Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Panašu, kad nė vienas jaudulys ypatingo mūsų dėmesio nenusipelno, išskyrus viltį ir baimę, kurias pasistengsime čia pasiaiškinti. Akivaizdu, kad tas pats įvykis, kuris būdamas tikras sukurtų sielvartą arba džiaugsmą, visada sužadina baimę arba viltį, jeigu esti tik tikėtinas ir netikras. Tam, kad suprastume, kodėl ši aplinkybė lemia tokį didelį skirtumą, turime prisiminti tai, ką aš jau minėjau pirmoje knygoje apie tikimybės prigimtį.

Tikimybė kyla iš priešingų galimybių arba iš priežasčių priešingumo, dėl kurio protas neturi galimybių pasirinkti kurios nors iš šalių ir be paliovos blaškosi nuo vienos prie kitos, vieną akimirką priverstas atsižvelgti į objektą kaip į egzistuojantį, kitą priešingai — kaip į neegzistuojantį. Vaizduotė, arba supratimas, vadinkite, kaip norite, svyruoja tarp prieštaraujančių įžvalgų, ir nors galbūt dažniau linksta prie vienos šalies, o ne prie kitos, dėl priežasčių, arba galimybių, prieštaravimo neįmanoma, kad ji prie kurios nors sustotų. Šiuo klausimu pro ir con pakaitomis ima viršų; protas, apžvelgdamas objektą pagal savo prieštaraujančius principus, susiduria su tokiais prieštaravimais, kad galutinai sugriauna bet kokį tikrumą ir nusistovėjusią nuomonę.

Tarkime, kad objektas, kurio tikrumu mes abejojame, yra arba troškimo, arba pasibjaurėjimo objektas; akivaizdu, kad atsižvelgiant į tai, į vieną ar į kitą šalį links mūsų protas, jis turės pajusti džiaugsmo arba liūdesio akimirkų įspūdžius. Objektas, kurio egzistavimo mes trokštame, teikia pasitenkinimą, kai apmąstome jį sukūrusias priežastis, ir dėl tų pačių priežasčių sužadina liūdesį arba nerimą pasvarsčius priešingai; tad supratimas visais tikimybės klausimais skaidosi į priešingas įžvalgas, o jauduliai turi lygiai taip pat skaidytis į priešingas emocijas.

Jei dabar pasvarstysime apie žmogaus protą, pamatysime, kad, kalbant apie aistras, jis iš prigimties panašus ne į pučiamąjį instrumentą, kuris keičiantis garsams nustoja skambėjęs iš karto, kai tik liaujamasi pūsti, o veikiau į styginį instrumentą, kuris po kiekvieno brūkštelėjimo dėl vibracijos dar skleidžia garsą, laipsniškai ir nejučia nutylantį. Vaizduotė nepaprastai greita ir vikri, bet aistros lėtos ir pastovios; todėl kai pateikiamas koks nors objektas, suteikiantis daug įžvalgų vienai ir daug emocijų kitoms, fantazija gali keisti savo įžvalgas labai sparčiai, bet kiekvienas brūkštelėjimas nesukuria aiškaus ir atskiro aistros garso, viena aistra visada esti sumišusi ir susiliejusi su kita. Atsižvelgiant į tai, ar tikimybė linksta prie gėrio ar prie blogio, mišinyje vyraus džiaugsmo arba liūdesio aistra, nes tikimybės prigimtis sudėti į vieną pusę didesnį įžvalgų ar galimybių skaičių arba, o tai yra tas pats, didesnį skaičių vienos aistros grįžimų; arba, kadangi išsisklaidžiusios aistros surenkamos į vieną aistrą, didesnį šios aistros laipsnį. Kitaip tariant, dėl priešingų vaizduotės įžvalgų sielvartas ir džiaugsmas susimaišo vienas su kitu ir iš savo sąjungos sukuria vilties ir baimės aistras.

Remiantis pateikta pastraipa galima iškelti labai neįprastą klausimą dėl šio aistrų priešingumo, tai ir yra dabar mūsų aptariama tema. Pažymėtina, kad jei du priešingų aistrų objektai pateikiami kartu, be vyraujančios aistros sustiprėjimo (apie jį jau buvo aiškinta ir jis įprastai kyla dėl pirmojo jų smūgio ar susidūrimo), kartais pasitaiko, kad abi aistros egzistuoja iš eilės ir nedideliais tarpsniais; kartais jos sunaikina viena kitą ir nė viena iš jų nepasireiškia; o kartais abi lieka susijungusios prote. Todėl galima būtų paklausti, kokia teorija remdamiesi mes galime paaiškinti tokius pokyčius ir iki kokių bendrųjų principų galime jas redukuoti.

Jei priešingos aistros kyla dėl visiškai skirtingų objektų, jos pasireiškia pakaitomis, o idėjų santykio trūkumas atskiria įspūdžius vieną nuo kito ir užkerta jų prieštaravimus. Antai, jeigu žmogų nuliūdina pralaimėtas teismo procesas ir pradžiugina sūnaus gimimas, tai kad ir kaip sparčiai judėtų protas lėkdamas nuo malonaus prie pražūtingo objekto, vargu ar gali sumaišyti vieną jaudulį su kitu ir išlaikyti tarp jų abejingumo būseną.

Šią ramią būseną jis lengviau pasiekia, kai vienas įvykis yra mišrios prigimties ir skirtingomis aplinkybėmis turi kai ką nepalankaus ir kai ką sėkmingo. Nes tuomet abi aistros susiliejusios viena su kita dėl santykio tampa abipusiai griaunančios ir palieka protą visiškai ramų.

Tačiau įsivaizduokime trečią pavyzdį, kad objektas nėra sudėtas iš gėrio ir blogio, o manomai yra tam tikru laipsniu tikėtinas arba netikėtinas; tuomet aš tvirtinu, kad abi priešingos aistros bus kartu pateiktos sielai ir, užuot sunaikinusios ir nuraminusios viena kitą, egzistuos kartu ir iš savo sąjungos sukurs trečią įspūdį, arba jaudulį. Priešingos aistros neįstengia sunaikinti viena kitos, nebent jų priešingi judėjimai susidurtų kaktomuša ir jų sukurti pojūčiai būtų priešingi kaip ir jų judėjimo kryptys. Šį susidūrimą kaktomuša lemia jas sukėlusių idėjų santykiai, o jo didesnį ar mažesnį tobulumą — santykių laipsnis. Jei tai tikimybė, priešingos galimybės yra taip susietos, kad jos lemia to paties objekto egzistavimą arba neegzistavimą. Tačiau šis santykis toli gražu nėra tobulas, nes kai kurios galimybės esti egzistavimo pusėje, o kitos — neegzistavimo; o tai visiškai nesuderinami dalykai. Neįmanoma vienu nekintamu žvilgsniu apžvelgti priešingų galimybių ir nuo jų priklausančių įvykių; vaizduotei būtina lėkti pakaitomis nuo vieno prie kito. Kiekviena vaizduotės įžvalga sukuria būdingą aistrą, laipsniškai sunykstančią, ir po stryko brūkštelėjimo ją lydi juntamas virpėjimas. Nesuderinamos įžvalgos saugo aistras nuo smūgio tiesiojoje, jei galima taip pasakyti; vis dėlto jų santykio gana sumaišyti jų silpnoms emocijoms. Šitaip iš skirtingų mišinių, sudėtų iš priešingų sielvarto ir džiaugsmo aistrų ir iš jų netobulos sąjungos ir sutapimo, kyla viltis ir baimė.

Iš viso to išeina, kad priešingos aistros keliauja viena paskui kitą pakaitomis, jeigu kyla dėl skirtingų objektų; jos sunaikina viena kitą, jeigu jas sukelia skirtingos to paties objekto dalys; ir jos egzistuoja kartu ir susimaišo, jei kyla dėl priešingų ir nesuderinamų atsitiktinumų ir galimybių, nuo kurių koks nors objektas priklauso. Idėjų santykių įtaka visam tam reikalui aiški. Jei priešingų aistrų objektai būtų visiškai skirtingi, tai aistros būtų kaip du skirtingi skysčiai skirtinguose buteliuose, neturintys jokios įtakos vienas kitam. Jei objektai būtų artimai susiję, aistros būtų kaip šarmas ir rūgštis , susimaišantys ir sunaikinantys vienas kitą. Jei santykis ne itin tobulas ir susideda iš priešingų to paties objekto įžvalgų, aistros tampa panašios į aliejų ir actą, kad ir kaip juos maišytum, niekada nesusijungs visiškai ir nesusivienys.

Vilties ir baimės hipotezė atsineša ir paaiškinimą apie save, tad savo įrodymus pateiksime labai trumpai. Geriau keli stiprūs argumentai, negu daug silpnų.

Baimės ir vilties aistros gali kilti tada, kai abiejų šalių galimybės lygios ir neįmanoma nustatyti vienos šalies persvaros. Maža to, tokiomis aplinkybėmis aistros esti smarkiausios, nes tuomet protas neturi nė mažiausio pagrindo atsiremti ir yra blaškomas didžiausio netikrumo. Pridėkite didesnį tikimybės laipsnį sielvartui ir iš karto pamatysite, kad ši aistra pasklis po visą mišinį ir nudažys jį baimės spalva. Didinkite tikimybę, o kartu ir sielvartą, ir baimė vis augs ir augs, kol galiausiai, nuolat mažėjant džiaugsmui, nepastebimai virs grynu sielvartu. Kai pasieksite tokią būseną, sumažinkite sielvartą taip pat, kaip jį padidinote; mažinkite jo tikimybę ir pamatysite, kad aistra kas akimirksnį ims aiškėti, kol nejučia virs viltimi; šioji vėl taip pat jums didinant šią mišinio dalį laipsniškai ir lėtai virs džiaugsmu, nes didinsite tikimybę. Argi tai nėra aiškus įrodymas, kad baimės ir vilties aistros — tai sielvarto ir džiaugsmo mišinys, kaip ir optikoje įrodymu, kad spalvotas saulės spindulys susideda iš dviejų kitų, laikoma tai, jog jei šiam spinduliui einant per prizmę pridedama ar sumažinama vieno iš sudedamųjų, šis proporcingai ima vyrauti ar sumažėja sudėtiniame spindulyje. Esu tikras, kad nei gamtos, nei moralės filosofijoje nėra stipresnių įrodymų.