Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Neviltis ir patikimumas, nors ir yra priešingi viena kitam, sukuria tokius pačius padarinius; todėl pastebėta, kad jų nebuvimas sukuria priešingus padarinius ir skirtingomis aplinkybėmis arba sustiprina, arba susilpnina jaudulius. Hercogas La Rochefoucault labai taikliai pastebėjo, kad nebuvimas sunaikina silpnas aistras, bet sustiprina stipriąsias; kaip kad vėjas užgesina žvakę, bet įpučia gaisrą. Ilgas nebuvimas natūraliai susilpnina mūsų idėją ir sumažina aistrą; tačiau jei idėja tokia stipri ir gyva, kad palaiko pati save, tai nerimas, atsiradęs dėl nebuvimo, sustiprina aistrą ir suteikia jai naujos jėgos ir smarkumo.

V SKYRIUS Apie įpročio padarinius

Vis dėlto niekas neturi didesnio poveikio sustiprinti ir susilpninti mūsų aistrų, paversti malonumą skausmu, o skausmą malonumu už įprotį ir pasikartojimą. Du pradiniai įpročio padariniai mūsų protui yra šie: jis suteikia laisvumo atlikti kokiam nors veiksmui arba suvokti objektui; o paskui duoda tendenciją , arba polinkį, atlikti veiksmą arba suvokimą; o pagal juos mes galime paaiškinti visus kitus padarinius, net ir itin neįprastus.

Kai siela pati prisitaiko, atlikti kokį nors veiksmą arba suvokti objektą, prie kurių ji nėra įpratusi, pasireiškia tam tikras gebėjimų nelankstumas, ir sielai tampa sunkiau judėti nauja kryptimi. Kadangi šis sunkumas sužadina nuotaiką, jis tampa netikėtumo, nuostabos ir visų kitų naujovės keliamų emocijų šaltiniu; ir pats sunkumas yra labai malonus, kaip ir kiekvienas dalykas, nuosaikiai pagyvinantis protą. Tačiau nors nuostaba pati yra maloni, vis dėlto sužadinusi nuotaiką, ji, remiantis minėtu principu, sustiprina ne tik malonius, bet ir skausmingus mūsų jaudulius, tad kiekviena pirmesnė už aistrą arba ją lydinti emocija lengvai paverčiama ja pačia. Štai kodėl kiekvienas naujas dalykas ypač jaudina ir suteikia mums daugiau malonumo arba skausmo, negu, griežtai kalbant, iš prigimties jam priklauso. Kai naujumas dažnai kartojasi, jis nusidėvi; aistros nurimsta; nuotaikų kaita liaujasi, ir mes žvelgiame į objektus kur kas ramiau.

Laipsniškas pasikartojimas suteikia žmogaus protui laisvumo ir, jei neperžengia tam tikro laipsnio, tampa patikimu malonumo šaltiniu. Ir nuostabu, kad nuosaikaus laisvumo sukeltas malonumas neturi tokios pačios tendencijos sustiprinti nei malonių, nei skausmingų jaudulių, kokią turi naujumo sukeltas. Laisvumo malonumas susideda ne tiek iš nuotaikų judrumo, kiek iš ramaus jų judėjimo; kartais šis esti toks galingas, kad net paverčia skausmą malonumu ir ilgainiui suteikia mums pasigėrėjimą tuo, kas iš pradžių buvo pernelyg žiauru ir nemalonu.

Tačiau vėlgi laisvumas ne tik skausmą paverčia malonumu, bet, jeigu jis pernelyg didelis, dažnai ir malonumą skausmu, o proto veiksmus jis paverčia tokiais silpnais ir vangiais, kad jie daugiau nebegali jo dominti ir palaikyti. Ir iš tiesų jokie objektai netampa nemalonūs iš įpročio, išskyrus tuos, kuriuos natūraliai lydi kokia nors emocija arba jaudulys, sunykstantis dėl pernelyg dažno kartotinumo. Galima žvelgti į debesis ir dangų, ir medžius, ir akmenis be jokio priešiškumo jausmo, kad ir kiek jie kartotųsi. Bet jeigu tampame abejingi gražiajai lyčiai arba muzikai, arba smagiam pasilinksminimui, ar bet kam, kas natūraliai teikia malonumą, tai šie dalykai lengvai sukelia priešingą jaudulį.

Tačiau įprotis suteikia ne tik laisvumą bet kokiam veiksmui atlikti, bet ir polinkį, tendenciją jam atlikti, jei jis nėra visiškai nemalonus ir gali būti mūsų polinkio objektu. Štai kodėl įprotis sustiprina visus aktyvius įpročius, bet susilpnina pasyvius , kaip pastebėjo jau miręs garsus filosofas. Laisvumas atima jėgą iš pasyvių įpročių, paversdamas nuotaikų judėjimą silpnu ir vangiu. Kalbant apie aktyvius, nuotaikos pačios save užtektinai palaiko, o proto tendencija suteikia joms naujų jėgų ir dar labiau skatina jas veikti.

VI SKYRIUS Apie vaizduotės įtaką aistroms

Nuostabu, kad tarp vaizduotės ir jaudulių yra glaudi sąjunga ir kad niekas, kas jaudina vieną, negali būti visiškai abejingas kitai. Kai tik mūsų idėjos apie gėrį ir blogį įgauna naujo gyvumo, aistros tampa audringesnės ir neatsilieka nuo vaizduotės ir visos jos įvairovės. Ar tai vyksta dėl jau minėto principo, kad bet kuri lydinti emocija lengvai pavirsta vyraujančia , aš nespręsiu. Dabartiniam mano tikslui gana, kad mes turime daugybę pavyzdžių, patvirtinančių šią vaizduotės įtaką aistroms.

Bet kuris mums žinomas malonumas mus veikia labiau, negu bet kuris kitas, kurį mes pripažįstame esant aukštesniu, bet apie kurio prigimtį nieko neišmanome. Apie pirmąjį mes galime susidaryti konkrečią ir apibrėžtą idėją; antrąjį mes suvokiame tik pagal bendrąją malonumo sampratą; ir aišku, kad kuo bendresnės ir visuotinesnės mūsų idėjos, tuo mažesnę įtaką jos turi vaizduotei. Bendra idėja, nors ji tėra tik tam tikru požiūriu vertinama kaip konkreti, paprastai esti ne tokia aiški; taip yra todėl, kad jokia konkreti idėja, kuri atstovauja bendrajai, niekada nesti nusistovėjusi arba apibrėžta, bet gali būti lengvai keičiama kitomis konkrečiomis, lygiai taip pat tinkančiomis atstovauti.

Graikijos istorijoje yra vienas žinomas įvykis, galintis pasitarnauti dabartiniam mūsų tikslui. Temistoklis pasakė atėniečiams , kad jis sukūrė itin naudingą planą piliečiams, tačiau negali jo jiems perduoti nesugriovęs jo įgyvendinimo, nes jo sėkmė visiškai priklauso nuo jo tvarkymo slaptumo. Užuot suteikę jam visišką galią veikti kaip tinkamam, atėniečiai įsakė perduoti planą Aristidui , kurio išmintimi absoliučiai pasitikėjo ir kurio nuomonei buvo pasiryžę aklai paklusti. Temistoklio planas buvo slapta padegti visų Graikijos valstybių laivyną, išsidėsčiusį gretimame uoste, ir tereikėjo jį sunaikinti, kad atėniečiams atitektų visa jūros imperija be jokių priešininkų. Sugrįžęs į tautos susirinkimą Aristidas paaiškino, kad nieko nebūtų naudingesnio už Temistoklio planą; tačiau kartu nebūtų nieko neteisingesnio; tada liaudis vieningai atmetė pasiūlymą.

Vienas garsus, nūnai miręs, istorikas79gėrisi šiuo senovės įvykiu, kaip vienu iš pačių ypatingiausių.

„Čia, — sako jis, — ne filosofai, kuriems savo mokyklose lengva nustatinėti gražiausias maksimas ir kilniausias moralės taisykles, sprendžia, kad nauda niekada neturi būti viršesnė už teisingumą. Čia visa tauta, sudominta pateiktu pasiūlymu ir laikydama jį svarbiu valstybės labui, vis dėlto vieningai ir nedvejodama jį atmeta vien todėl, kad jis prieštarauja teisingumui.“

Dėl manęs, tai nieko neįprasto šiame atėniečių poelgyje aš nematau. Tos pačios priežastys, kurios verčia filosofus taip lengvai nustatyti šias kilnias maksimas, iš dalies sumažina ir tokio šios tautos poelgio vertę. Filosofai niekada nesvyruoja tarp naudos ir sąžiningumo, nes jų sprendimai yra bendro pobūdžio, ir nei jų aistros, nei vaizduotė objektais nesidomi. Ir nors aptariamame pavyzdyje atėniečiams buvo siūloma tiesioginė nauda, vis dėlto ji buvo suprasta tik kaip bendroji naudos sąvoka ir nebuvo suprasta kaip konkreti idėja, todėl galėjo turėti mažiau apčiuopiamą įtaką jų vaizduotei ir nebuvo tokia didelė pagunda, kokia būtų buvusi, jei jie būtų susipažinę su visomis jos aplinkybėmis; kitaip būtų sunku suvokti, kad visa tauta, neteisinga ir audringa, kokie paprastai esti žmonės, galėtų taip vieningai laikytis teisingumo ir atmesti tokią svarią naudą.

Bet koks neseniai patirtas pasitenkinimas, kurio prisiminimai švieži ir nauji, operuoja valia stipriau už tą, kurio pėdsakai nusitrynę ir beveik visai išdilę. Ir kas visa tai lemia, jeigu ne atmintis, pirmuoju atveju padedanti fantazijai ir suteikianti naujos jėgos ir gyvumo jos vaizdiniams? Buvusio malonumo vaizdinys, stiprus ir audringas, perteikia šias kokybes būsimo malonumo idėjai, susijusiai su juo panašumo santykiu.