Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Paprastai pripažįstama, kad bepročiai neturi laisvės. Bet jei mes spręstume pagal jų veiksmus, tai jų veiksmai ne tokie dėsningi ir pastovūs negu sveikų žmonių, vadinasi, labiau nutolę nuo būtinumo. Tad mūsų mąstymas šiuo atveju absoliučiai nenuoseklus ir yra natūrali pasekmė šių supainiotų idėjų ir neapibrėžtų terminų, kuriuos mes paprastai vartojame savo samprotavimuose, ypač šia tema.

Dabar mes turime parodyti, kad jei sąjunga tarp motyvų ir veiksmų yra tokia pati pastovi kaip ir tarp prigimtinių operacijų, tad ir jos įtaka supratimui yra tokia pati ir nukreipia mus iš vienų egzistavimo daryti išvadą apie kitų egzistavimą. Jei tai bus teisinga, neliks jokių žinomų aplinkybių, reikalingų materijos veiksmų jungčiai bei kūrimui, kurių nebūtų visose proto operacijose; vadinasi, mes negalime išvengti absurdiškumo, jei priskiriame būtinumą vienai ir nepriskiriame jo kitam.

Nėra tokio filosofo, kurio sprendimai būtų taip susiję su šia fantastiška laisvės sistema, kad jis neatsižvelgtų į moralinio akivaizdumo jėgą ir tiek savo teorijose, tiek praktikoje nesinaudotų ja kaip pagrįstu pamatu. Na, o moralinis akivaizdumas tėra išvada apie žmonių veiksmus, padaryta atsižvelgus į jų motyvus, būdą ir padėtį. Tad kai mes matome popieriuje parašytas kokias nors raides arba skaičius, mes darome išvadą, kad juos parašęs asmuo norėjo patvirtinti tokius faktus, kaip Cezario mirtis, Augusto sėkmė, Nerono žiaurumas; ir prisiminę daugelį kitų to meto liudijimų mes padarome išvadą, kad šie faktai iš tikrųjų kadaise egzistavo ir kad šitokia gausybė žmonių, nesitikėdami jokios naudos, niekada nebūtų susimokę norėdami mus apgauti; ypač todėl, kad toks mėginimas būtų išjuoktas visų jų amžininkų, jei šie faktai būtų pasitvirtinę kaip neseni ir visuotinai žinomi. Toks pat samprotavimo būdas vyrauja politikoje, kare, prekyboje, ūkyje; iš tikrųjų jis taip persmelkia visą žmonių gyvenimą, kad neįmanoma nė vieną akimirką nei veikti, nei egzistuoti juo nesinaudojant. Princas, uždedamas savo pavaldiniams mokesčius, tikisi pastarųjų paklusnumo. Generolas, vadovaujantis kariuomenei, iki tam tikro laipsnio pasikliauja jos drąsa. Pirklys laukia iš savo tarpininko arba superkargo atsidavimo ir sugebėjimų. Žmogus, duodantis nurodymus dėl pietų, neabejoja savo tarnų paklusnumu. Trumpai tariant, niekas mūsų nedomina labiau už mūsų pačių ir kitų žmonių veiksmus, tad didžiąją mūsų samprotavimų dalį sudaro su jais susiję sprendimai. Dabar aš tvirtinu, kad kiekvienas taip samprotaujantis ipso facto tiki, kad valios veiksmai kyla iš būtinumo, o jei tai neigia, tai pats nežino, ką kalba.

Visi tie objektai, iš kurių vieną mes vadiname priežastimi, o kitą — padariniu, apžvelgiant juos pačius, yra tiek pat skirtingi ir atskirti vienas nuo kito, kiek tik bet kurie du gamtos daiktai apskritai gali tokie būti, ir netgi iš kruopščiausios jų apžvalgos mes negalime daryti išvados, kad jei egzistuoja vienas, egzistuoja ir kitas. Tik iš patyrimo ir pastovios jų sąjungos stebėjimo mes galime suformuluoti šią išvadą; ir netgi galiausiai tokia išvada tėra įpročio poveikis vaizduotei. Čia mes neturime tenkintis teiginiu, kad priežasties ir padarinio idėją sukelia nuolat vienas su kitu sujungti objektai, bet turime tvirtinti, kad ji ir šių objektų idėja yra viena ir ta pati idėja ir kad būtinąją jungtį atskleidžia ne mūsų supratimo išvada, o vien proto suvokinys. Tad visur, kur stebime tą pačią sąjungą, ir visur, kur sąjunga taip pat operuoja tikėjimu ir nuomone, mes turime priežasties ir būtinybės idėją, nors galbūt ir vengiame tokių įvardijimų. Visuose mūsų jau pateiktuose pavyzdžiuose matėme, kad vieno kūno judėjimą sukėlė kito kūno judėjimo postūmis. Toliau mūsų protas negali įsiskverbti. Iš šios pastovios sąjungos jis formuluoja priežasties ir padarinio idėją ir dėl jos įtakos jaučia būtinumą. Kadangi tai tas pats nuolatinumas ir ta pati įtaka, kurią vadiname moraliniu akivaizdumu, daugiau aš nieko nebeklausiu. Visa kita gali būti vien žodžių žaismas.

Ir iš tiesų, jei atsižvelgsime į tai, kad gamtos ir moralinis akivaizdumas susilydo vienas su kitu labai lengvai ir kad kartu sudaro tik vieną argumentų grandį, mes nedvejodami pripažinsime, jog jie yra tos pačios prigimties ir kyla iš tų pačių principų. Pinigų nei ryšių neturintis kalinys suvokia, kad jis negali pabėgti ir dėl prižiūrėtojo užsispyrimo, ir dėl jį supančių sienų ir grotų; stengdamasis atgauti laisvę jis veikiau pasirinks kalti akmenį ir geležį negu nepalenkiamą prižiūrėtojo prigimtį. Tas pats kalinys, vedamas į ešafotą, nuspėja, kad tikrai mirs ir iš sargybinių ištikimybės bei atsidavimo, ir iš veikiančio kirvio arba rato. Jo protas bėga per tam tikrą idėjų grandinę: kareiviai neleidžia jam pabėgti; budelio veiksmas; galva atsiskiria nuo kūno; nukraujavimas, konvulsijos ir mirtis. Tai natūralių priežasčių ir valingų veiksmų sujungta grandinė; tačiau protas pereina nuo vienos grandies prie kitos ir nejaučia jų skirtumo; ir dėl būsimo įvykio jis yra toks tikras, lyg būtų priežasčių, sulydytų, kaip maloniai vadiname, fizinio būtinumo , grandine, sujungtas su esamais atminties ir juslių įspūdžiais. Ta pati patiriama sąjunga taip pat veikia ir protą, neatsižvelgiant, ar sujungti objektai yra motyvai, valingi veiksmai ir veiksmai, ar figūros ir judėjimai. Mes galime pakeisti daiktų pavadinimus, bet jų prigimtis ir poveikis supratimui niekada nepasikeis.

Aš drįstu tvirtinti, kad niekas ir niekada nemėgins paneigti šių mano samprotavimų kitaip tik pakeisdamas mano apibrėžimus ir priskirdamas kitokią reikšmę priežasties ir padarinio, ir būtinumo, ir laisvės , ir atsitiktinumo terminams. Pagal mano apibrėžimus, atsitiktinumas sudaro esminę priežastingumo dalį, vadinasi, ir laisvė, jei pašalina būtinumą, pašalina ir priežastis ir taip pat tampa atsitiktinumu. Paprastai manoma, kad atsitiktinumas reiškia prieštaravimą ir kad jis bent jau tiesiogiai prieštarauja patyrimui, tad tokių pačių argumentų visada yra ir dėl laisvės, arba laisvos valios. Jeigu kas nors pakeis apibrėžimus, aš neimsiu su juo ginčytis tol, kol nesužinosiu reikšmių, kurias jis priskiria šiems terminams.

II SKYRIUS Tos pačios temos tęsinys

Aš manau, mes galime nurodyti tris laisvės doktrinos paplitimo priežastis, kad ir kaip tai gali būti absurdiška viena prasme ir nesuprantama visomis kitomis. Pirma, mes atliekame kokį nors veiksmą; nors mes pripažįstame tam tikrų požiūrių ir motyvų įtaką, vis tiek sunku įtikinti save, kad mus valdė būtinumas ir kad buvo visiškai neįmanoma veikti kitaip; būtinumo idėja, regis, reiškia kažkokią jėgą ir prievartą, ir spaudimą, kurių mes nejaučiame. Retas sugeba atskirti savaimingą laisvę, kaip ji vadinama mokyklose, nuo abejingumo laisvės; tą, kuri priešinga prievartai, nuo tos, kuri reiškia būtinumą ir priežasčių neigimą. Pirmasis įvardijimas yra netgi labiau paplitęs ir jis verčia mus laikytis tik šios rūšies laisvės, tad mūsų mintys daugiausiai krypsta tik prie jos ir beveik visada sumaišo ją su kita.

Antra, netgi abejingumo laisvės klaidingas pojūtis, arba patyrimas , laikomas tikro jos egzistavimo argumentu. Bet kurio materijos ar proto veiksmo būtinumas iš tikrųjų nėra veikėjo, o bet kurios mąstančios ar protingos būtybės, galinčios apgalvoti veiksmą, kokybė, kuri susideda iš jos minčių ryžto suprasti, kad veiksmas egzistuoja dėl pirma einančio objekto; kita vertus, laisvė, arba atsitiktinumas, tėra šio ryžto siekis ir tam tikras laisvumas, kurį mes jaučiame pereidami arba nepereidami nuo objekto idėjos prie veiksmo idėjos. Dabar galime pažymėti, kad nors apmąstydami žmonių veiksmus mes retai jaučiame tokį laisvumą, arba abejingumą, vis dėlto dažnai pasitaiko, kad atlikdami tuos veiksmus mes jaučiame kažką panašaus, o visus susijusius arba panašius objektus labai lengva palaikyti vieną kitu, tad tuo buvo pasinaudota kaip demonstraciniu ar netgi intuityviu žmogaus laisvės įrodymu. Mes jaučiame, kad mūsų veiksmai dažniausiai yra pavaldūs mūsų valiai, ir įsivaizduojame, kad jaučiame, jog pati valia nepavaldi niekam; nes kai tai neigdami mus kursto ją išbandyti, mes jaučiame, kad ji lengvai juda visomis kryptimis ir sukuria savo įvaizdį netgi ten, kur niekada neveikia. Mes įtikiname save, kad šis įvaizdis, arba silpnas judesys, gali virsti ja pačia, nes jei tik tai paneigiama, kitu bandymu mes pastebime, kad gali. Tačiau šios pastangos bergždžios; galime imtis pačių užgaidžiausių ar neįprastų veiksmų, jei vienintelis mūsų troškimo motyvas parodyti savo laisvę, mes niekaip negalime išsilaisvinti iš būtinumo saitų. Mes patys galime įsivaizduoti, kad jaučiame laisvę, tačiau stebėtojas paprastai gali padaryti išvadą apie mūsų poelgius iš mūsų motyvų ir mūsų charakterio, o jei ir negali, tai daro bendrą išvadą, kad galėtų, jeigu jam būtų gerai žinomos visos mūsų padėties ir būdo aplinkybės ir slapčiausios mūsų sandaros ir nusiteikimo paskatos. Tačiau pagal minėtą doktriną tai ir yra būtinumo esmė.