Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Tikimybė esti dviejų rūšių: arba objektas iš tikrųjų pats yra netikras ir nulemtas atsitiktinumo, arba objektas visiškai tikras, bet yra netikras pagal mūsų sprendimą, ir yra daug įrodymų abiem klausimo šalims. Abiejų rūšių tikimybės sukelia baimę ir viltį; šiuodvi kyla tik iš sutampančių jų ypatybių, t. y. netikrumo ir svyravimo, kurį jos primeta vaizduotei dėl joms abiem būdingo įžvalgų priešingumo.

Tik tikėtinas gėris ar blogis įprastai sukuria viltį ir baimę; nes tikimybė, svyruojantis ir nepastovus objekto apžvalgos būdas, natūraliai sukelia panašų aistros sumišimą ir netikrumą. Tačiau galime pažymėti, kad net jei toks sumišimas atsirastų dėl kitų priežasčių, baimės ir vilties aistros kils, nors ir nebus tikimybės; o tai reikia laikyti įtikinamu aptariamos hipotezės įrodymu.

Mes matome, kad blogis, suvoktas tik kaip galimas , irgi kartais sukuria baimę, ypač jeigu blogis labai didelis. Žmogus negali nedrebėdamas galvoti apie nepakeliamus skausmus ir kančias, jeigu jam gresia bent menkiausias pavojus juos patirti. Mažiausią tikimybę atsveria blogio didumas; ir pojūtis tampa toks pat gyvas, tarsi blogis būtų labiau tikėtinas. Vienas pirmojo vaizdas ar šmėstelėjimas turi tokį pat poveikį, kaip daugelis antrojo.

Tačiau ne tik galimas blogis sukelia baimę, bet netgi ir toks, kuris laikomas negalimu ; pavyzdžiui, mes drebame ant prarajos krašto, nors tikrai žinome, kad esame visiškai saugūs ir kad nuo mūsų priklauso, ar žengti žingsnį į priekį. Taip yra dėl tiesioginio blogio artumo, jis veikia mūsų vaizduotę taip, kaip veiktų tikras blogis; tačiau susidūręs su mūsų saugumo apmąstymu jis iš karto išnyksta ir sukuria kitokios rūšies aistrą, kaip kad prieštingi atsitiktinumai sukuria priešingas aistras.

Ir tikras blogis kartais turi tokį patį poveikį baimei sukurti kaip ir galimas arba negalimas. Štai žmogus tvirtame ir gerai saugomame kalėjime be menkiausios galimybės pabėgti dreba nuo minties apie kančias, kurioms jį nuteisė. Taip atsitinka tik tada, jei tikras blogis yra siaubingas ir gniuždantis; tuomet protas su siaubu jį nuolat atmeta, o jis nuolat slegia mintis. Čia blogis įtvirtintas ir nustatytas, tačiau protas neįstengia pasirengti jam; iš šio svyravimo ir netikrumo kyla aistra, pasireiškianti labai panašiai kaip baimė.

Tačiau baimė ar viltis kyla ne tik tada, kai gėris ar blogis yra netikras, jei nežinia, ar jis egzistuoja , bet ir tada, kai jis netikras, jei neaiški jo rūšis. Tarkime, kažkam pasakys kitas asmuo, kurio teisingumu jis negali abejoti, kad staiga nužudytas vienas iš jo sūnų, akivaizdu, kad šio atsitikimo sukelta aistra nevirs tikru sielvartu tol, kol jis negaus patikimos žinios apie tai, kurio iš savo sūnų neteko. Čia blogis tikras, bet lieka netikrumas dėl jo rūšies. Vadinasi, baimė, jaučiama dėl šio atsitikimo, neturi nė mažiausių džiaugsmo priemaišų, ir ją sukelia vien fantazijos svyravimas tarp savo objektų. Ir nors iš kiekvienos šalies sukuriama ta pati aistra, vis dėlto ši aistra negali nusistovėti, nes perima iš vaizduotės nelygų ir nepastovų judėjimą, panašų ne tik į jos pojūčius — sielvarto ir džiaugsmo mišinį ir kovą, — bet ir į priežastis.

Pagal šiuos principus mes galime paaiškinti vieną su aistromis susijusį reiškinį, iš pirmo žvilgsnio, atrodo, labai neįprastą, t. y. kad nuostaba linkusi virsti baime ir kad visi netikėti dalykai mus gąsdina. Pati akivaizdžiausia išvada iš viso to yra ta, kad žmogus iš prigimties apskritai yra bailus, juk netikėtai pasirodžius bet kokiam objektui mes tučtuojau padarome išvadą, kad jis neša mums blogį, ir nė nelaukdami galimybės ištirti, ar jis iš prigimties geras, ar blogas, iš karto pajuntame baimę. Aš sakau, kad tai pati akivaizdžiausia išvada, tačiau giliau patyrinėję mes pamatysime, kad šis reiškinys aiškinamas kitaip. Netikėtas ir keistas pasireiškimas natūraliai sužadina proto sąmyšį, kaip ir kiekvienas dalykas, kuriam nesame pasirengę ir prie kurio nesame įpratę. Šis sąmyšis vėlgi natūraliai sužadina susidomėjimą, arba smalsumą, o šis dėl stipraus ir staigaus objekto impulso esti labai smarkus ir tampa neramus ir savo svyravimu bei netikrumu primena baimės pojūtį arba sumišusią sielvarto ir džiaugsmo aitrą. Šis baimės vaizdinys natūraliai virsta pačia baime, ir sukelia mums tikrą nuogąstavimą dėl blogio, nes protas visada sprendžia labiau pagal savo esamą nusiteikimą, o ne pagal savo objektų prigimtį.

Štai kodėl visų rūšių netikrumas turi stiprią jungtį su baime, net jei jis dėl priešingų savo mums perteiktų įžvalgų ir samprotavimų nesukelia jokio aistrų priešiškumo. Asmuo, palikęs negaluojantį draugą, jaus didesnį nerimą dėl jo negu būdamas šalia, nors galbūt jis nesugeba ne tik suteikti jam pagalbos, bet ir spręsti apie jo ligą. Nors čia pagrindinis aistros objektas, t. y. draugo gyvybė arba mirtis, yra toks pat netikras ir jam esant, ir nesant, vis dėlto tūkstančio smulkių aplinkybių apie draugo padėtį ir būklę žinojimas traukia idėją ir užkerta svyravimą ir netikrumą, taip priartinantį prie baimės. Netikrumas iš tikrųjų vienu atžvilgiu taip priartėja prie vilties, kaip ir prie baimės, nes jis yra esminė pirmosios aistros dalis; tačiau jis nelinksta prie jos todėl, kad pats netikrumas yra nerimas ir jis turi įspūdžio santykį su nerimo aistromis.

Štai kodėl mūsų netikrumas dėl bet kokių smulkių su asmeniu susijusių aplinkybių sustiprina mūsų nuogąstavimus dėl jo mirties ar nelaimių. Horacijus užsiminė apie šį reiškinį.

Ut assidens implumibus pultus avis

Serpentium allapsus timet,

Magis relictis; non, ut adsit, auxili

Latura plus presentibus.

[Taip paukštė, stebėdama neapsiplunksnavusius savo jauniklius, kur kas labiau baiminasi, kad juos užpuls gyvatės, jeigu jinai juos paliks, nors ir pasilikusi nepajėgs jų apginti].

Tačiau dar labiau gilindamasis į šį baimės ir netikrumo jungties principą aš pastebiu, kad šią aistrą sukelia kiekviena abejonė, net jei ji nė iš vienos šalies nepateikia mums nieko kita, be gėrio ir troškimo. Nekalta mergaitė pirmąją vestuvių naktį gula į lovą kupina baimės ir nuogąstavimų, nors ji tikisi tik didžiausio malonumo ir visų troškimų išsipildymo. Nepatirtas ir didingas įvykis, sumišę lūkesčiai ir džiaugsmas taip sutrikdo jos protą, kad jis nebežino, kurią aistrą rinktis; dėl to kyla sielos svyravimas, arba permainingumas, jis esti tam tikru laipsniu neramus ir labai natūraliai išsigimsta, virsta baime.

Tad ir vėl mes matome, jog kad ir kas sukelia aistrų svyravimą, arba sumaištį, turėdamas nors mažiausią nerimo laipsnį, visada sukuria baimę ar bent jau tokią į ją panašią aistrą, kad jas vargiai galima skirti.

Aš čia apsiribojau vilties ir baimės tyrimu pačiomis paprasčiausiomis ir natūraliausiomis jų aplinkybėmis, nesvarstydamas visos tos įvairovės, kurią jos gali įgauti susimaišius skirtingoms įžvalgoms ir apmąstymams. Siaubas , nustėrimas , nuostaba , susirūpinimas ir kitos panašios aistros tėra skirtingos rūšies ir laipsnio baimė. Nesunku įsivaizduoti, kad skirtingos objekto padėtys ar skirtingi minties posūkiai gali pakeisti net aistros pojūtį; tai iš esmės leidžia paaiškinti visus būdingus ne tik baimės, bet ir kitų jaudulių pogrupius. Meilė gali pasireikšti švelnumo , draugiškumo , intymumo , pagarbos ir geranoriškumo pavidalu ir daugybe kitų apraiškų; galiausiai ir jos yra tokie patys jauduliai; ir jos kyla dėl tų pačių priežasčių, tik šiek tiek pakitusių, tad nėra būtina atskirai jų aiškinti. Štai kodėl aš visą laiką apsiribojau pagrindinės aistros nagrinėjimu.