Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Tad vaizduotė, lėkdama iš apačios į viršų, susiduria su savo vidinių kokybių ir principų prieštaravimu, o siela, džiaugsmo ir drąsos pakylėta, tam tikra prasme ieško prieštaravimo ir veržliai puola į minčių ir veiksmų sūkurį, kur jos drąsa randa maitinančios ir palaikančios medžiagos; vadinasi, viskas, kas skatina ir gyvina dvasią, neatsižvelgiant į tai, ar paliečia aistras ar vaizduotę, natūraliai suteikia fantazijai polinkį kilti ir verčia ją lėkti prieš natūralų minčių ir sąvokų srautą. Tokia kylanti vaizduotės tėkmė atitinka esamą proto nusiteikimą, o sunkumas, užuot slopinęs jo gyvumą ir veržlumą, priešingai — palaiko ir stiprina jį. Dėl šios priežasties dorybė, išmintis, galia ir turtai siejasi su aukščiu ir didybe, o neturtas, vergystė ir kvailumas jungiami prie kritimo ir nuopolio. Jei ir mums tiktų tai, ką Miltonas priskiria angelams, kuriems kritimas nepriimtinas ir kurie be pastangų ir prievartos negali nusileisti žemyn , tai šioji daiktų tvarka būtų visiškai atvirkščia; tad pasirodo, kad iš pačios prigimties kilimas ir kritimas atsiranda iš sunkumų ir polinkio; vadinasi, ir visi jų poveikiai kyla iš to paties šaltinio.

Visa tai lengva pritaikyti pateiktam klausimui, kodėl ženklus laiko tarpsnis sukuria didesnę pagarbą tolimiems objektams, negu panašus atsitraukimas erdvėje. Nuo vieno laiko tarpsnio prie kito vaizduotė juda sunkiau negu keliauja per erdvės dalis; taip yra todėl, kad erdvė, arba tįsumas, juslėms pasireiškia kaip jungtis, o laikas, arba seka, visada yra su pertrūkiais arba padalytas. Jei šis sunkumas jungiamas su trumpu atstumu, jis pertraukia vaizduotę ir ją susilpnina; tačiau veikia priešingai, jei atsitraukimas didelis. Protas, pakylėtas savo objekto didybės, dar daugiau pakylėjamas dėl suvokimo sunkumo; dėl perėjimo nuo vienos laiko dalies prie kitos jis kas akimirką verčiamas atnaujinti savo pastangas, tad jaučia smarkesnį ir didingesnį nusiteikimą negu pereidamas per erdvės dalis, kur idėjos plaukia lengvai ir nekliudomai. Jei nusiteikimas toks, vaizduotė pereina kaip įprastai nuo atstumo svarstymo prie tolimų objektų vaizdo ir suteikia jam proporcingą pagarbą; dėl šios priežasties antikiniai reliktai mūsų akimis yra tokie vertingi ir atrodo brangesni už pargabentus iš tolimiausių pasaulio šalių.

Tai galutinai patvirtins trečiasis iš mano minėtų reiškinių. Ne visų laiko tarpsnių poveikis sukuria garbinimą ir pagarbą. Mes nesugebame įsivaizduoti, kad mūsų palikuonys pranoks mus arba prilygs mūsų protėviams. Šis reiškinys itin įstabus, nes joks ateities nuotolis nesusilpnina mūsų idėjų tiek, kiek toks pats praeities nuotolis. Nors atsitraukimas į praeitį, jei labai didelis, sustiprina mūsų aistras labiau negu panašus atsitraukimas į ateitį, vis dėlto nedidelis atsitraukimas labiau jas susilpnina.

Įprastai mąstydami mes atsiduriame kažkur per vidurį tarp praeities ir ateities; ir kadangi mūsų vaizduotė susiduria su tam tikrais sunkumais lėkdama per pirmąją ir lengvai keliauja paskui antrąją, tad sunkumas perduoda pakilimo sampratą, o lengvumas — priešingą. Todėl mes įsivaizduojame savo protėvius esant lyg ir aukščiau už mus, o savo palikuonis žemiau už mus. Prieiti prie pirmųjų mūsų fantazijai reikia pastangų, bet antruosius ji pasiekia lengvai; jos pastangos susilpnina suvokimą, jei nuotolis nedidelis; tačiau praplečia vaizduotę, jei ją lydi tinkamas objektas. Kita vertus, lengvumas padeda fantazijai, jei atsitraukimas nedidelis, bet atima dalį jos jėgos, jei ji apgalvoja bet kokį didesnį atotrūkį.

Prieš paliekant šią temą apie valią, ko gera, tikslinga viską, kas pasakyta, apibendrinti keliais žodžiais tam, kad skaitytojo akims būtų aiškesnė visuma. Įprastai mes suprantame, kad aistra yra audringa ir juntama proto emocija, jei pateikiamas koks nors gėris ar blogis arba objektas, kuris dėl pradinės mūsų gebėjimų sandaros tinka sužadinti potraukiui. Protavimu mes laikome jaudulius, labai panašius į minėtus; tačiau tik tuos, kurie operuoja ramiau ir nesujaukia būdo; ši ramybė klaidina mus dėl jų; todėl vertiname juos tik kaip savo intelektinių gebėjimų išvadas. Šių audringų ir ramių aistrų priežastys ir padariniai yra gana permainingi ir labai priklauso nuo kiekvieno individo būdo ir nusiteikimo. Apskritai kalbant, audringų aistrų įtaka valiai stipresnė; vis dėlto dažnai pastebima, kad ramiosios, jei patvirtintos refleksija ir paremtos ryžtu, sugeba suvaldyti audringąsias didžiausio įsiūčio akimirkomis. Netikrumo visam šiam reikalui suteikia tai, kad rami aistra gali lengvai virsti audringa pasikeitus būdui ar objekto aplinkybėms ir padėčiai, tarkim, gavus jėgos iš kokios nors lydinčios aistros, dėl įpročio arba sužadinus vaizduotę. Apskritai, vadinama aistrų ir protavimo kova paįvairina žmonių gyvenimą, dėl jos visi žmonės yra tokie skirtingi ir net patys yra vis kitokie skirtingu laiku. Filosofija tegali paaiškinti tik keletą svarbiausių ir juntamiausių šios kovos įvykių; ji turi apeiti visus mažesnius ir subtilesnius pasikeitimus, priklausomus nuo jai nesuprantamų pernelyg subtilių ir smulkių principų.

IX SKYRIUS Apie tiesiogines aistras

Lengva pastebėti, kad aistros, ir tiesioginės, ir netiesioginės, paremtos skausmu ir malonumu, o tam, kad sukurtume bet kokios rūšies jaudulius, tereikia pateikti kokį nors gėrį ar blogį. Pašalinus skausmą ir malonumą iš karto išnyksta meilė ir neapykanta, puikybė ir nuolankumas, troškimas ir priešiškumas, ir apskritai dauguma iš mūsų refleksijos, arba antrinių, įspūdžių.

Iš gėrio ir blogio natūraliausiai kylantys ir mažiausiai parengti įspūdžiai yra tiesioginės troškimo ir priešiškumo, sielvarto ir džiaugsmo, vilties ir baimės, ir valios veiksmų aistros. Protas dėl pradinio instinkto linkęs jungtis prie gėrio ir vengti blogio, nors jie tesuvokiami vien kaip idėja ir manomai egzistuos kuriuo nors ateities laikotarpiu.

Tarkime, kad pasireiškia tiesioginis skausmo arba malonumo įspūdis, ir jis kyla iš su mumis ar kitais susieto objekto, tai neužkerta polinkio pasiduoti išplaukiančioms emocijoms arba priešiškumo joms, bet kartu su tam tikrais neatsiskleidusiais žmogaus proto principais sužadina naujus puikybės ir nuolankumo, meilės ir neapykantos įspūdžius. Šis polinkis, kuris jungia mus su objektu arba skiria mus nuo jo, tebetęsia savo operacijas, bet susijungęs su netiesioginėmis aistromis, kylančiomis dėl dvigubų įspūdžių ir idėjų santykių.

Šios netiesioginės aistros, visada malonios arba nesmagios, savo ruožtu suteikia papildomos jėgos tiesioginėms aistroms ir sustiprina mūsų troškimą ir pasipriešinimą objektui. Todėl kostiumas iš puikaus audeklo teikia malonumą dėl jo grožio, ir šis malonumas sukuria tiesiogines valingas ir troškimo aistras, arba įspūdžius. Vėlgi jei manoma, kad šis audinys priklauso mums, dvigubi santykiai perteikia mums puikybės jausmą, o tai yra netiesioginė aistra; o malonumas, lydintis šią aistrą, grįžta prie tiesioginio jaudulio ir suteikia naujos jėgos mūsų troškimui arba valingumui, džiaugsmui ar vilčiai.

Kai gėris yra tikras arba tikėtinas, jis sukuria DŽIAUGSMĄ. Blogis tomis pačiomis aplinkybėmis sukelia SIELVARTĄ arba LIŪDESĮ.

Jei gėris arba blogis yra netikras, atsiranda BAIMĖ arba VILTIS, atsižvelgiant į vieno arba kito netikrumo laipsnį.

Gėris savaime žadina TROŠKIMĄ, o blogis — PASIBJAURĖJIMĄ. VALIA pasireiškia pati, jei kokiu nors proto arba kūno veiksmu galima pasiekti gėrį arba išvengti blogio.

Be gėrio ir blogio, arba, kitais žodžiais tariant, skausmo ir malonumo, tiesioginės aistros dažnai kyla dėl visiškai nepaaiškinamo prigimtinio impulso, arba instinkto. Šios rūšies yra bausmės troškimas savo priešams arba laimės troškimas savo draugams; alkis, geismas ir kai kurie kiti kūniški potraukiai. Tiesą sakant, šios aistros kuria gėrį ir blogį, bet nekyla iš jų, kaip kad kiti jauduliai.