Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Trečioji priežastis, kodėl laisvės doktrina apskritai pasaulyje suvokiama geriau negu jai prieštaraujančios, yra religija , kuri pernelyg smarkiai domisi šiuo klausimu. Nėra įprastesnio ir kartu smerktinesnio samprotavimo už tokį, kuriuo filosofiniuose ginčuose stengiamasi atmesti kokią nors hipotezę jos pasekmių religijai ir moralei pavojaus dingstimi. Jei kokia nors nuomonė veda mus prie absurdiškumų, ji tikrai klaidinga; tačiau nuomonė tikrai nėra klaidinga dėl to, kad jos pasekmės pavojingos. Tad tokių dalykų reikėtų visiškai vengti, nes jie nepadeda atskleisti tiesos, o tik padeda suniekinti priešininką. Tai tik bendra pastaba, nesitikiu iš jos jokio pranašumo. Jei atvirai, aš pats leidžiuosi į tokios rūšies tyrinėjimus ir rizikuodamas drįstu tvirtinti, kad būtinumo doktrina, kaip aš ją aiškinu, religijai ir moralei ne tik nekenksminga, bet netgi naudinga.

Būtinumą aš apibrėžiu dviem būdais pagal du priežasties, kurios esminė dalis ji yra, apibrėžimus. Aš laikau ją panašių objektų pastovia sąjunga ir sąsaja, arba proto išvada iš vieno apie kitą. Pagal abi šias reikšmes būtinumas, kaip visuotinai, nors ir nebyliai pripažįstama mokyklose, sakyklose, ir kasdieniame gyvenime, priklauso nuo žmogaus valios, ir niekas niekada nesistengė paneigti, kad mes galime daryti išvadas apie žmonių veiksmus ir kad šios išvados pagrįstos panašių veiksmų ir panašių motyvų bei aplinkybių sąjungos patyrimu. Vieninteliai mane ir kitus skiriantys dalykai yra tai, kad jie galbūt atsisako vadinti ją būtinumu. Tačiau tol, kol suprantama prasmė, žodžiai, tikiuosi, pakenkti negali. Arba jie gali tvirtinti, kad materijos operacijose yra dar kažkas. Na, yra taip ar ne, religijai tai neturi reikšmės, nors gamtos filosofijai gali turėti. Galbūt aš klystu tvirtindamas, kad mes neturime jokios kitokios kūno veiksmų jungties idėjos; ir labai džiaugsiuosi, jei gausiu papildomų nuorodų šiuo klausimu; tačiau esu tikras, kad priskiriu proto veiksmams tik tai, kas ir turi būti jiems priskiriama. Todėl geriau, kad niekas neiškreiptų mano žodžių ir tiesiog nesakytų, jog aš ginu žmonių veiksmų būtinumą, ir prilyginu juos bejausmės materijos operacijoms. Aš nepriskiriu valiai to neprotingo būtinumo, kuris, kaip manoma, glūdi materijoje. Bet aš priskiriu materijai tą protingą kokybę, vadinkime ar nevadinkime jos būtinumu, kurią pati griežčiausia ortodoksija pripažįsta arba turės pripažinti priklausant valiai. Tad turimose sistemose aš nieko nekeičiu valios požiūriu, keičiu tik materialių objektų požiūriu.

Negana to, toliau aš tvirtinu, kad šios rūšies būtinumas yra toks svarbus religijai ir moralei, kad be jo absoliučiai sugriūtų abi ir kad bet kokia kita prielaida visiškai panaikina visus įstatymus — ir dieviškuosius , ir žmogiškuosius. Iš tiesų aišku, kad visi žmonių įstatymai pagrįsti skatinimais ir bausmėmis, o pamatiniu principu laikoma tai, kad šie motyvai turi įtakos mūsų protui, nes skatina gerus veiksmus ir užkerta kelią blogiems. Šią įtaką mes galime pavadinti kaip mums patinka, tačiau kadangi ji paprastai yra sujungta su veiksmais, tai sveika nuovoka reikalauja laikyti ją priežastimi ir pavyzdžiu to būtinumo, kurį aš nustačiau.

Šis samprotavimas toks pat svarus ir taikant jį dieviškiesiems įstatymams, jeigu dievybė laikoma įstatymų kūrėja ir manoma, kad ji skiria bausmes ir skatinimus siekdama sukurti paklusnumą. Tačiau aš taip pat tvirtinu, kad net jei ji ir neveikia pagal savo autoritetingas galias, bet yra laikoma tik keršytoja už nusikaltimus atsižvelgiant į jų niekšiškumą ir nepriimtinumą, tai be būtinosios žmogaus veiksmų priežasties ir padarinio jungties ne tik neįmanoma, kad bausmės atitiktų teisybę ir moralinį teisingumą, bet ir apskritai jokiai protaujančiai būtybei neateitų į galvą jų skirti. Pastovus ir visuotinis neapykantos ir pykčio objektas yra asmuo, arba būtybė, apdovanota mąstymu ir sąmone, ir jeigu kokie nors nusikalstami arba neteisėti veiksmai sužadina šią aistrą, tai tik dėl jų santykio su asmeniu arba dėl jungties su juo. Tačiau pagal laisvės, arba atsitiktinumo, doktriną, toks ryšys tampa niekuo, ir už tyčinius bei iš anksto suplanuotus veiksmus žmonės yra atsakingi tik tiek, kiek už visai nenumatytus ir atsitiktinius. Iš pačios savo prigimties veiksmai yra laikini ir nunykstantys, ir jeigu jie kyla ne dėl kokios nors juos padariusio asmens charakteryje ar nusiteikime slypinčios priežasties, tai jie patys jam neprisimeta ir negali nei pridėti jam garbės, jeigu geri, nei nešlovės, jeigu nedori. Pats veiksmas gali būti smerktinas; jis gali prieštarauti visoms moralės ir religijos taisyklėms, tačiau asmuo už jį neatsako; ir jei veiksmas nekyla iš nieko, kas jame yra pastovu bei tvirta ir nepalieka po savęs nieko panašaus, tai neįmanoma, kad asmuo dėl to veiksmo taptų bausmės arba keršto objektu. Tad remiantis šia laisvės hipoteze, pačius baisiausius nusikaltimus padaręs žmogus yra toks pat švarus ir nesuterštas, kaip ir pirmąją savo gimimo akimirką, o jo asmenybė visiškai nesirūpina jo veiksmais; ne ji juos sukelia, tad jų nedorumo negalima laikyti jo ydingumu. Tik pagal būtinumo principus asmuo įgyja nuopelnų arba trūkumų dėl savo veiksmų, kad ir kaip bendra nuomonė lenktų į priešingą pusę.

Tačiau patys žmonės yra tokie nenuoseklūs, kad nors dažnai tvirtina, jog būtinumas visiškai panaikina visus nuopelnus ir trūkumus tiek žmonijos, tiek ir aukščiausių galių, vis dėlto priimdami visus savo su jais susijusius sprendimus ir toliau samprotauja pagal tuos pačius būtinumo principus. Žmonės nekaltinami už blogus veiksmus, padarytus iš nežinojimo arba atsitiktinai, kad ir kokios būtų pasekmės. Kodėl? Ogi todėl, kad šių veiksmų priežastys yra trumpalaikės ir baigiasi kartu su jais. Žmonės mažiau kaltinami už tuos blogus veiksmus, kuriuos padaro skubotai ir neapgalvotai, negu už tuos, kuriuos apmąsto ir apgalvoja. Kodėl? Ogi todėl, kad nors ūmumas yra nuolat prote slypinti priežastis, bet operuoja ji tik retsykiais ir neprisimeta visam mūsų charakteriui. Vėlgi atgaila apvalo nuo bet kokio nusikaltimo, ypač jeigu ją lydi akivaizdus gyvenimo ir elgesio pasikeitimas. Kuo tai paaiškinti? Ogi tuo, kad veiksmai daro asmenį nusikaltėliu tik jei jie yra nusikalstamų proto aistrų arba principų įrodymas; jeigu pasikeitus šiems principams jie nebėra tikri įrodymai, tai jie nustoja būti ir nusikalstami. Tačiau pagal laisvės , arba atsitiktinumo , doktriną, jie niekada ir nebuvo tikri įrodymai, vadinasi, niekada nebuvo ir nusikalstami.

Čia aš kreipiuosi į savo priešininką ir linkiu jam išvaduoti savo sistemą nuo šių pavojingų pasekmių prieš apkaltinant jomis kitas sistemas. O jeigu jis pasirenka šį klausimą spręsti nešališkais argumentais filosofams, o ne deklamacijomis žmonėms, tesugrįžta prie to, kaip įrodžiau, kad laisvė ir atsitiktinumas yra sinonimai; taip pat prie moralinio akivaizdumo prigimties ir prie žmonių veiksmų dėsningumo. Apžvelgęs šiuos samprotavimus aš negaliu abejoti visiška pergale; vadinasi, įrodęs, jog visi valios veiksmai turi konkrečias priežastis, aš imuosi aiškinti, kas yra šios priežastys ir kaip jos veikia.

III SKYRIUS Apie valios motyvų įtakų

Filosofijoje, ir net kasdieniame gyvenime nieko nėra įprastesnio, kaip kalbėti apie aistros ir protavimo kovą, teikti pirmenybę protavimui ir tvirtinti, kad žmonės dorybingi tik tiek, kiek pasiduoda jo paliepimams. Sakoma, kad kiekviena mąstanti būtybė turi tvarkyti savo veiksmus vadovaudamasi protavimu, o jei koks kitas motyvas arba principas meta iššūkį jos elgesio taisyklėms, ji turi jam priešintis tol, kol visiškai jį užgniauš ar bent jau pritaikys prie šio aukštesniojo principo. Šiuo mąstymo būdu, regis, pagrįsta didžiausia senovės ir modernybės moralės filosofijos dalis, ir ne tik populiarioms deklamacijoms, bet ir metafiziniams argumentams nėra platesnio lauko už šį tariamą protavimo pranašumą aistros atžvilgiu. Pirmojo amžinumas, nekintamumas ir dieviška prigimtis atskleidžiami kaip didžiausias pranašumas; tiek pat smarkiai pabrėžiamas antrosios aklumas, nepastovumas bei apgaulingumas. Tam, kad parodyčiau visos šios filosofijos klaidingumą, aš pasistengsiu įrodyti, pirma , kad vien protavimas niekaip negali būti jokio valios veiksmo motyvas; ir, antra , kad jis negali priešintis valiai, nukreipiančiai aistrą.