Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Dėl tos pačios priežasties, kad per daug neišsiplėsčiau, aš atsisakau tyrinėti, kaip valia ir tiesioginės aistros pasireiškia gyvūnams; pernelyg akivaizdu, kad jos yra tokios pačios prigimties ir jas sužadina tokios pačios priežastys kaip ir žmogiškosioms būtybėms. Palieku tai paties skaitytojo nuožiūrai, kartu linkėdamas jam pasvarstyti, kiek naujos reikšmės tai suteikia aiškinamai sistemai.

X SKYRIUS Apie smalsumą arba meilę tiesai

Vis dėlto, man regis, mes buvome šiek tiek neatidūs: peržvelgę tiek daug skirtingų žmogaus proto bruožų ir ištyrę tiek daug aistrų mes nė karto taip ir neaptarėme šios meilės tiesai, kuri buvo pirmasis visų mūsų tyrimų šaltinis. Todėl prieš paliekant šią temą derėtų keletą pamąstymų skirti ir šiai aistrai bei parodyti jos žmogiškosios prigimties ištakas. Šis jaudulys toks savitas, kad nesukeliant neaiškumų ir painiavos jo nebūtų buvę įmanoma traktuoti nė pagal vieną iš čia mūsų tyrinėtų temų.

Tiesa esti dviejų rūšių, ji yra arba idėjų, tokiomis laikomų, santykių atskleidimas, arba objektų idėjų ir realaus objekto egzistavimo atitikimas. Aišku, kad pirmosios rūšies tiesos mes siekiame ne tik kaip tiesos ir kad ne vien mūsų išvadų teisingumas suteikia mums malonumą. Juk šios išvados yra lygiai teisingos ir kai mes skriestuvu atrandame, kad du kūnai lygūs, ir kai sužinome tai pademonstravę matematiškai; ir nors vieni įrodymai demonstraciniai, o kiti tik juslėmis suvokiami, vis dėlto, apskritai kalbant, protas priima lygiai pasitikėdamas ir vienus, ir kitus. Ir iš aritmetinės operacijos, kur ir tiesa, ir tikrumas yra tokios pačios prigimties kaip daugelio sudėtingų algebros problemų, malonumas esti neženklus, jei tik jis nevirsta skausmu; ir tai akivaizdus įrodymas, kad pasitenkinimą, kurį mes kartais patiriame atradę tiesą, sukelia ne paprasta, o tik tam tikrų savybių turinti tiesa.

Pirmoji ir svarbiausia aplinkybė, reikalinga tiesai paversti malonia, yra talentas ir sugebėjimai, naudojami jai išrasti ir atrasti. Tai, kas lengva ir akivaizdu, nevertinama; ir net tai, kas savaime sunku, jei mums tai be vargo ir be mąstymo ir samprotavimo įtampos pažinu, nelabai vertinama. Mums patinka stebėti matematikų demonstracijas; tačiau nelabai džiugintų asmuo, paprasčiausiai nurodantis linijų ir kampų santykius, nors mes visiškai pasikliautume ir jo sprendimų, ir tiesos patikimumu. Čia gana turėti ausis, kad sužinotum tiesą. Mums nereikia nei dėmesio sukaupti, nei savo talento spausti; o tai ir yra iš visų maloniausias proto lavinimas.

Tačiau nors šis talento lavinimas ir yra pagrindinis iš mokslo gaunamo pasitenkinimo šaltinis, vis dėlto aš abejoju, ar jo vieno užtenka, kad suteiktų mums didesnį malonumą. Mūsų atrandama tiesa taip pat turi būti ir reikšminga. Galima iki begalybės kelti algebros problemas ir be pabaigos aiškinti kūgio pjūvių santykius; ir nors keletas matematikų patiria malonumą iš šių tyrimų, tačiau nukreipia savo mintis prie to, kas naudingiau ir svarbiau. Dabar kyla klausimas, kaip ši nauda ir ši svarba operuoja mumis? Sunkumų šiuo klausimu kyla iš to, kad daugelis filosofų eikvojo savo laiką, pražudė savo sveikatą ir prarado turtą ieškodami tokių tiesų, kurias laikė svarbiomis ir naudingomis pasauliui, nors iš viso jų elgesio ir poelgių atrodo, kad jie nebuvo persiėmę publikos nuotaika ir jų apskritai nejaudino žmonijos interesai. Jei juos pavyktų įtikinti, kad jų atradimai neturi jokios reikšmės, jie visiškai prarastų potraukį savo studijoms, neatsižvelgiant į tai, kad yra visiškai abejingi tam, ar jie turi ar neturi reikšmės; panašu, kad tai prieštaravimas.

Kad pašalintume šį prieštaravimą, turime atsižvelgti į tai, kad yra tam tikrų troškimų ir polinkių, kurie neperžengia vaizduotės ir yra veikiau silpni aistrų šešėliai ir vaizdiniai, o ne tikri jauduliai. Antai tarkime, kad koks nors žmogus tikrina kokio nors miesto įtvirtinimus, svarsto jų natūralų ir dirbtinį tvirtumą ir pranašumus; stebi bastionų, pylimų, apkasų ir kitų karinių statinių išdėstymą bei įrengimą; aišku, kad santykiškai jis patirs tiek malonumo ir pasitenkinimo, kiek jie atitinka savo paskirtį. Šis malonumas, kylantis dėl objektų naudingumo, o ne dėl formos, gali būti tik simpatija gyventojams, kurių apsaugai visas šis menas naudojamas, nors galimas dalykas, kad šis asmuo, būdamas svetimšalis arba priešas, širdyje nejaučia jiems jokio gerumo ar netgi gali jų nekęsti.

Iš tiesų galima ir paprieštarauti, kad tokia nutolusi simpatija yra labai menkas pagrindas aistrai; ir kad toks darbštumas ir uolumas, kokį, kaip dažnai tenka pastebėti, turi filosofai, niekaip negali atsirasti iš tokio nereikšmingo šaltinio. Bet čia aš grįžtu prie to, ką jau esu pažymėjęs: kad studijų malonumą daugiausia teikia proto veikla ir talento bei supratimo lavinimas atrandant ar suvokiant kokią nors tiesą. Tiesos reikšmė reikalinga malonumo išbaigtumui, bet jos negalima laikyti jokiu svarbiu papildymu, kuris pats atneša mums džiaugsmą, ji tam tikra prasme reikalinga tik patraukti mūsų dėmesiui. Kai mes esame nerūpestingi ir nedėmesingi, tas pats supratimo veiksmas neturi mums jokio poveikio ir nesugeba perteikti to malonumo, kurį jis mums sukelia, kai esame kitaip nusiteikę.

Tačiau be proto veiksmo, kuris yra svarbiausias malonumo pagrindas, panašiai reikia ir tam tikro sėkmės laipsnio tikslui pasiekti arba mūsų tiriamai tiesai atrasti.

Šiuo klausimu aš pateiksiu bendrą pastabą, galinčią būti naudinga daugeliu progų, t. y. jei protas aistringai siekia kokio nors tikslo, nors iš pradžių ši aistra kyla ne dėl tikslo, o paprasčiausiai dėl veikimo ir siekio, vis dėlto dėl natūralios jaudulių eigos mes imame rūpintis ir pačiu tikslu, ir bet koks nusivylimas jo siekiant kelia nerimą. Taip atsitinka dėl jau minėto aistrų santykio ir lygiagrečios krypties.

Kad visa tai pailiustruočiau panašiu pavyzdžiu, aš pažymėsiu, kad negali būti dviejų panašesnių aistrų už medžioklės ir filosofijos, kad ir kokios nederančios jos atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Akivaizdu, kad medžioklės malonumas susiduria su proto ir kūno veiksmais: judėjimas, dėmesys, sunkumas ir netikrumas. Taip pat akivaizdu, jog šiuos veiksmus turi lydėti naudos idėja tam, kad jie turėtų mums poveikį. Nors labai turtingam ir visiškai nešykščiam žmogui malonu medžioti kurapkas ir fazanus, tačiau jis nejaučia jokio pasitenkinimo šaudydamas į varnas ir šarkas; taip yra todėl kad vienos, anot jo, yra tinkamos maistui, o iš kitų apskritai nėra jokios naudos. Iš to aišku, kad vien nauda arba svarba nesukelia tikros aistros, jų tereikia vaizduotei palaikyti, nes tam pačiam asmeniui, kuris pro pirštus žiūri į dešimteriopai didesnę naudą iš kitų dalykų, patinka parnešti namo pustuzinį slankų arba sėjikų, keletą valandų paukojus jų medžioklei. Kad medžioklės ir filosofijos palyginimas būtų išbaigtesnis, galime pažymėti, kad nors abiem vien mūsų veiksmų tikslas gali būti niekingas, vis dėlto pačiame veiksmų įkarštyje mus apima toks dėmesys šiam tikslui, kad mes labai nerimaujame dėl nusivylimų ir apgailestaujame, jei nesumedžiojame paukščio arba suklystame samprotaudami.

Jeigu mums reikia dar vieno šių jaudulių palyginimo, galime pasvarstyti lošimo aistrą, kuri teikia malonumą pagal tuos pačius principus kaip medžioklė bei filosofija. Kaip jau buvo pažymėta, lošimo malonumą teikia ne vien tik nauda, nes daugelis atsisako tikro pasipelnymo dėl šio pasilinksminimo; ir pats lošimas jo neteikia, nes tie patys asmenys nepatiria jokio pasitenkinimo, kai lošia iš nieko; jis kyla sujungus abi šias priežastis, nors kiekviena iš jų atskirai jokio poveikio neturi. Čia įvyksta kaip chemijoje, kai sumaišę du bespalvius skaidrius skysčius gauname trečią, neperregimą ir spalvotą.