuo šių sprendimų. Todėl teisumo klaida gali tapti nemoralumo rūšimi; tačiau šioji būtų antrinė, pagrįsta kokia nors kita pirmesne.

Dėl sprendimų, kurie yra mūsų veiksmų padariniai ir kurie, jei klaidingi, suteikia progą paskelbti, kad šie veiksmai prieštarauja tiesai ir protavimui, mes galime pažymėti, kad patys mūsų veiksmai niekada nėra jokių sprendimų — nei teisingų, nei klaidingų — priežastys ir tik kitiems jie turi tokią įtaką. Aišku, kad veiksmas dažnai gali suteikti progą kitų klaidingoms išvadoms; ir jei asmuo pro langą mato mano geidulingą elgesį su kaimyno žmona, jis labai lengvai gali įsivaizduoti, kad tai iš tikrųjų mano žmona. Šiuo atžvilgiu mano veiksmas tam tikra prasme panašus į melą arba apgaulę; skirtumas tik tas, ir jis yra esminis, kad veiksmą atlieku ne siekdamas, kad kito sprendimas būtų klaidingas, o paprasčiausiai tenkindamas savo geidulį ir aistrą. Vis dėlto atsitiktinai mano poelgis tampa klaidos ir melagingo sprendimo priežastimi, ir jo padarinių klaidingumą, kalbant perkeltine prasme, galima priskirti pačiam veiksmui. Tačiau aš vis tiek nematau jokio pagrindo tvirtinti, kad polinkis tapti tokios klaidos priežastimi yra viso amoralumo pirminė paskata, arba pradinis šaltinis.81